AAT|Artūro Areimos teatras pristato naująjį sezoną

Kiekviena mūsų diena yra prieš tai buvusios ir dar tik ateinančios dienos variacija. Ar lengva pastebėti grožį kasdienybėje? Gražią gamtą, gražų žmogų, gražią svajonę, gražų poelgį, gražų pomėgį, gražią rašyseną, gražią šypseną...

Mums jau tapo įprasta, kasdieniška, kad pasaulio pabaigos diskursas cirkuliuoja visais informacijos kanalais, kad jis jau tapo nuobodžiu kasdienybės fonu, kurio monotonija užtušuoja grėsmės realumą, nuolat skandinamą prieštaringuose argumentuose. Nors visi kalba apie įvairias katastrofas, tikėjimas jų galima realizacija yra paradoksaliai sumažėjęs, įgavęs nejautrą. Todėl šiandien menininkui, kūrėjui, autoriui tenka įveikti apsiskaičiusio žiūrovo skepticizmą: juk visiems žinoma, kad beveik joks siūlomas žanras šiandien nebeveikia visuomenės, nes stebėtojas/žiūrovas tiesiog gali ramiai mėgautis visuotinės žūties reginiu ir taip patenkinti aštrių pojūčių poreikį saugiai sėdint.

Mūsų nemiga skirta atidumui

Tad kaipgi dar galima interpretuoti eksploatuojamą meno kūrinį, kad jis priartėtų prie žiūrovo? AAT, ieškodami universalesnio pamato, remiasi į mums seniai rūpimą kasdienybės problematiką, į potencialiai katastrofiškos kasdienybės sampratą – priešingą su ja siejamoms rutinos ir monotonijos jausmo patirtims. Technologijų apraizgytoje kasdienybėje kiekviena „techninė kliūtis“, kaip antai laikinas interneto ryšio praradimas, yra kad ir maža, bet „katastrofa“, sutrikdanti šiaip nejuntamą kasdienybės laiko tėkmę.

Kasdienybės vaizdas, rutina ir monotonija yra tik užsimiršusios sąmonės saviapgaulės technika, padedanti susikurti saugumo iliuziją. Čia atpažįstama tinginystė, kurią rašytojas Thomasas Pynchonas įvardijo kaip „mūsų foninę radiaciją, mūsų lengvai klausomą radijo stotį“, padedančią išvengti skausmingos nevilties ir sunkių moralinių sprendimų, ir nuobodulį, kurį galima interpretuoti kaip pusiau sąmoningą apsaugą nuo būties laikinumo įsisąmoninimo.

Jei giliau pažvelgsim į kasdienybės sampratą, suprasime, kad ji šiandien tapusi galingu politikos bei kapitalizmo įrankiu, kuriuo puikiai naudojasi atitinkami asmenys. Industrija gali taip sėkmingai manipuliuoti daugumos žmonių sąmone tik dėl jau pažįstamo permanentinio nuobodulio – padėdamas sąmonei užsimiršti, klausant jo kaip pramoginės „radijo stoties“, jis veikia kaip pasyvumo sluoksnis, atskiriantis mus nuo įsisąmoninimo. Sąmoningumas šiuo atveju lieka paraštėse, žmonių suvokimo „užribyje“, kas ir skatina šiandienos visuomenę nusigręžti nuo dabarties momento kintamumo.

Sezonas „Paprastas“

4-asis AAT teatro sezonas startuos su nauja premjera pagal Virginijos Rimkaitės pjesę (2016 m. „Versmės“ konkurso laimėtoja) „Virimo temperatūra 5425“. 2017 m. Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse AAT su eskizu „Virimo temperatūra 5425“ laimėjo pagrindinį konkurso prizą.

Premjera pasirodys spalio 29d. 19 val. „Menų Spaustuvėje“ (Arts Printing House), Vilniuje.

„Virimo temperatūra 5425“

„Jeigu tu nevartoji, suvartos tave“ – tokia yra pagrindinė talentingos dramaturgės Virginijos Rimkaitės pjesės „Virimo temperatūra 5425“ mintis. Kūrinys, kuriame dabartinio žmogaus problemos analizuojamos Kafkai būdingu stiliumi, nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pripažintas geriausiu.

Spektaklio atspirties taškas – vartotojiškumas. Pagrindinė abejingumo, nejautrumo kitam žmogui priežastis, kai jį galime iškeisti į daiktą, kai žmogaus individualybė vertinama tik daiktais.

Šių dienų problema yra tokia, kad dauguma mūsų esame prisirišę prie savo daiktų ir jais suvaržyti. Mes linkę per daug sureikšminti materialius objektus ir net aukoti savo laisvę, santykius, karjerą, šeimą bei sveikatą jų labui.

Mes norime jaustis pilnaverčiais. Mes norime jaustis patenkintais. Šis neprotingas vartojimas yra tai, kas mums nesuteikia jokios laimės, taip pat sukelia mūsų aplinkos degradavimą. Mes viršijame leistiną/saugų anglies dioksido kiekį atmosferoje. Ir visa tai todėl, kad mes deginame naftą, gamtines dujas, akmens anglį. Teršiame aplinką tam, kad augintume pramoninę ekonomiką, kuri gamina tai, ko mums nereikia. Tai labai rimta ir mes tikrai turime kažką daryti, keisti. Mes niekada negalėsime tobulinti aplinkos, jei ir toliau kažko lauksime. Nieko nepakeisime, kol gyvensime taip, kaip gyvename dabar.