7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ultravioletinių spindulių šviesoje

Kotryna Paškevičiūtė
Nr. 20 (1299), 2019-05-17
Teatras
„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno

Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Spektaklis tampa visos „koršunoviškosios manijos“ atspirties tašku. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo darbą, kuris priverčia ne tik atsigręžti į buvusį pastatymą, bet, ir savito pasakojimo viduje aptikti įdomių raiškos būdų.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro režisierius Augustas Gornatkevičius dar kartą pristato „Roberto Zucco“ – pasakojimą apie jaunuolį, mėginantį prisitaikyti prie aplinkos. Pjesė kalba apie atsiskyrimo ar susvetimėjimo temas, pateikia visuomenės kritiką, kurią Koltès’as kuria su pajuoka. Gornatkevičius Zucco įrėmina kiek kitokioje spalvinėje ar garsinėje dermėje, tačiau, nepaisant to, galima įžvelgti kuriamą dialogą su Koršunovo pastatymu, kur ypač didelį vaidmenį atlieka intermedialumo, kaip skirtingai veikiančių medijų, santykis. Į akis krenta išskirtiniai kostiumai (dizainerė Simona Davlidovičiūtė) bei ryškiai violetinės spalvos (ultraviolet) Martyno Brimo scenografija. Vizualinis vientisumas produkuoja savitas reikšmes bei tampa viena iš dialogo mezgimo priemonių. Santykį stiprina kompozitoriaus Jokūbo Tulabos elektronika, implikuojanti miesto vitalumą, gaivališką malonumo jausmą, tad įvairias sąsajas galima pastebėti medijų raiškos formose. Muzika ir dizainas savotiškai atkartoja prieš tai buvusį pastatymą, o ant aukštakulnių salto atliekantis Brolelis (akt. Mantas Bendžius) nenusileidžia riedutininkui ant rampos. Ultravioletas spalvinėje dermėje išgaunamas maišant raudoną ir mėlyną spalvas, tad režisierius demonstruoja savo požiūrį, kartu perkurdamas Koršunovo naudotus elementus. Kuriama tam tikra ankstesnio pastatymo interpretacija, suponuojanti netiesioginį Koršunovo spektaklio citavimą, kuriantį hipertekstinį santykį[1]. Intermedialumas realizuoja citavimo modelius bei tampa savitos transformacijos erdve, kurioje išgaunami nauji garsai ir atspalviai, steigiantys dvigubo regėjimo perspektyvą – tiek spektaklio, kaip savarankiško kūrinio, tiek kaip buvusio pastatymo reinterpretacijos.

Pjesė byloja apie asmenybės dvilypumą, vienatvę, o centre matomas (anti)herojus, nesugebėjęs prisitaikyti prie visuomenės normų, atmeta bet kokį bendruomeniškumo siekį, nors paradoksaliai jo trokšta. Diegiami simboliai, kuriantys matymo ir nematymo priešpriešą – veikėjas Roberto Zucco stengiasi likti nepastebėtas, tačiau nuolatos ieškomas už įvykdytus nusikaltimus, stebimas ryškaus policijos prožektoriaus beigi salėje sėdinčio akylaus žiūrovo akių. Roberto yra savyje pasimetusi asmenybė, kuriai suteikiamas žavesys bei žiaurumas. Personažas dvilypis, visai kaip jo kostiumas, padalytas tarp švelnios žydros ir ryškiai mėlynos spalvos. Pasirinkta ultravioletinė estetika tiek semantiškai, tiek leksiškai ryškina svarbius įreikšminimo būdus. Ultravioletiniai spinduliai yra fiziškai nematoma žmogaus akiai šviesa, kuriai būdingas didelis aktyvumas. Tai tiesiogiai siejasi su naratyvu, kuomet protagonistas mėgina išnykti aplinkoje, o nuolat spiginantis apsauginio žibintuvėlis ryškina figūrą, bandančią išnykti ultravioletinio atspalvio fone. Scenų intesyvumas, vaizduojamas smurtas ar prievarta, iškyla kaip ultra aktyvūs aktai, rodantys gyvenimą peržengiant įprastas ribas. Ultravioletas tampa išnykimą, žiaurumą kuriančiu aspektu.

„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno

Donato Kalkauso kuriamas kalėjimo sargybinio personažas steigia realybės ir fikcijos trapumą. Veikėjas vaizduojamas komplikuotai – besikalbantis su savimi, užmiegantis ir vis nubundantis, negalintis atsiplėšti nuo televizoriaus bei įsiterpiantis į jam svetimas erdves. Sargybinių personažų duetas transformuojamas bei tampa vienu iš įreikšminimą kuriančių būdų. Minėta vizualioji estetika bei sargybinio balansas tarp miego ir prabudimo suponuoja sapno logiką ar sąmonės ir pasąmonės erdves. Freudas savo studijoje apibrėžia sapną kaip psichikos gyvenimą miegant, būseną, kuomet ničnieko nenorime žinoti apie mus supantį išorinį pasaulį[2]. Tai atskleidžiama turinyje, kuomet matome, kad sargybinis užmiega kalėjime, o vystomas veiksmas personažą tarsi išvietina – jis atsiduria vis skirtingose erdvėse bei nežinia kodėl iš šono stebi konfliktus. Sau prieštaraujantis charakteris atspindi sąmonės ir pasąmonės dialogą, kuris verčia žiūrovą kelti klausimą – gal visa tai, ką aš matau tėra sapnas? Video projekcijos (rež. Marius Rimkus) spektaklyje taip pat gali būti įrašomos į realybės vs fikcijos, sapno ar netgi fantazijos paradigmas. Sargybinis negali atsitraukti nuo televizorių, kuriuose vaizdas primena telenovelių žanrą. Realybė tampa sąlygiška, pasireiškianti pasąmonės produkuojamais fantazijų vaizdais, kuriuos galima sieti su geismo aspektu[3], pasirodantį slapčiausių pasąmonės fantazijų forma (klubai, prostitucija, seksualinė prievarta).

