Dovydas Stončius: „Geras „storytelling’as“ tikrai veikia“

Kovo 16, 17, 18 dienomis teatro, kino ir televizijos aktorius Dovydas Stončius kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu Kauno centriniame knygyne pristato spektaklio „Noktiurnas“ premjerą. Apie darbą su režisieriumi bei premjerinį spektaklį teatrologei Kristinai Apanavičiūtei pasakoja aktorius Dovydas Stončius.

Laisvai samdomas aktorius nesirenka lengvų kelių

Dirbdamas laisvai samdomu aktoriumi esi pats sau ir tai nemažas iššūkis, nes tvarkai viską: gauni pasiūlymus, pats jų ieškai, moki draudimo ir kitus mokesčius. Tai tarsi maža įmonė. Planuoji laiką ir esi suinteresuotas, kad turėtum darbų, nes nuo to priklauso tavo karjera, išgyvenimas. Kiekviename darbe svarbu susirasti mažus tikslus ar požiūrio kampą, kurie tau patiktų. Kartais tai įpareigoja, bet juk lengvų kelių ir neieškau.

Aš manau, kad aktoriaus profesijai tinka būti laisvai. Kai esi laisvas, tada gali viską pasverti, pajausti realybę. Galiu tik įsivaizduoti, jog etatiniai darbuotojai neretai papiktnaudžiauja, pavyzdžiui, pradeda leisti sau sakyti „man neįdomu“, tampa išrankūs, ieško priekabių, o retkarčiais – tiesiog atidirba. Aš sau to neleidžiu. Jeigu man neįdomu, vadinasi kažko neatradau. Vienintelis laisvai samdomo aktoriaus minusas gali būti nepastovumas, bangavimas. Tačiau kai turi patirties, apie tą bangavimą gali nutuokti.

Darbas su režisieriumi

Pažįstami su Gyčiu Padegimu buvome seniai, tačiau artimesnė bičiulystė įvyko mano paties iniciatyva. Kartą tiesiog parašiau jam laišką, pasidomėjau, kuo užsiima, išdėsčiau, kad turiu laisvo laiko ir noro dirbti. Režisierius pasikvietė į „Karalienę Luizę“ Klaipėdos dramos teatre. Buvo keista pereiti prie kitos metodikos, tačiau darbas su skirtingais režisieriais visuomet yra naudingas – taip aktorius ugdo savo vaidybos stilių, manieras, kovoja su nuostatomis, ieško naujų rakursų. Kai kalbi su kiekvienu režisieriumi – jis arba priima tavo požiūrį, o tu jo, arba ne. Dirbant kartu svarbiausia yra susikalbėti ir susitarti dėl labai daug dalykų. Menas tuo ir įdomus – tai visiškas skonio reikalas. Požiūrio – kas yra gerai, o kas yra blogai – negali būti. Lygiai taip pat yra ir su režisieriais – tu turi savo matymą, o jie turi savo. Belieka tik susitarti, kartais tai sudėtinga, kartais – ne.

G. Padegimas yra labai išsilavinęs žmogus ir aš jį gerbiu už jo erudiciją. Pradėdamas dirbti su spektakliu visų pirma gauni kontekstą. Pirmą mėnesį net neprieini prie spektaklio medžiagos. Būtent taip dirbti aš ir esu įpratęs. Apie Adamą Rappą susiradau viską: jo biografiją, kada ir kodėl parašė šią pjesę ir taip toliau. Gytis Padegimas yra pakankamai reiklus, mėgstantis tikslius dalykus režisierius. Jeigu dėl kažko sutarėme – tai turi būti įvykdyta. Man tai patinka. Kai kada gal trūksta aštrumo, bet lai tai lieka mano valioje. Kaip aktorius, nuolat keliu sau tikslą pagyvinti spektaklį aštrumu.

Monospektalis – dar neišbandytas žanras

Ši pjesė yra apie žmones ir jų santykius, apie labai jautrius išgyvenimus, apie užsivėrimus ir atsivėrimus. Medžiaga tiesiog subalansuota monospektakliui. Mane šis žanras kol kas labai žavi, nors jis tikrai nelengvas. Tai – mano debiutas monospektaklyje ir neslėpsiu, jaudinuosi, tačiau esu pasiryžęs susitvarkyti su visais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Mano tikslas nėra tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį. Žinau, jog geras storytelling’as tikrai veikia, tik tam reikia maksimalių pastangų iš visų: režisieriaus, aktoriaus ir, žinoma, publikos. Be žiūrovo empatijos nieko gero nesigaus, bet ja užkrėsti turėsiu aš.

Žiūrovas – žūtbūt reikalingas dėmuo

Spektaklio veikėjas – pasakotojas, kuris vis paneria į situacijas. Jis pasakoja apie įvykius, kurie jau įvyko, kai kur įvyksta lūžiai, nes pasakojama patirtis tokia emociškai stipri, kad vien kalbėti nepakanka. 

Publika bus su manimi. Ji labai reikalinga, todėl kad aš ją vesiu per istoriją. Žiūrovas taps draugu. Šiame spektaklyje – daug artumo. Man labai patinka tai, kad jį rodysime ne teatre, nes scenoje atsirastų atstumas. Knygynas šiam parodymui tinka visomis prasmėmis. Mums labai reikia pačių knygų, jos duos tinkamą foną spektakliui.

Asmeninė terapija

Perėjimas iš problemos į jos sutvarkymą, nusiraminimą – tai ir yra terapija, kuomet turėdamas neatsakytų, neišnarpliotų problemų, gebi jas ramiai pergalvoti, susidėlioti į liniją ir galiausiai išrišti mazgus. Šioje specialybėje – labai daug psichologijos.

Kalbant apie knygas ir jų skaitymą, verkiu nuo lapkričio mėnesio, kad neturiu laiko prisėsti prie knygos savo malonumui. Ruošiantis spektakliams nori nenori reikia tiek daug skaityti, tad knyga savam malonumui tampa prabanga. Labai mėgstu gerą literatūrą, o skaitymą vertinu kaip ypatingą laiko praleidimą – tai nerealus pasilepinimas.

PREMJERA – kovo 16, 17, 18 d. Centriniame knygyne (Laisvės al. 81), 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.)

Bilietai: tiketa.lt ir teatro kasoje

Organizatorius: Kauno miesto kamerinis teatras

Partneriai: knygynas „Pegasas“, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Kontaktinis asmuo: Kristina Ižganaitytė, [email protected]