7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvių ir švedų „Idomenėjas“

Skaistė Gorobecaitė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Teatras Muzika
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) paskutinę pavasario dieną  rampos šviesas išvydo paskutinis buvusio teatro vadovo Gintauto Kėvišo projektas – Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Idomenėjas“. Drauge su Geteborgo opera (Švedija) parengtą premjerą (dirigentas Johannesas Wildneris, režisierius Grahamas Vickas) Vilniuje lydėjo audringi publikos plojimai ir šūksniai bravo.

Žiūrovų ausis ir širdis džiugino didingų Antikos laikų legendinė istorija. Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui pagrobus Graikijos karaliaus Menelajo gražuolę žmoną Eleną, prasidėjo žymusis Trojos karas. Susivieniję Graikijos valdovai (tarp jų – ir Kretos karalius Idomenėjas) apgula Troją. Tarp Idomenėjo į nelaisvę paimtų Trojos gyventojų yra ir Ilja – Pario duktė, įsimylinti savo pagrobėjo sūnų Idamantę, kuris jai taip pat neabejingas. Tiesa, Ilja trykšta neapykanta Idomenėjui, o Idamantė prašo mylimosios nebausti jo už tėvo klaidas ir, norėdamas sušvelninti situaciją, pažada paleisti nelaisvėn paimtus trojėnus. Tai labai nepatinka Idamantę taip pat įsimylėjusiai ir pavydo kankinamai kito Graikijos karaliaus – Agamemnono – dukrai Elektrai.

Po karo grįžtančio Kretos karaliaus laivą užklumpa didžiulė audra. Idomenėjui pavyksta išsigelbsti, pažadėjus jūrų dievui Neptūnui už pagalbą paaukoti pirmą krante sutiktą žmogų. Jo maldos išklausomos, tačiau pirmasis žmogus, kurį pamato karalius – sielvarto apimtas jo paties sūnus, ieškantis jūros išplautų tėvo laivo ženklų. Negalėdamas ryžtis tokiai siaubingai aukai ir ieškodamas išeities, karalius nusprendžia išsiųsti savo sūnų iš Kretos. Paprašęs palydėti Elektrą atgal į namus – Argo miestą – karalius bando išsiųsti Idamantę, tačiau užsirūstinęs Neptūnas sukelia audrą ir iškviečia didžiulę jūrų pabaisą. Nebegalėdamas ilgiau slėpti tiesos, Idomenėjas papasakoja sūnui apie savo pažadą, duotą Neptūnui. Tai sužinojusi sielvarto apimta Ilja pasisiūlo užimti Idamantės vietą, tačiau šis atsisako ir iškeliauja susikauti su jūrų pabaisa. Nugalėjęs monstrą, Idamantė reikalauja, kad pažado Neptūnui būtų laikomasi ir jis būtų paaukotas dėl ramybės ir taikos Kretoje. Nebematydamas kitos išeities, karalius pasiryžta aukai, tačiau tuomet pasirodo Neptūnas ir pasako priimsiąs kitokią auką: Idomenėjas privalo palaiminti savo sūnaus ir Iljos sąjungą bei užleisti jam sostą. Tėvas su džiaugsmu sutinka. Visa Kreta pasineria į siautulingą salos princo ir Trojos princesės vestuvių puotą.

Žmonės, sužinoję, ką karalius buvo pažadėjęs Dievams, dėl visų Kretą užklupusių nelaimių kaltina savo valdovą ir reikalauja nužudyti sūnų. Kretos gyventojų skausmui paryškinti spektaklyje sunaudojama 2 litrai dirbtinio kraujo. Įtūžusi minia ir jos spaudimas Idomenėjo dramą daro dar labiau suvokiamą ir įsivaizduojamą mūsų pasaulyje. O trimis litrais baltų dažų užrašomos frazės „Nuožmūs Dievai“, „Kuo mes kalti“ tarsi pirštu bado į religinio fanatizmo sukeliamas dramas. Konflikto atomazgoje Trojos princesės ištarti žodžiai „Jūs ne taip supratote Dievą“ skamba kaip perspėjimas mūsų dienų žmogui. Juk kiek kraujo ir dabarties pasaulyje praliejama Dievo vardu.

„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos

Šią istoriją į naujus, kitokių konfliktų draskomus laikus perkėlė naujasis LNOBT „Idomenėjo“ pastatymas. Pirmąkart Lietuvoje brito Grahamo Vicko režisuotas veikalas pranoko daugelio lūkesčius. „Šią operą galima laužyti įvairiais kampais. Jos temos amžinos: seno ir naujo, tėvo ir sūnaus, dievų ir žmonių, lyderio ir visuomenės priešprieša. O teatras visada kalba apie dabartį“, – prieš premjerą aiškino režisierius. Savo įsitikinimus Vickas pademontravo spektaklyje: atradęs įžvalgių sąsajų antikinį siužetą jis perkėlė iš senovės Graikijos Kretos į migrantų atakuojamą šių dienų Graikijos salą, o senovės valdovų karinį konfliktą pavaizdavo kaip lig šiol negyjančią skaudžią pasaulio žaizdą – trintį tarp krikščioniškosios ir musulmoniškosios kultūrų. Drastiškų interpretacijų meistru vadinamas režisierius, atkreipęs dėmesį į Mozarto modernumą, rodos, ir visiems atlikėjams įkvėpė kūrybinės euforijos. Emocionalus, įtraukiantis pastatymas, minimalistinė scenografija, kartais šokiruojanti simbolika tik išryškino pasakojamos istorijos dramatiškumą.

Žiūrovų nė kiek nešokiravo prie metalinių, beveik tardymo izoliatoriaus lovų prirakinta džinsus vilkinti Trojos princesė ir jos tautietės, po sceną su automatais lakstantys kariai. Tai buvo gerokai įtaigiau, nei jie būtų švaistęsi Antikos laikų ginklais. Šios scenos, rodos, alsavo mūsų pasaulį šiurpinančiais teroristų išpuoliais. Įspūdinga scena, kai Idomenėjas (britų tenoras Paulas Nilonas) dainuoja apie savo širdyje šėlstančias audras ir tuo metu turi atlaikyti 18 kibirų į jį stipriais mostais pilamo vandens. Jokios pigios butaforijos ar operai įprasto glamūro jo išgyvenimus daro įtikinamus. Kaip aktualus nūdienos realijų komentaras, skatinantis susimąstyti, nuskamba ir visa opera.

„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos
„Idomenėjas“, nuotr. M. Aleksos