7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Liusi Haris – aistra ir viltimi prieš savo lemtį

Ainė Jacytė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Teatras Muzika Interviu
Gabrielė Bielskytė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Gabrielė Bielskytė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) neseniai įvyko miuziklo „Džekilas ir Haidas“, sukurto pagal mistinę Roberto Louiso Stevensono novelę „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, premjera. Greta tarp gėrio ir blogio besiblaškančio daktaro Henrio Džekilo, kūrinyje nemažiau ryški yra jį pamilusi Liusi Haris, įkūnijanti aistrą ir viltį. Miuzikle šį vaidmenį kuria jaunos solistės: Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė ir Dagna Kondratavičiūtė. Šis personažas atskleidžia, jog žmoguje veikiančios dvi priešingos jėgos nuolatos mainosi tarpusavyje, kovoja, bet niekada – nepasiduoda viena kitai.  

 

Kokius etapus perėjote susipažindamos su miuziklo „Džekilas ir Haidas“ medžiaga?

Marija Arutiunova: Susipažinimas su visa miuziklo medžiaga prasidėjo nuo pjesės, teksto, miuziklo pastatymų interpretacijų peržiūrų, nors apie patį kūrinį sužinojau dar prieš 3–4 metus, kadangi keletą kartų esu atlikusi vieną iš Liusi arijų: savo bakalauro studijų baigiamajame dainavimo egzamine VDU Muzikos akademijoje, KVMT bei Kijevo Nacionaliniame Akademiniame operetės teatre. Todėl, kai sužinojau, jog miuziklas bus statomas KVMT, man tai buvo malonus netikėtumas.

Gabrielė Bielskytė: Pirmoji pažintis įvyko prieš 4–5 metus, kai atradau šio kūrinio muzikinę medžiagą, o joje – Liusi personažą. Vėliau sekė miuziklo pastatymų peržiūros, kurių yra tikrai nemažai, kadangi Europoje tai populiarus miuziklas, o pati knyga („Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“) Anglijoje yra įtraukta į mokyklose privalomų perskaityti knygų sąrašus. Tai ir šiems laikams aktuali istorija, tačiau Lietuvoje ji dar nėra gerai žinoma.

Dagna Kondratavičiūtė: Apie patį miuziklą buvau girdėjusi dar studijuodama VDU Muzikos akademijoje. Būtent Liusi Haris personažo arijos yra populiarios, tad ne kartą teko jų klausytis įvairių koncertų metu. Tačiau gilesnė ir intensyvesnė pažintis su visu kūriniu, jo muzikine medžiaga, miuziklo atsiradimo istorija prasidėjo jau gavus Liusi vaidmenį. Domėjausi pačia istorija, žiūrėjau kitus šio miuziklo pastatymus, klausiausi muzikinės medžiagos. Mane, kaip atlikėją, nudžiugino, jog muzikaliai tai labai įvairus ir gražus kūrinys, kurio kiekviena dalis be galo jausminga ir jaudinanti.

Ar kurdamos Liusi Haris vaidmenį, priimėte ją besąlygiškai, ar stengėtės kažką pakoreguoti, patobulinti?

D. K.: Tai mano pirmasis vaidmuo, todėl daug patirties ir „recepto“, kaip teisingai kurti vaidmenį, kolkas neturiu. Įkūnijant Liusi reikia balansuoti ant labai plonos linijos – atskleisti jos aistringąją pusę, tačiau išvengti vulgarumo, taip pat atverti jos švelniąją pusę, parodant trapumą, paprastumą, moteriškumą, bet nebėgant ir nuo buitiškumo. Nebuvo lengva šių Liusės asmenybės spalvų ieškoti, ir, manau, su kiekvienu spektakliu personažas įgauna vis daugiau atspalvių.

G. B.: Daugybė dalykų daro įtaką personažo raidai kūrinyje. Jų negali ignoruoti ir pasakyti, jog nuo dabar Liusi bus vienokia ar kitokia, nes aš taip noriu. Kiekvieną vaidmenį stengiuosi prisijaukinti, perleisti per save ir atskleisti. O tai įvyksta per bendrą kūrybos, ieškojimų procesą kartu su režisiere, muzikos vadovu. Viskas dėliojasi iš mažų detalių, kol vėliau išryškėja vienas bendras paveikslas.

Ar laikote atstumą tarp savęs ir personažo? Ar scenoje esate visiškai įsikūnijusios į Liusi Haris? Visgi, galbūt kartkartėmis pasirodo ir Jūsų pačių atspindys?

