Aistros ir prisiminimų jūra – Birutės Mar spektaklyje „Meilužis“

XX a. prancūzų rašytoja, dramaturgė, režisierė Marguerite Duras visame pasaulyje išgarsėjo autobiografiniu romanu „Meilužis“ („l'Amant“), už kurį 1984 m. buvo apdovanota Goncourt'ų, o 1986 m. - Ritz-Paris-Hemingway premija. 1992 m. pasirodė Jean-Jacques Annaud filmas „Meilužis“, pretendavęs į „Oskarą“, būta ir šio kūrinio pastatymų teatre. M. Duras Lietuvoje gal labiausiai žinoma būtent teatro pasaulyje – čia statytos jos pjesės „Antroji muzika“ („La musica deuxième“), „Hirosima, mano meile“ („Hiroshima mon amour“), „Savanos įlanka“ („ Savannah Bay“) ir kiti kūriniai.

Literatūrologai M. Duras romanus priskiria prancūzų „naujojo romano“ srovei, kuriai būdingas psichologizuotų personažų, visažinio pasakotojo ir kitų realistinio žanro reikalavimų atmetimas, vietoje to įvedant sąmonės srautą, rašymo kaip nuotykio, vykstančio pagal savą logiką, sampratą, asociacijų žaismą ir didelį pasąmonės vaidmenį. Viename iš interviu M. Duras teigė, kad visiškai nesirūpina savo kūrinių stiliumi, kuris, anot skaitytojų, vilioja, įtraukia, magnetizuoja: ji rašo taip, kaip dalykai ją užplūsta, apakina, jos rūpestis – tik visą tą žodžių laviną užrašyti... Romane „Meilužis“ (į lietuvių kalbą išvertė Pranas Bieliauskas) pasakojama apie prancūzaitės ir kinų turčiaus meilę XX a. 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę.

Lietuvių aktorė, režisierė ir dramaturgė Birutė Mar dar 2001 m. šį kūrinį pristatė Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. „Meilužis“ – bene rizikingiausias mano eksperimentas teatro scenoje; šis M. Duras romanas ilgai gulėjo ant stalo ir viliojo jį inscenizuoti, tačiau vis nesiryžau – ilgai atrodė, jog pastatyti šio kūrinio scenoje neįmanoma, nors ir labai norėjosi išdrįsti“, - teigė aktorė.

Eksperimentas pavyko, ir Birutės Mar spektaklis „Meilužis“ jau antrą dešimtmetį rodomas ne tik Lietuvoje, bet ir keliauja po visą pasaulį, kur festivaliuose laimi svarbiausius apdovanojimus. Kur B. Mar ir M. Duras subtilaus „susikalbėjimo“ priežastis?

„Tai viena gražiausių kada nors skaitytų meilės istorijų, nors, atrodo, pati banaliausia – penkiolikmetės prancūzaitės ir turtingo trisdešimtmečio kino aistra; pirmieji jaunos herojės kūniškų jausmų, geismo, meilės išgyvenimai; universali, kiekvieno savaip išgyventa pirmoji vyro-moters sueities patirtis, kurią savo prisiminimuose kiekvienas nešiojamės kaip juokingą ar graudžią, gražią ar liūdną paslaptį,“ - sako Birutė Mar.

Vis dėlto ši istorija nėra tokia jau paprasta, nes romanas - daugiasluoksnis: „M. Duras kūrinyje tai perteikiama itin subtiliai ir jautriai, o sykiu tekstas šokiruoja savo atvirumu ir laisve, paprastu kalbėjimu apie intymiausius gyvenimo įvykius. Turbūt todėl, jog M. Duras šį autobiografinį pasakojimą užrašė būdama jau septyniasdešimties – romane man itin žavi praėjusio laiko distancija, savų prisiminimų modeliavimas, o sykiu – autentiško mito apie „aistrą, nuo kurios galima numirti“ kūrimas“.

Netrukus po premjeros spektaklį teigiamai įvertino teatro kritikai. Saulius Macaitis tada rašė: „Fiziškai prikaustytą prie scenos S. Beketo heroję Vini (kalbama apie pirmąjį Birutės Mar monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ - red.) „Meilužyje“ keičia ekspresyvi, prasmingų pauzių pertraukinėjama dinamika. Ji išreiškia ir pagreitintą jaunos dvasios pulsą, ir galbūt vyresnio žmogaus abejones, blaškymąsi tarp galimų kadaise buvusių santykių traktuočių, ir net visuomenės (minios) nepalankią reakciją, ir, žinoma, B. Marcinkevičiūtės profesionalumą. Neilgas, minimalių, bet tikslių detalių spektaklis (jau apdovanotas Sankt Peterburge) ritmiškai toks turtingas, kad tariesi matąs kone visą žmogaus gyvenimą.“

Kitos recenzentės Tatjanos Baltušnikienės nuomone, „(...) tragiškas ekspresionizmas, tapęs šio monospektaklio pagrindu, diktuoja ypatingą sceninę laisvę, drąsą, išsivadavimą iš bet kokių tabu; o įstabūs ir jautrūs rytietiški akcentai (raudonas granato vaisius, didelė perlamutrinė krauklė, kiniška šiaudinė skrybėlė) čia įgyja simbolinę reikšmę: vienišos, nerandančios ramybės sielos; bei kūno, užvaldyto vien tik aistros. Emocionaliai ir plastiškai prisodrintas spektaklis, trunkantis vos valandą, veržliai kyla parabole. Žiūrovams retsykiais tiesiog gniaužia kvapą. Net neskaitęs M. Duras romano ar nematęs J. J. Annaud filmo, net nesuprantantis kalbos žiūrovas, šiame Birutės Mar sceniniame atradime supras viską. Tam apibūdinti pakaktų dviejų žodžių: meilė ir jūra.“

Pernai Birutės Mar įkurtas „Solo teatras“ šį pavasarį rodys spektaklius ypatingą aurą turinčioje erdvėje – Eimunto Nekrošiaus „Meno forte“ (Bernardinų g. 8, Vilnius). Vasario 10 d. žiūrovai kviečiami į spektaklį „Meilužis“. Kamerinėje salėje prieš akis atsivers karštoji Indokinija, 1930-ųjų Saigonas su savo spalvomis, kvapais, atmosfera, egzotišku rytų kultūros ir tradicijų dvelksmu, o aktorė kvies prisiminti pirmąją jaunystės meilę.