Gražiausia 1660-ųjų Londono moteris iš tikrųjų buvo... vyras
Užupio dramos teatro spektaklis „Scenos gražuolė” nukelia į teatrinės revoliucijos laikus, kuomet XVII a., po ilgamečio vyrų dominavimo teatre, į sceną pagaliau leidžiama įžengti moterims. Tai taip pat reiškia, jog nuo šiol vyrams uždraudžiama persikūnyti į moteriškus vaidmenis. Aktorius Edvardas Kynastonas pelnytai galėjo būti pavadintas geriausiu moteriškų vaidmenų atlikėju vyru, tad jam tai buvo vienas sudėtingiausių gyvenimo laikotarpių.
Aktorius E. Kynastonas jaunystės, grožio ir talento pagalba prasiskynęs kelią į žiūrovų širdis, pramintas „žaviausia kada nors matyta moterimi”, ir nuo jaunų dienų mokytas persikūnyti tik į moteris, netrukus atsidūrė ties profesine ir tapatybės kryžkele. Vyksmo konfliktas dar labiau įsiplieskia, kuomet pirmąja moterimi, lipsiančia ant scenos, tampa Kynastono aprengėja Marija. Jis ‒ paskutinis vyras moters vaidmenyje, ji ‒ pirmoji moteris teatro scenoje, pakeičianti jį ir užimanti jo vietą. „Otelas”, kurio finale Dezdemonos vaidmenyje kas vakarą numiršta Kynastonas, turi baigtis ir būti vaidinamas su tikra aktore ‒ moterimi. Tad pakanka vos vienos dienos, kad būtų sužlugdyta Kynastono karjera, ligtol maitinusi jo kūną ir sielą. Viskas dėsninga: kuo labiau auga josios šlovė, tuo labiau skursta jo asmenybė ir tapatumas. Tai istorija apie konkurenciją ir partnerystę, vidinio lūžio momentą, vedantį į ilgas klajones po savąjį „aš”. Kai vaidybos, atstojusios visą gyvenimą, nebelieka, lieka tenkintis tik paprastojo mirtingojo būtimi.
Užupio dramos teatro surinkta informacija apie postšekspyrinį teatrą liudija, kad Edvardas Kynastonas buvo istorinė asmenybė, kuri gyveno teatrinio lūžio epochoje: jo karjera prasidėjo amžiuje, kai vienintelės moterys scenoje buvo vyrai. Tam, kad galėtų vaidinti moteris, berniukai buvo ilgai mokinami, ir tą daryti galėdavo iki tol, kol sulaukdavo brandos, tačiau Kynastonas buvo viena retų išimčių: jis sėkmingai vaidino moteris ir po šio gyvenimo tarpsnio. Šekspyro laikų teatro aktoriai vaidino demonstratyviai, ekstravertiškai ir manieringai, Kynastonas nebuvo išimtis. Aktorius ir scenaristas Colley‘us Ciberis ne kartą išreiškė savo susižavėjimą Kynastonu: „Jis turėjo kažkokio liūtiško didingumo ir kalbėseną, sukeldavusią žiūrovui tam tikrą susižavėjimą”. Edvardas skynėsi kelią į didžiąją sceną sparčiai, ‒ talento, jaunystės ir grožio pagalba, vienodai pavergdamas tiek vyrų, tiek moterų širdis. Visgi šie persikūnijimai kartais sukeldavo ir kurioziškų nesusipratimų: sykį, kai spektaklis, kuriame Kynastonas atliko pagrindinį karalienės vaidmenį, vėlavo prasidėti, o karalius Čarlzas II norėjo sužinoti to priežastį, buvo gautas atsiprašymas, jog „karalienė dar nespėjo nusiskusti”. Kynastonas savąjį talentą apgynė net kai moterys užlipo į sceną: netekęs moteriškų vaidmenų, jis tęsė ne mažiau sėkmingą karjerą, atlikdamas vyriškus vaidmenis.
Dar viena istorinė asmenybė – Nell Gwynne – publikos ir scenaristų buvo mylima labiau už daugelį tuometinių aktorių. Ja besižavintis Samuelis Pepis charakterizavo Gwynne kaip „gražiąją, šmaikščiąją Nell”. Dėl tokių asmeninių savybių kaip nerūpestingumas, sąmojingumas bei laisvumas, jai ypač sekėsi komedijose: daugelis provokatyviausių ir madingiausių to laiko teatro prologų ir epilogų nuskambėjo būtent Gwynne lūpose. Šiai žaviai raudonplaukei aštrus liežuvis padėdavo ne tik gyvenime, bet ir scenoje: ypatingai scenose, kur buvo reikalingas žavus šmaikštumas ir kūniškas, fizinis humoras. Gwynne, kurią su karaliumi siejo romantiniai ryšiai, prisidėjo prie jo apsisprendimo leisti moterims vaidinti.
Šiame pasakojime konkurencija žengia greta meilės, profesinės menininko aukštumos ir polėkiai ‒ neatsilikdami nuo stingdančios, destruktyvios nevilties. Jo centre nuolat atsiduria konfliktiška ir prieštaringa aktoriaus asmenybė. Vis dėlto spektaklis atkakliai liudija kūrėjo triumfą ir gelbėja tą, kuris nusprendžia siekti aukštesnių tikslų.