M. A.: Atstumą tarp savęs ir personažo laikau vaidinimui pasibaigus, o scenoje stengiuosi maksimaliai įsikūnyti į kuriamą veikėją, kurio tikrumu turiu įtikinti žiūrovus. Dar besiruošdama išeiti į sceną, galvoju kaip Liusi, perimu jos kūno plastiką, laikyseną. Tačiau visiškai nuo savęs pabėgti sunku. Manau, gana natūralu, kad kartais kai kuriose scenose atsispindi ir mano pačios savastis. Ne tik vaidinant Liusi, o, apskritai, kuriant visus vaidmenis. Personažas yra tikresnis, kai intuityviai atsiduodu kūrybinei euforijai tuo momentu, kai aklai tikiu tuo, ką darau tą akimirką scenoje. Manau, tos spalvos tik papuošia kuriamą vaidmenį savitumu. Tikiu, kad tame yra žavesys, kadangi visi dubleriai, tokiu atveju, yra skirtingi ir patrauklūs  savo savastimis.

D. K.: Prieš žengiant į sceną, man reikia pabūti vienumoje, susikaupti. Tai padeda įsijausti į personažą: suprasti, suvokti, įsileisti jį į savo vidų. Kaip asmenybė turiu susiformavusią vertybių sistemą, nuomonę į tam tikrus dalykus, kurie galbūt susikerta su Liusi Haris požiūriu. Todėl viena iš pagrindinių užduočių buvo – pabėgti nuo Dagnos ir surasti kelią, kaip žiūrovui atskleisti Liusi. Daug padėjo režisierė ir meno vadovas, kurie ne tik sakė, kad turėčiau daryti vienaip ar kitaip, tačiau ir aiškino, kodėl reikia tai daryti. Visos komandos darbas, tarpusavio bendradarbiavimas padėjo pasiekti gerus rezultatus.

Viduryje – Gabrielė Bielskytė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo

G. B.: Kiekvienas aktorius stengiasi ir daro viską, kad scenoje būtų čia ir dabar momente, o kaip jam tai pavyksta – sprendžia žiūrovai. Prieš išeidama į sceną apšilinėju, kaupiuosi. Labai svarbus yra bendros atmosferos pajautimas. Įsikūnijimas į personažą neįvyksta mostelėjus burtų lazdele. Kartais kažko nepadarai, kartais emocijos nukreipia į vieną ar į kitą pusę, todėl kiekvienas spektaklis yra kitoks, nes kiekvieną kartą aktoriai į jį įneša naujus jausmus, emocijas, nuotaikas, bet visi visada dirbame dėl vieno bendro tikslo, kuris paliestų žiūrovą.

Ar po spektaklio būna sunku sugrįžti į save?

M. A.: Pastatymo metu tai ganėtinai sudėtinga, nes repeticijos vyksta rytą – vakarą, daug galvoju apie dainavimą, vaidybą, kūno plastiką, apie tai, ką galėčiau padaryti geriau, kaip tai galėčiau padaryti, atsiranda nuovargis ir kartais tikrai būna sunku sugrįžti į save. Atrodo, šis jausmas vargina, iš kitos pusės, jis malonus, nes tuomet jaučiu, jog savo darbe esu visu 150 procentų. Liusi istorija yra tragiška, keletoje scenų vaidindama graudinuosi viduje, nes jos labai gaila. Esu jautri, todėl kuriamų veikėjų istorijas priimu giliai į širdį, tačiau spektakliui pasibaigus, po keleto valandų, grįžtu į savo –  Marijos – istoriją.

G. B.: Spektaklio metu išgyvenu daugybę emocijų, kurių paprastame gyvenime tiesiog nepatiriu. Po vaidinimo lieka daug adrenalino, išgyvento skausmo su kuriais turiu susitvarkyti ir grįžti į kitokį – savo – gyvenimą, kuriame viskas yra gerai. Manau, jog su laiku išmokstama su tuo tvarkytis vis geriau.

D. K.: Sugrįžimas į save nebūna staigus. Pasibaigus spektakliui pergalvoju, kas pavyko, o kas ne, ką reikėtų keisti, o kur jaučiausi gerai. Sugrįžimas įvyksta tada, kai suvokiu, kas įvyko ir padarau išvadas. Sugrįžimo procesas dabar galbūt kiek lengvesnis, nei repeticijų laikotarpiu, kadangi jų metu kėliau sau didelius tikslus, kai kažkas nepavykdavo – ilgai  galvodavau, kaip tai pakeisti. Vyko darbinis procesas, kuris yra kitoks nei dabar vaidinami spektakliai.

Dagna Kodratavičiūtė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo

Dar miuziklo pradžioje Liusi, iki tol labai pasitikinti savimi, viliojanti, aistringa, žiūrovams apnuogina savo sielą: pasirodo kaip pažeidžiama, saugumo, artumo trokštanti moteris. Ar sunku balansuoti tarp kiek fatališkos Liusi ir švelnios, trapios jos pusės?