Spektaklio reklaminiame plakate vaizduojama LDK ir Lenkijos karaliaus Aleksandro skulptūra bei nuotrauka, kurioje matomas ištatuiruotas kūnas. Priešprieša grąžina pjesės protagonisto polemiką – kas yra Zucco – herojus ar nusikaltėlis? Nuotrauka demonstruoja nematomą individo pusę, vėlgi pasitelkiant matymo ir nematymo priešybę, tad kaip ir pjesėje, taip ir spektaklyje, žiūrovui nėra pateikiama, kaip vertinti protagonistą. Ne tik Roberto atsiveria kaip komplikuotas personažas. Kiekvienas veikėjas yra vedamas vidinio dramatizmo ir tragiškumo: mergaitė (akt. Greta Šepliakovaitė) savotiškai panaši į Roberto – neturi tapatybės, it molis sulipdyta vyresniosios sesers (akt. Akvilė Vitkūnaitė) ir brolio (akt. Mantas Bendžius). Jie kuriami visiškai kontrastingai: naivi, senamadiška, namų židinį puoselėjanti sesuo ir klubuose leidžiantis laiką brolelis, besimėgaujantis kaukšėjimu juodais aukštakulniais. Visi veikėjai tarsi turi du veidus ir trokšta to, ko labiausiai bijo – meilės, pripažinimo ar šeimos. Priešpriešos pirmiausiai atsiranda draminės įtampos viduje ir veikėjų charakteriuose, kuriuos režisierius įgalina ryškiai brėždamas jų dualizmą. Scenoje matomi jaunieji aktoriai neabejotinai pavergia žiūrovų dėmesį. Iš minios išsiskiria sesers personažą įkūnijusi Akvilė Vitkūnaitė, kurios vaidyba meistriškai balansuoja tarp gryno skausmo ir komiškai senamadiškos senmergės įvaizdžio ir brolis Mantas Bendžius, prikaustęs žiūrovų dėmesį judesiu ir triksterišku įvaizdžiu. Personažas balansuoja tarp blogio ir gėrio, atveria nuodėmingų malonumų kelią. Gretos Šepliakovaitės mergaitė patiria transformaciją – maža mergaitė tampa moterimi. Aktorė įgyvendina organišką pasikeitimą, pasiduoda Mažosios Čikagos pasauliui ir išlaiko infantilumą. Visų scenoje veikiančių aktorių personažai ryškūs ir saviti, tad žiūrovo akis dažnai krypsta į vaizduojamą visuomenę, kas verčia Skomanto Duoplio vaidinamą Roberto išnykti ultravioletinių spindulių šviesoje.

„Roberto Zucco“ plakatas

Ypatingas medijų santykis kuria savitas reikšmes nuo pradžios iki galo. Spalvos, muzika, video projekcijos, kostiumai tampa kaip tam tikri kodai, kuriuos iššifruoti nėra taip paprasta. Tokia pradžia – puikus startas ateičiai. Atskirtis, tapatybės paieškos ir sociumo kritika nėra svetimos temos Lietuvos teatrui, tačiau Gornatkevičiaus „Roberto Zucco“ atskleidžia tai savitu būdu. Mezgamas dialogas su Koršunovo pastatymu nenurašo režisieriaus originalumo ar įsiklausymo į pjesę, kuri atakuoja skaitytoją intertekstinėmis nuorodomis ir dramine įtampa. Spektaklio kūrėjas elgiasi analogiškai, priverčia žiūrovą išėjus tepasakyti „ULTRA!“, net ir mačius 1998 m. „Roberto Zucco“, kuris yra O. K. Stebint JMDT repertuarą galima tikėtis, kad kadaise buvęs garsus, teatras atbunda iš sąstingio. Namų erdvėje šis spektaklis sužiba kitais atspalviais, nekalbant apie Panevėžio kaip lietuviškosios Mažosios Čikagos aspektą ar Romo Zamolskio fenomeną. Gornatkevičius kuria problemines įtampas keldamas miesto vitalumo klausimus, akcentuoja vidinio ir realaus pasaulio sandūrą. Atrodo, jog Panevėžio teatras – puiki platforma jauniesiems kūrėjams skleisti savo kūrybą ir įpūsti naujų vėjų ten, kur reikia.

 


[1] Gerard’o Genette’o sukurtas tarptekstinės komunikacijos modelis, žymintis vieno teksto santykį su prieš tai sukurtu tekstu.

[2]Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos, Vilnius: Vaga, 2004, p. 77-78.

[3]Laura Šimkutė, „Aš būsiu tavo meilė, Roberto”, in: 7 meno dienos, Nr. 17, 2018, prieiga internetu: https://www.7md.lt/teatras/2018-04-27/As-busiu-tavo-meile-Roberto, žr. 2018 12 16.

„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, rež. Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, Augustas Gornatkevičius, nuotr. E. Krikčiūno
„Roberto Zucco“, rež. Oskaras Koršunovas, nuotr. šaltinis okt.lt
„Roberto Zucco“, rež. Oskaras Koršunovas, nuotr. šaltinis okt.lt
„Roberto Zucco“ plakatas
„Roberto Zucco“ plakatas