Dramaturgo profesija – amatas, kurį reikia įvaldyti

Pirmą kartą su Goda Simonaityte susitikome per teatro debiutų festivalį „Tylos! ’16“. Tuomet ji dar studijavo Veltos ir Vytauto Anužių vadovaujamame vaidybos kurse ir festivalyje įvyko ironiško spektaklio pagal kanadiečių dramaturgo Davido Freemano pjesę „Luošiai“ premjera. Ką tik baigėsi šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, kuriame buvo pristatytas Simonaitytės pjesės „Karalius latras“ skaitymas. Gyvai susitikti nepavyko, bet apie rašymą, dramaturgijos festivalį ir pandemijos pliusus bei minusus pasikalbėjome.

Kas per tuos metus nuo festivalio „Tylos! ’16“ įvyko Tavo profesiniame gyvenime?

„Luošiai“ – puiki pjesė, buvo smagu dirbti, atsimenu, daug prisijuokėme... O pasikeitė nemažai: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau vaidybos magistro studijas, sukūriau ne vieną vaidmenį teatre ir kine, o vėliau, kaip aktoriams dažnai pasitaiko, stojo pauzė. Kai perspektyvoje nesimatė jokių naujų projektų, ieškojau darbo, o šalia jo – kūrybos išraiškų, tad pradėjau dalyvauti įvairiose dramaturgijos dirbtuvėse. 2019 m. parašiau savo pirmąją pjesę „Magic moments“, tais pačiais metais ji laimėjo antrą vietą V respublikiniame dramaturgų konkurse, o per 2020-uosius parašiau net tris pjeses: „#Protestas“, „Gyvuliai“ ir „Karalius latras“. Dvi pastarosios – kūrybinių dirbtuvių rezultatas.

Ar pameni, kada pajutai norą rašyti? Kaip susidomėjai dramaturgija?

Norą rašyti – gal ne tiek rašyti, o kurti – jutau visada, bet jis sustiprėjo nuo ryto iki vakaro sėdint administracijos kėdėje. Tada, atsimenu, tik radusi laisvo laiko – vis ką nors slapčiomis skaitydavau, užsirašinėdavau... Pamačiusi, kad „Dramokratijos“ dirbtuvės skelbia dalyvių atranką, pamenu, labai norėjau dalyvauti kaip laisva klausytoja, nes esu aktorė ir sėsti į dramaturgo kėdę man atrodė per drąsu. Parašiau organizatorei Gabrielei Labanauskaitei ir ji neleido man dalyvauti kaip laisvai klausytojai, primygtinai siūlė tapti visaverte dalyve ir pabandyti rašyti. Kurį laiką svarsčiau, nes reikėjo pristatyti ir pjesės idėją, bet paskui nusprendžiau – aš aktorė, noriu vaidint, tad susikursiu darbo vietą ir pasirašysiu tekstą. Ta idėja, žinoma, liko neįgyvendinta, nes patekus į tą kūrybinį lauką atsivėrė tokios skrynios, kad net kaito žandai. Atsimenu, tiek azarto jausdavau, kad kartais keturias valandas nusimetusi megztinį raudona prasėdėdavau. O kadaise man smuiko mokytoja (I. Klusaitė), kalbėdama apie profesijas, yra pasakiusi, kad jeigu ką nors darant kaista žandai, vadinasi, esi ten, kur tavo vieta.

Dalyvauji įvairiose šiuolaikinės dramaturgijos ir teatro akcijose: „Dramokratija“, „Versmė“, „Kosmos theatre Lab ’19“, esi neseniai pasirodžiusio internetinio režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „#Protestas“ autorė. Ar kada pagalvojai: esi rašyti mėgstanti aktorė ar dramaturgė? Kuris rūbas tau mielesnis?