M. A.: Šis miuziklas ir yra apie tai, jog žmonės dvilypiai. Pirmojoje scenoje Liusi pasirodo kabarete savimi pasitikinti, flirtuojanti ir aistringa, o toliau seka scena, kurioje ją išbara ir antausį skelia kabareto savininkė Juodoji motinėlė šiurkšti ir bjauri moteris. Šioje miuziklo vietoje išryškėja Liusi pažeidžiamumas, kančia. Personažas turi daug spalvų ir man nesudėtinga pereiti nuo vienos prie kitos, viskas vyksta labai organiškai.

D. K.: Vaidindamas spektaklyje aktorius pasakoja istoriją, veda žiūrovą paskui kūrinio mintį. Ir kai viskas vyksta nuosekliai, perėjimai iš vienos personažo spalvos į kitą nėra „aštrūs“, privedantys prie kraštutinumų. Kai žinai priežastį, kodėl iš tokios fatališkos moters Liusi tampa trapia, švelnia, stengiesi tas spalvas kuo aiškiau ir tolygiau perteikti. Galbūt nesigilinant į priežastį, kodėl šis charakteris kinta ir būtent tokia linkme kinta, būtų sunku balansuoti tarp skirtingų jos pusių.

Kokiose miuziklo scenose Liusi labiausiai yra savimi?

M. A.: Visose, išskyrus patį pirmajį jos pasirodymą scenoje, kur ji šoka ir dainuoja apie aistringus dalykus kabarete susirinkusiai publikai, kad užsidirbtų pragyvenimui. Iš tikrųjų Liusi yra paprasta, nuoširdi, svajinga mergina, trokštanti atrasti meilę. Pirmojo veiksmo pabaigoje, atėjusi pas Džekilą, sužalota Haido, ji parodo savo pažeidžiamumą, paprastumą, atlikdama ariją apie tai, jog svajoja įsimylėti; atsivėrimas žiūrovui įvyksta ir antrajame veiksme, kur ji atlieka ariją prieš savo mirtį apie tai, kaip ji susikurs naują gyvenimą, kaip išsilaisvins iš purvo, pažeminimų, kančios. Šiose scenose Liusi atskleidžia žiūrovui savo svajones, viltis.

Kuriose scenose įsikūnyti į ją buvo sudėtingiausia? Kodėl?

M. A.: Liusi nežino, kad Haidas ir Džekilas yra tas pats asmuo ir man, kaip aktorei, sudėtinga perteikti jos jausmus Haidui, kuriam ji atsiduoda. Šią sceną interpretuoju taip, jog Liusi intuityviai jame pamato kažką panašaus į Džekilą: galbūt tai kvapas, žvilgsnis, o gal Liusi yra taip užsisvajojusi, jog mato tai, ką nori matyti. Galbūt ir pati Liusi turi tamsiųjų pusių, jeigu ją patraukia Haidas. Nuo vaikystės ji nepatyrė rūpesčio, yra pratusi prie grubaus elgesio, todėl neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Švelnumo troškimas ir šio jausmo nepažinimas persipina joje.

D. K.: Jau pačioje pirmoje scenoje, kai Liusi įžengia į sceną kaip kabareto žvaigždė, yra kertinis momentas, kuomet Džekilas, po jos pasirodymo, paduoda savo vizitinę kortelę, sakydamas, kad gali būti jos draugu. Šioje scenoje atsiskleidžia Liusi vidus – ji nesitiki, kad vyras gali maloniai su ja elgtis ir tai atskleisti žiūrovui gana sunku. Kita svarbi scena – kai ji ateina pas Džekilą sužeista, prašydama pagalbos. Tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime Liusi eina pas žmogų, draugą, vildamąsi sulaukti užuojautos, artumo. Paskutinėje miuziklo scenoje, kur jos laukia mirtis, įkvėpta pažinties su Džekilu, Liusi dainuoja apie svajonę, apie kitokį gyvenimą. Čia išryškėja jos tikėjimas, čia ji stipriai pajaučia turinti viltį, tačiau galiausiai ją nugali blogoji lemtis. Personažas turi daug skirtingų pusių. Labai įdomu jų ieškoti, jas atskleisti. Ypač muzikine prasme.

Vaidmens kūrimas tai – bendro aktoriaus ir režisieriaus darbo rezultatas. Ar kuriant personažą, Jūsų ir režisierės nuomonės sutapo?

G. B.: Miuziklo režisierė Viktorija Streiča bei meno vadovas Kęstutis S. Jakštas buvo mano vaidybos bei operos studijos dėstytojai, kai dar tik pradėjau studijuoti VDU Muzikos Akademijoje. Jie mane pažįsta nuo tada, kai dar buvau visai jauna mergaitė ir su jais dirbti yra lengva. Mes visi esame vieninga komanda ir einame link bendro tikslo. Kalbamės, diskutuojame ir sprendžiame iškilusius klausimus, artėdami prie suvokimo, kaip pasiekti tą bendrą geriausią rezultatą.

D. K.: Kadangi miuziklą stato režisierė, aš besąlygiškai ja pasitikiu ir tikiu, nes ji žino, ko nori. Jei prašo manęs scenoje daryti vienus ar kitus dalykus, aš ir turiu tai daryti. Ji mane pasirinko ir tiki, kad galiu įkūnyti jos viziją. Tačiau smagu, jog tiek režisierė, tiek meno vadovas atkreipia dėmesį ir į aktorių pasiūlymus. Vidinių prieštaravimų kuriant Liusi vaidmenį nebuvo, nesijaučiau lipanti per save. Ir improvizacijai laisvės pakako. Kiekvienas spektaklis yra gyvas, nepakartojamas, nes keičiasi partneriai, kinta nuotaika, šalia kertinių taškų randasi nauji improvizaciniai momentai. Tuo teatras ir yra žavus, priešingai, nei kino filmas, kuriame nufilmuotos scenos nesikeičia, spektaklyje kiekvienąsyk randasi staigmenų.

Kokias Jūsų asmenines savybes išryškino Liusi? Kokią įtaka ji Jums padarė?

M. A.: Su kiekvienu personažu ateina nauja patirtis. Kurdama Liusi, daug galvoju, pergalvoju ir pirmą kartą taip išgyvenu dėl savo personažo, nes man jos gaila. Kiekvienas naujas vaidmuo atskleidžia kitokias asmenybės puses, kartais netgi tokias, kurių nemaniau turinti.

Marija Ariutnova, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo

G. B.: Į kiekvieną vaidmenį gilinuosi ir per jį išmokstu geriau pažinti save, atsiskleisti naujomis spalvomis. Kadangi iki šiol kūriau stiprių, charakteringų moterų vaidmenis, tokių kaip Karmen ar princesė Aida, o Liusi vaidmuo yra galbūt lyriškesnis išmokau būti truputį trapesne, švelnesne.

Koks Liusi santykis su Ema Karu, Džekilo sužadėtine – atsidavusia, pasiaukojančia mylinčiaja? Ar jos labai skirtingos?

M. A.: Tarp šių dviejų moterų tiesioginio santykio miuzikle nėra, tačiau jas sieja tas pats jausmas, tam pačiam žmogui meilė Džekilui. Manau, jos abi yra stiprios ir optimistiškos, jas skiria tik sąlygos, kuriose augo ir gyvena.

G. B.: Galbūt, jei Liusi būtų buvusi mylima ir turėjusi išsilavinimą, ji būtų užaugusi kitokia. Ema mylinti ir pasitikinti žmonėmis, o Liusi pasitikinti tik savimi pačia. Manau, jos skiriasi tik tuo.

Su kokiais kitais personažais miuzikle Liusi kuria santykius?

D. K.: Žinoma, svarbiausias santykis yra su Džekilu ir Haidu. Džekilas yra vienintelis žmogus jos gyvenime, kuris elgiais su ja pagarbiai, gražiai. Liusi pradeda svajoti ir tikėti tuo, kad dabar, kai sutiko jį, gyvenimas gali būti kitoks. Santykyje su Haidu Liusi yra nuskriausta, įskaudinta, tačiau tuo pat metu jaučia ir trauką jam, nes galbūt kažkur giliai ji nujaučia, kad tai yra Džekilas. Santykiai su Juodąją motinėlė atskleidžia, kad Liusi nėra nepriklausoma ir kad būtent motinėlė daro jai įtaką ir spaudimą dirbti laisvo elgesio mergina.

Ar Liusi miuziklo eigoje keičiasi?

M. A.: Kai Liusi pajunta stiprius jausmus Džekilui nuo šio momento ji ima keistis. Liusi atranda viltį ir tikėjimą, kad gali palikti šią baisią vietą, susikurti naują gyvenimą kitur ir galbūt sutikti panašų žmogų į Džekilą, kuris ją mylės ir su kuriuo ji kurs laimingą pabaigą. Ji supranta, jog niekada nebus drauge su juo, nes Džekilas yra susižadėjęs, juos skiria ir skirtingi luomai, tačiau Liusi leidžia sau svajoti, patikėti, kad taip galėtų būti. Tai jos transformacija pilkoje kasdienybėje, skurde, kančioje užgimusi viltis, kad ji yra verta laimės ir meilės.

 

Gabrielė Bielskytė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Gabrielė Bielskytė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Dagna Kodratavičiūtė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Dagna Kodratavičiūtė, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Marija Arutiunova, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo
Marija Arutiunova, nuotr. iš Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo