7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tapti geto dalimi

Astijus Krauleidis-Vermontas
Nr. 30 (1267), 2018-09-28
Teatras
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus

Žvelgiant į šiuolaikinio teatro lauką vis dažniau susimąstoma, kas žiūrovą priverčia patirti nuostabą, nejučia pasinerti į konstruojamą pasakojimą, susitapatinti su scenoje vaizduojamais personažais. Režisieriaus gvildenama aktuali tema? Aktoriai? Ar režisieriaus patirtis? Būtent režisieriui Gintarui Varnui, su teatru „Utopia“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiusiam spektaklį „Getas“, pavyko getą suvokti kaip neatsiejamą nuo šiandienos. Čia į teatrinį įvykį žvelgta kaip į individo gyvenimą – žiūrovas nejučia tampa geto dalimi arba siekia jį sugriauti.

Režisierius G. Varnas spektaklyje nepretenduoja į didaktiką. Darbas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir 75-osioms geto likvidavimo metinėms, parodo įvairias Lietuvos istorijos dalis, išryškina žydų padėtį getuose (nors spektaklyje vaizduojamas Vilniaus getas) ir lietuvių įsitraukimą į žydų žudynes. Spektaklis pastatytas pagal Yehoshua Sobolio pjesę „Getas“, kurią režisierius kartu su dramaturge Daiva Čepauskaite papildė dokumentine medžiaga, sukuriančia geto gete erdvę ir priartinančia tekstą prie šiandienos.

Esmine spektaklio ašimi, aplink kurią vystosi veiksmas, galėtume laikyti teatrą. Personažai gete nusprendžia ten įkurti teatrą – teatro teatre principas parodo veikėjų vidinius pasaulius, saugesnio, džiaugsmingesnio gyvenimo viltį ir bendruomeniškumą. Šiuo atveju kuriamas teatras suvokiamas kaip pabėgimas į kitą erdvę, kurioje dominuotų džiaugsmas, skardus juokas ir šventinė nuotaika. Kas leistų atitrūkti nuo to meto kasdienybės: karo ir sunkaus darbo, prievartos. „Dauguma geto gyventojų priešinosi teatro įkūrimui ir sakė, kad teatras ant kapų nekuriamas. Tačiau kūrėjai geto gyventojus įtikino teatro reikiamumu. Jie įtikino, kad žmogui reikia ne tik duonos, bet ir meno, parodė labai didelę teatro svarbą“, – per spaudos konferenciją kalbėjo režisierius G. Varnas. Spektaklyje režisierius akcentavo ne tik teatro, bet ir kultūros svarbą, kuri aktuali ir šiandien. Kultūra keičia žmogų ir jo suvokimą apie kasdienybę.

„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus

G. Varnas, gvildendamas ypač sudėtingą žydų temą, parodo Lietuvos istorijos skaudulius. Spektaklis giliai paliečia žmogaus psichologiją ir sukrečia, taip pat priverčia nuolat kelti egzistencinius klausimus. G. Varnas stipriai žaidžia intertekstais ir skirtingomis medijomis. Akcentuoja įtampas ir jų tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, geto dainininkės Chajos ir pagrindinės moters herojės (aktorė Jovita Jankelaitytė) atliekamos senos žydiškos dainos spektakliui suteikia romantiškumo ir parodo žydų kultūros išskirtinumą. Būtent daina suvokiama kaip išsilaisvinimas, bausmės išpirka (SS karininkas Kitelis liepia Chajai dainuoti, kad išsaugotų gyvybę už pavogtas pupas iš kariuomenės sandėlio). Priešingai nei žydšaudžių kartojama skaičiuotė „lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“, kuri vėliau veikėjus priveda prie beprotybės – jie jaučia žudynių kaltę.

Nuo pirmų spektaklio epizodų konstruojami savirefleksijos ryšiai, kurie išryškina ribinėse situacijose atsiduriančius pagrindinius personažus – ir geruosius, ir bloguosius. Tai nėra tik foninė informacija, komentarai apie žydų policijos ir geto viršininką (aktorius Sigitas Šidlauskas), geto bibliotekininką ir kronikininką (aktorius Dainius Svobonas) ar SS karininką (aktorius Mantas Zemleckas). Tokie spektaklio aktorių komentarai suvokiami kaip intarpai, ribinių situacijų įtrūkimai.

G. Varnas aiškiai parodo skirtingus mikropasaulius, kurie scenoje tampa vientisa istorija, tiksliau – geto istorija. Taip personažų metatekstai, geto kuriamas teatras ir žydšaudžiai (lietuvių „aktyvistai“) parodo skirtingus požiūrius apie žydus ir jų kasdienybę. Iš tiesų scenoje sudėtinga atkoduoti ironiją. Ir G. Varnas spektaklyje, ir Y. Sobolis pjesėje pasitelkia ironiją, parodančią tikrovės atspindį, priverčiančią geto erdvę traktuoti kaip savąją. Tokį įspūdį sustiprina įsimintina Gintaro Makarevičiaus scenografija, kuri žiūrovą nukelia į autentišką getą ir jo kuriamą teatrą. G. Makarevičius susikoncentruoja į detales, ypač į simbolius, perteikiančius nuotaiką. Raudonos teatro užuolaidos koduoja pakilią nuotaiką, metalo konstrukcijos, primenančios fabrikus, suvokiamos kaip geto gyventojų kasdienybė, pakartos lėlės – žuvę vaikai.

„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus

Scenoje kuriamas savotiškas geto „labirintas“, iš kurio per meną siekia ištrūkti personažai. Išsikristalizuoja skirtingos įtampos: geto dainininkės Chajos meilė Vilniui ar SS karininko meilė Chajai, psichologinis spaudimas, smurtas prieš silpnesnįjį ar melas. Deja, taip visų aukštinamas teatras nepasipriešina mirčiai, o savo įsitikinimų atsisakymas neišgelbsti geto aktoriams gyvybių. Satyrą vaidinę aktoriai vis tiek sušaudomi SS karininko.

Iš tikrųjų sudėtinga G. Varno „Getą“ vertinti vienareikšmiškai – spektaklyje romantika susipina su ironija ir žiaurumu, praeitis – su dabartimi, dominuojanti medijų (vaizdo projekcijos, Chajos žydiškos dainos) ir įtampų (meilės, skausmo ir susvetimėjimo) įvairovė kuria vientisumą. Žiūrovui nelengva susitapatinti su herojais, kuomet ryški ironija parodo tikrąjį šiandienos veidą, t. y. požiūrį į žydus ir jų kultūrą. Juk spektaklyje geto gyventojai pasirenka kurti teatrą, kuris išgelbėtų jų gyvybes. „Gete“ dominuoja stiprus optimizmas, kuris suteikia perzonažams viltį ir džiaugsmą. Parodo, kad niūrioje kasdienybėje yra vietos ir meilei. Vis dėlto išlieka aktualus nuolat kartojamas klausimas: ar kultūra išgelbės žmogų? To meto žydai, kūrę individualų teatrą, tikėjo šviesesniu rytojumi. O ar mes juo tikime?

„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus
„Getas“, nuotr. D. Stankevičiaus