Tai viena kitai artimos, padedančios, bet vis dėlto skirtingos kryptys ir pozicijos. „Mėgstanti rašyti aktorė“ – skamba saviveikliškai. Norėčiau tikėti, kad dėl visų sutiktų mentorių ir dirbtuvių, kuriose esu dalyvavusi ir kuriose ketinu dalyvauti, kaskart tampu vis profesionalesnė. Dramaturgo profesija – amatas, jį reikia įvaldyti. Mėgti rašyti neužtenka, reikia suprasti, kaip tai veikia, nes dramaturgija yra taikomasis menas. Kuris rūbas man mielesnis, sunku pasakyti, nes nėra lengva palyginti. Jaučiu, kad noriu vaidinti, pasiilgau emocinės ir fizinės saviraiškos. Bet rašymas suteikia ne ką mažiau malonumo ir prasmės.

Kaip pradėti rašyti? Ar galima to išmokti?

Gal tiesiog imti ir pradėti. Aš labai vertinu visus sutiktus mokytojus, man patinka mokymas be tarpininko, patinka gauti pastabų. Čia kaip matematika: jeigu nebus mokytojo, kuris raudonu tušinuku taisys klaidas, kaip žinosi, kad suklydai? Todėl siūlyčiau ieškoti būdų mokytis. Gero mentoriaus prisilietimas, mano nuomone, labai svarbu.

Šiemet trečią kartą dalyvavai Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, nuo pavasario su mentoriumi Sigitu Parulskiu plėtojai pjesę ir ką tik įvyko „Karaliaus latro“ skaitymas. Ar gali trumpai papasakoti apie ieškojimus, rašymo procesą?

Kartais pati nesuprantu, kaip kūrinys pasirašo. Veda kažkokios temos, įspūdžiai, kartais tiesiog jauti atmosferą ir nori ją perteikti tekste, o paskui patys personažai pradeda kalbėti, ir pastebi, kad jau visai kitur atsiradai, ir tai gal dar įdomiau, nei planuota. Priklauso nuo žanro, temos, idėjos. Vieni negali rašyti be plano, kiti tik parašę pusę medžiagos supranta, apie ką kalba. Su kiekviena nauja pjese atsiranda naujas priėjimo būdas. Šiuo atveju man reikėjo ne vieno mėnesio kontekstui gilinti: žiūrėjau laidas, interviu su alkoholikais, domėjausi reabilitacijos centrais, skaičiau grožinę literatūrą, taip pat pagalbą teikiančią literatūrą, kuri padeda tvarkytis su priklausomybėmis, paskui patekau į tokią keistą būseną, kai, atrodo, viskas, ką išgirsti gatvėje, tau kalba apie tą pjesę. Tada jautiesi pilnesnis ir jau turi ką parašyti.

Ar „Karalius latras“ – nevykęs „Karalius Lyras“? Kaip iššifruoti pjesės pavadinimą?

Tai ir žodžių žaismas, ir paralelė tarp karaliaus ir elgetos (iš „Karaliaus Lyro“). Tik Karalius Lyras iš karaliaus tampa elgeta, o mano pjesėje pagrindinis veikėjas jau yra tarsi elgeta, kuriam alkoholis suteikia karališkos iliuzijos ir drąsos. Taip turbūt veikia dauguma priklausomybes keliančių medžiagų: jas vartodamas jautiesi stipresnis, laisvesnis, tam tikra prasme jos suteikia „galios“. Beje, Malik personažas mano pjesėje simbolizuoja alkoholį, šis vardas išvertus iš arabų kalbos reiškia „Karalius“. Kodėl pasirinkau arabišką vardą? Todėl, kad žodis „alkoholis“, manoma, kilęs iš arabų kalbos (al-kuḥl – stibio milteliai).

Pjesės „Karalius latras“ pagrindinis veikėjas Staska yra kamuojamas priklausomybės nuo alkoholio. Tai nėra tik karikatūra, tai paprasta milijonų žmonių tikrovė, ypač per karantiną. Ar temą diktavo šiandieninė situacija? Kodėl pasirinkai tokią pjesės problematiką?

Žinoma, kad tai nėra karikatūra. Pasyvaus ar aktyvaus alkoholizmo aplinkui labai daug. Tai įėję į mūsų mentalitetą, didesnėje šeimos šventėje girtas agresyvus dėdė yra savaime suprantamas vaizdas. Tarybų Sąjungoje tu negalėdavai negerti, jeigu darbdavys pakviesdavo užeiti, – nepaliksi jo kabineto neišgėręs tiek, kiek jis norės, kitaip karjeros nepadarysi. Ištisos kartos girdytos... Turbūt nėra šeimos, kuri savo giminėje neturėtų bent vieno alkoholiko. Ši tema labai jautri, lengvai to neišspręsi, turi keistis požiūris. Apie tai kalbėti reikia atsargiai, todėl ir pjesę stengiausi rašyti su humoru, nevengdama absurdo, kad nesukelčiau atstūmimo reakcijos. Nenorėjau šia pjese ko nors išspręsti, tai per daug komplikuota tema, norėjau tik apie tai priminti. Beje, esama gražių pavyzdžių: Portugalijoje, užuot visą dėmesį skyrus tam, kaip nubausti, atskirti ir pasmerkti priklausomybę turinčiuosius, pradėta juos integruoti, dekriminalizuoti ir stiprinti ryšius su tais žmonėmis. Taip šalyje perpus sumažintas narkotinių medžiagų vartojimas.

O kaip vyko darbas su pjesės skaitymo režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi? Ar dalyvavai aktorių atrankoje, repeticijose? Ar keitėsi pjesė, ją skaitant aktoriams? Ar lengva buvo paleisti kūrinį ir klausytis jo iš šalies?

Dėl pandemijos viskas vyko kiek kitaip. Negalėjau dalyvauti repeticijose dėl žmonių skaičiaus ribojimo. Augustas man atsiuntė pirmojo skaitymo įrašą, paklausiusi jo pakeičiau kelias scenas. Su režisieriumi palaikėme ryšį, bet pasikeitus festivalio formatui atsirado naujų iššūkių, todėl finalinį variantą išgirdau ir pamačiau tik per festivalį. Labai džiaugiuosi komanda, manau, šauniai susitvarkė! Jau kelintą kartą manęs klausia, ar lengva paleisti kūrinį: taigi aš tam ir rašau, kad jį skaitytų aktoriai. Būtų labai blogai, jeigu pjesė liktų stalčiuje ir nebūtų kam jos perleisti.

Ar dramaturgai konkuruoja? Ir kokio tikslo siekia rašydami?

Sveika konkurencija, argumentuotos diskusijos turtina. Nežinau, kiek dramaturgai konkuruoja, nes jų darbo pobūdis yra dirbti užsidarius vienam – tada tikriausiai konkuruoji tik su savimi ir savo demonais. Dramaturgija – taikomasis menas, ji nėra skirta skaityti, ji reikalauja atlikimo. Natūralu, kad norisi savo kūrinius matyti scenoje. Bet tai jau ne tik dramaturgų atkaklumo klausimas – teatrai turi norėti puoselėti jaunųjų dramaturgų kūrybą. Taip pat dar yra dramaturgų parengimo, ugdymo problema.

Papasakok, koks yra jauno menininko gyvenimas šiandien, per karantiną. Ar vyksta vidinės kovos, prasmės paieškos, kaip motyvuoji save nesustoti?

Nuo pirmos karantino bangos parašiau tris pjeses. Man šis laikas, atvirkščiai, ypač darbingas: vienu metu dalyvavau keliose dirbtuvėse, rašiau dvi pjeses. O kur dar kiti darbai, skirti pragyvenimui... Įdomus laikas, daug kas pasikeitė, vieni ryšiai nutrūko, kiti sustiprėjo. Nežinau, ar išgyvendami šį laiką galime vertinti, gerai tai ar ne. Gal praėjus pandemijai (tikiuosi, ji praeis!) bus aišku, kas čia įvyko, į kurią pusę mūsų gyvenimus pakeitė ši patirtis.

O kas toliau? Kokie planai, iniciatyvos, svajonės?

Kinas ir vaikinas.

Ačiū už pokalbį!

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba