Ar androidai sapnuoja elektrinius šunis?

Kiekvienas galvaninis elementas, kiekviena baterija turi teisę į savo šlovės minutę šiuolaikinio teatro scenoje. Taip mintijau spalio 17 d. dundėdama traukiniu iš uostamiesčio į Vilnių po Klaipėdos lėlių teatre pamatytos premjeros „Didysis sprogimas“. Namo važiavome trise, kartu spektaklį žiūrėję vyresnysis ir mažasis ekspertai pasidalino savo postpremjeriniais potyriais bei įžvalgomis. Mažasis, gerą valandą pats su savimi kalbėjęs ir žaidęs tuščiame traukinio vagone, paklausė, kada pagaliau grįšime į Lietuvą. Supratau, kad „Didžiajame sprogime“ panaudota „naujakalbė“ – trumpi pypsintys, kleksintys garsai, kuriais komunikavo įvairių elektroninių prietaisų detalytės, septynmečio žiūrovo sąmonėje nubrėžė aiškią ribą tarp vaiko privačios ir spektaklio meninės erdvės. Dėl mažojo fantazijos ir ryškių įspūdžių autonomiška meno kūrinio erdvė išsiplėtė, netikėtai visą Klaipėdą paversdama kitokia – futuristinės pasakos, svetimos šalies, Nelietuvos – erdve.

Vyresnysis pakeleivis gėrėjosi subtiliu klaipėdiečių „Didžiojo sprogimo“ panašumu į Ridley Scotto šedevro estetiką. Lyg iš paties „Blade Runner’io“ ant nedidukės klaipėdiečių salytės grindų persikėlė neaprėpiamas megapolis su savo niūria, baugiai paslaptinga, neono apšviesta ir žmonių-mechanizmų knibždančia gatvių architektonika. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ buvo nuolat maudomas rūgščiame lietuje, spektaklyje „Didysis sprogimas“ lietus irgi tampa tikros katastrofos katalizatoriumi. Žinoma, reikia akcentuoti, kad teatrališka dulksna spektaklyje užklumpa kruopščiai išardytas asmeninių kompiuterių „geležis“, pagrindines plokštes, kurių išklotinėms ir teko garbė suvaidinti futuristinio miesto kontūrus.

Man spektaklyje didžiausią įspūdį padarė meistriškas kūrybinės komandos, tikrų spektaklio bendraautorių – režisieriaus Zvi Saharo (Izraelis), scenografės Aušros Bakanaitės, lėlininkų Monikos Mikalauskaitės-Baužienės, Vytauto Kairio, Kęstučio Bručkaus, muzikos kūrėjo Kobe Shmueli (Izraelis) – gebėjimas suvaldyti žiūrovų dėmesį. Tikslingai pasitelkdami kinematografinę estetiką bei videokamerą, pritraukiančią stambiu planu menkų mechaninių herojų dideles istorijas, menininkai kuria čia pat žiūrovo akivaizdoje gimstančio, kuriamo spektaklio iliuziją. Negana to, atskiros spektaklio sudedamosios dalys – vaidyba, lėlių valdymas, kinematografo elementai, šviesos, muzika – tarpusavyje komunikuoja, žaidžia savus galios bei estetinės, idėjinės lyderystės žaidimus.

Didžiaisiais šio žaidimo nugalėtojais vis dėlto tampa aktoriai. Spektaklio pradžioje žiūrovams prisistatydami esantys tikri superherojai, jie žiūrovų salę įkrauna aktyvia, kurti, atrasti, tyrinėti ir atjausti skatinančia energija. Trijų aktorių komanda vien fizine raiška, išdidžia, orių išradėjų ir kosmoso užkariautojų poza bei parengtimi deklaruoja savo galias suvaldyti Didžiojo sprogimo eigą ir pasekmes, tuo užsitikrindama nuoširdų publikos pasitikėjimą ir smalsumą. Aktoriai scenoje vaidina, valdo lėles, filmuoja išlaikydami maksimalų tikslumą, susiklausimą ir kiekvieno, net mikroninio veiksmo sinchronizaciją. Veiksmo eigos nuoseklumas, lėlių valdymo precizika, tikslus kameros valdymas – taip pat vienas šio spektaklio išskirtinumų.

Išradingas siužetas vaikams atskleidžia šuniuko, kurį vaidina pati mieliausia kvadratinė „Duracell“ baterija, ir roboto muzikanto (galvakojė kompiuterio jungtis) nuoširdžios ir pasiaukojančios draugystės istoriją. Šios minimalistinės lėlės-objektai, valdomi lazdelės ir vielučių technika, atgyja filmuojamos ir retransliuojamos ekrane. Suaugusieji gali interpretuoti, kad galbūt stebi čia pat kuriamo lėlių animacijos filmo „perbėgą“. Mažieji galbūt pirmą kartą susiduria su atviro, čia pat kuriamo teatro konceptu. Žiūrovai gali rinktis, į kurį sceninio veiksmo segmentą sutelkti dėmesį: į aktorius, valdančius lėles, į stambius veiksmo planus, transliuojamus ekrane, ar aprėpti bendrą vaizdą, išgyventi estetiškai ištobulintą, emociškai vientisą ir labai įtraukiančią sceninę visumą.

Jau grįžus į Vilnių, tą savo Lietuvą-namus, mažasis „Didžiojo sprogimo“ žiūrovas uždavė mįslę: kas bus sukryžminus paukštį su robotu? Naiviai atsakiau: paukštis-robotas... Ogi ne, patikslino vaikis, – dronas! Ir tuokart nubėgo, žvangėdamas pilnomis kišenėmis iš senų žaislų išluptų, išsikrovusių baterijų.