7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dviejų Korėjų nesusijungimas

Indrė Vėbraitė
Nr. 42 (1279), 2018-12-21
Teatras
Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas
Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas

Lapkričio viduryje vykusiame Lietuvos teatro amžiaus renginyje, susitikime su režisieriais, kuriame dalyvavo Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius, buvo išsakyta mintis, kad jaunieji teatro režisieriai nekuria madų, o jomis seka. Drįsčiau paprieštarauti šiai užkietėjusių teatro vilkų minčiai ir pareikšti, kad šiuo metu lietuviškojo teatro miškuose lizdus ima sukti tikrai įdomi režisierių karta. O Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė yra bene viena perspektyviausių šios kartos atstovių, turinti daug potencialo gan greitai tapti naujų teatro madų kūrėja. Savo darbais pakerėjusi sostinės publiką, režisierė šiais metais spėjo okupuoti tiek Kauno Nacionalinį dramos teatrą, tiek Klaipėdos Jaunimo teatrą bei pristatyti du naujus spektaklius: „Keturi“ (pagal Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištraukas) bei „Dvi Korėjos“ (pagal Joëlio Pommerato pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“). Šį kartą pakalbėsime apie Gudmonaitės bandymą pažaboti lietuviams dar nelabai pažįstamą prancūzišką absurdo dramą.

Nors meilės tematiką galime surasti beveik visur, o pati meilė yra įkvėpusi begalę meno kūrinių, turiu pripažinti, jog man vis dar sunku rasti tinkamus žodžius jai apibūdinti. Vienintelis mane raminantis dalykas yra tai, jog su šia problema turbūt susiduria ir daugiau žmonių. Na, o aš, kaip ir pridera technologijų valdomam XXI amžiaus jaunimui, pagalbos nusprendžiau ieškoti internete. „Meilė – žmogaus būsena, jausmas, emocijos, elgsena, mintys, suvokimas ir požiūris, viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų“ – tokį meilės apibrėžimą atradau atsidariusi Vikipediją. Tokį meilės apibrėžimą bandysiu naudoti ir kalbėdama apie Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Dvi Korėjos“.

Iškart galiu pasakyti, kad šiame spektaklyje apie meilę kalbama gan neįprastai. Spektaklis yra net ne apie pačią meilę, o apie meilės neįmanomybę. Apie dviejų žmonių, dviejų Korėjų susijungimą, kuris dėl įvairių tragiškų arba absurdiškų priežasčių taip ir negali įvykti. Tai spektaklis, neturintis linijinio veiksmo ar pagrindinių personažų. Jis sudarytas iš atskirų scenų, paimtų iš Pommerato pjesės arba sukurtų pačių spektaklio aktorių. O meilės ir jos neįmanomybės temos yra vieninteliai dalykai, siejantys šias scenas tarpusavyje. Na, gerai, ne vieninteliai. Šias scenas taip pat sieja ir įvairūs „netyčiukai“: nuo kėdės nulūžęs ratelis, kuris kažkokiais būdais vis sugrįžta į scenos vidurį ir subtilios (ir galbūt improvizacinės) aktorių nuorodos į kitas scenas.

Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas

Prieš „Dviejų Korėjų“ premjerą Gudmonaitė pasakojo, kad kūrybinio proceso pradžioje visai spektaklio komandai buvo iškilę nemažai iššūkių. Sunkiausia buvo pažaboti originalią Pommerato pjesę, iškristalizuoti joje išsakytas idėjas. Nors šią pjesę galiausiai pavyko pažaboti, galutinis rezultatas dar tikrai nėra tobulas. Jame galima išvysti įvairių klaidų (kalbu apie tave, nulūžęs ratuk!). Bet apart to, jaunasis aktorių kolektyvas puikiai susidorojo su spektaklio medžiaga. Jeigu reiktų išskirti keletą vardų, aplodismentų tikrai nusipelnė Donatas Velžys ir Paulius Pinigis. Šįkart šie vyrukai žibėjo ryškiausiai.

Kaip jau minėjau, atrasti tinkamus žodžius apibūdinti meilei yra sunku. Tai per daug kebli, per daug plati, kiekvienam žmogui per daug autentiška sąvoka. Jos paprasčiausiai neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus, kurie būtų priimti kiekvienam. Tuo Pommerato pjesė ir Gudmonaitės spektaklis yra genialūs – jie apie meilę siekia kalbėti įvairiais būdais. Dar kartelį prisiminkime meilės apibrėžimą, kurį atradau atsidariusi Vikipediją. Žinoma, šis apibrėžimas taip pat įspraudžia meilę į tam tikrus rėmus, bet jie yra pakankamai platūs ir aiškūs. Gudmonaitės spektaklyje pavartojami visi šie meilės apibrėžimo aspektai. Spektaklyje galima išvysti žmogaus būseną, jausmą, emocijas, elgseną, mintis, suvokimą, požiūrį ir begalę kitų dalykų, neįeinančių į šį meilės apibrėžimą. Skirtingos spektaklio scenos apima tiek judesį, tiek lytėjimą, tiek garsą, tiek regėjimą. Vieną akimirką norėsis išspausti ašarą iš juoko, o kitą – iš liūdesio. Atrodo, kad savo epizodiškumu spektaklis siekia pateikti meilę kaip plačią tragiškų arba absurdiškų vaizdinių kompiliaciją. O beveik kiekvienas žiūrovas, žiūrintis šią kompiliaciją, joje gali įžvelgti nors vieną aspektą, bent kažkiek artimą arba individualiam meilės suvokimui, arba su meile susijusiomis patirtimis.

Šios kompiliacijos kuriamą efektą „pasigavo“ bei labai taikliai išpildė spektaklio reklaminė kampanija. Prieš spektaklio premjerą, žinoma, buvo išleisti reklaminiai plakatai. Juose buvo vaizduojami spektaklyje vaidinsiantys aktoriai, o šalių jų – idiotiškos romantinio pobūdžio žinutės: „Aš tavęs palauksiu, tik ateik pas mane amžiams“; „Susipažinsiu su šauniu vyru. Šoksime, skaitysime eiles“; „Vaikinui prie bajerio norisi gražios ledinės panelės, bet kas iš to, jei ji nemokės bendraut“ ir dar daug kitų. Skamba absurdiškai, bet kiekvienas, kuriam yra tekę naudoti „Tinder“ programėlę arba netyčia įsijungti „LIUKS!“ kanalą, yra tikrai matęs kažką panašaus. Toks yra ir pats spektaklis. Pilnas tragiškų ir absurdiškų nutikimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nerealūs, bet iš tiesų yra labai artimi žiūrovų kasdieniniam gyvenimui.

Nors pagrindinė spektaklio „Dvi Korėjos“ problema yra meilės sunkumai, spektaklis vis dėlto turi viltingą potekstę. „Kur tu?“ – tai klausimas, kurį reikėtų užduoti kiekvienam, vis dar ieškančiam savo antrosios Korėjos pusės. Galbūt ta antroji pusė išgirs šį klausimą ir į jį atsilieps. Galbūt tos dvi Korėjos susijungs ir meilė vėl taps įmanoma. Galbūt...

Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas
Spektaklio „Dvi Korėjos“ plakatas
„Dvi Korėjos“, fotokoliažas iš Klaipėdos Jaunimo teatro archyvo
„Dvi Korėjos“, fotokoliažas iš Klaipėdos Jaunimo teatro archyvo