Rudenį kiekvieno miesto (o ypač didmiesčių) kultūrinis gyvenimas atbunda iš vasaros snaudulio. Vienas pirmųjų Kauno miestą žadiną ir importiniais spektakliais apipila Kauno šokio teatras „Aura“ ir jų organizuojamas Tarptautinis šokio festivalis „AURA 27“. Kasmet festivalio lankytojų auditoriją galime suskirstyti į dvi tikslines grupes: ištikimus, daugiamečius festivalio žiūrovus bei užklydėlius, ieškančius naujų potyrių. Festivalio organizatorių komanda dirba taip, jog bemaž kiekvienas čia apsilankęs gali atrasti kažką savo skoniui ar poreikiams.
Jungtys
Šokio, kaip ir dramos teatro, scenoje vis daugėja skirtingų išraiškos elementų, kurie naudojami tiek kūrybinio proceso metu, tiek pačiame darbe (šiuo atveju spektaklyje). Šokio spektaklyje neberegime vien tik šokio. Kūrėjai supina šokį, teatrą, gyvą instrumentinę bei elektronine muziką, į pagalbą pasitelkia balsą, žodį, dainą. Neapsieinama ir be vaizdo projekcijų intarpų, multimedijos.
Tarptautiniame šokio festivalyje „AURA 27“ šias jungtis atrandame Kauno šokio teatro „Aura“ ir „Bodytalk“ premjeriniame spektaklyje „Glück / Laimė \ Счастье“; Tchekpo šokių trupės spektalyje „Pourquoi pas...?“ / „Kodėlgi ne...?“; Kauno šokio teatro „Aura“, „Fabbrica Europa“, Salvo Lombardo premjeriniame spektaklyje „Twister“; Liublino šokio teatro spektaklyje „Stalking Paradise“. Spektaklyje „Bodytalk“ persipina šokis, teatrališkumas, gyva instrumentinė muzika bei vokalas (muzikantas gyvai kuria muziką viso spektaklio metu, pasitelkdamas įvairius instrumentus), taip pat žaidžiama su vaizdo projekcijomis bei rekvizitu (spektaklyje naudojami butaforiniai dalgiai, silkė, vaikų rūbeliai, tikra tešla, duona). Tchekpo šokių trupės spektaklyje jungiasi teatrališkumas, šokis ir (vėl gi) gyva instrumentinė, elektroninė muzika. Muzikantas ir jį supanti erdvė (apstatyta instrumentais) veikia tarsi nepriklausomas vienetas, kuris yra įdomus pats savaime. Nepaisant ryškaus individualumo, muzikantas ir teatrališki šokėjai geba sukurti darnią sinergiją.
Kauno šokio teatro „Aura“ ir „Bodytalk“ spektaklis „Glück / Laimė \ Счастье“, nuotr. S. Baturos
Antroje „Auros“ premjeroje „Twister“ tiesioginiu atspirties tašku pasirenkamas visame pasaulyje populiarus žaidimas „Twister“. Spektaklyje – žaidimo ir profesionalaus šokio sintezė, kuri atrandama (kaip galime numanyti) būtent kūrybinio proceso metu. Nors Liublino šokio teatro spektaklyje prie judėjimo jungiasi garsas bei tekstas, tačiau svariausiu partneriu šokiui čia tampa technologijos. Multimedijų bei vaizdo projekcijų pagalba spektaklio metu užsimezga dialogas tarp jų ir veikiančio žmogaus kūno.
Grynasis šokis
Nepaisant to, jog lietuviškoji šokio/teatro auditorija pamažu ima pratintis prie eksperimentų ir neįprastų kūrybinių ieškojimų bei paraiškų, visuomet atsiranda tokių, kuriems priimtinesnis yra grynasis šokis (aplenkiantis nenumatytus sprendimus ar išsišokimus). Kokybiška, tiksli ir darni judesio technika – Kauno šokio teatro „Aura“ vizitinė kortelė. Festivalyje parodyta antroji „Godų“ dalis pasižymi specifiškai dehumanizuotu judesiu bei choreografija, prilygstančia šveicariškam laikrodžiui. Greitis, koordinacija, kontrolė, dinamika, tikslingas sinchronas – visą tai atrandame „Godose“.
Italijos trupę „EgriBiancoDanza“ ir jų du spektaklius „Mano slaptasis kosmosas“ bei „Niekur“ galime praminti šokio grynuoliu. Pirmame spektaklyje demonstruojamas itin išraiškingas fiziškumas. Skulptūriški kūnai demonstruoja gerai išvystytą lankstumą bei eigoje patiria transformacijas, kurios atskleidžia vis naujas galimybes. Vis kintant spektaklio dinamikai neapsieinama ir be choreografinio bardakėlio, kuris, kaip bebūtų gaila, šiek tiek išbarsto žiūrovo dėmesį. Antrasis italų spektaklis – pamatinių baleto pagrindų ir šiuolaikinio šokio samplaika. Nors spektaklis neabejotinai kokybiškas ir profesionalus, visgi viskas rodosi kažkur jau matyta, tampa šiuolaikinio šokio šablonu. Buitiškai ir neįpareigojančiai atrodantys šokėjai migruoja tarp žmogaus-šokėjo gyvenimo fragmentų/etapų, ieško gyvenimo būties, prasmės ir esmės...
Asmeniškumai
Emocinis intymumas ir asmeniniai potyriai, išgyvenimai, gyvenimai scenoje visus paveikia skirtingai. Turbūt kiekvienais metais festivalyje atrandame spektaklius, kurie jaučia, paliečia ir transformuoja aplinką daugiau nei visi kiti likę. Šiais metais emociškai pagaviausiais tapo du labai skirtingi darbai: Ofiro Yudilevitch spektaklis „Gravitacija“ bei Rachido Ouramdane‘o spektaklis „Tordre“. Vienas iš jų užkabino/palietė asmeniškai, kitas užkabino/palietė visus aplink esančius.
„Gravitacija“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atraktyvus ir žaismingas. Spektaklyje atlikėjai meta iššūkį žemės traukai, vienas kitam ir net patys sau. Stebint betarpiškai komunikuojančias dueto akis imi suprasti, jog šis konkuravimas nėra tyčinis auditorijos linksminimas, o paneigusieji žemės trauką ne visuomet nusileidžia saugiai. Po akrobatiniais triukais užslėptas emocinis užtaisas suveikia ir viduje (neaišku kodėl) ima kažkas kirbėti (pabaigoje net norisi balsu ištarti: bravo!).
Rachido Ouramdane‘o spektaklis „Tordre“, nuotr. S. Baturos
Prancūzų spektaklis „Tordre“ yra dviejų asmenybių duetas, iš kurių viena – lietuvė Lora Juodkaitė. Tai labai asmeniškos ir intymios dviejų moterų, šokėjų išpažintys – istorijos. Lora Juodkaitė savąją istoriją pasakoja sukiniu, kuris yra tapęs autentiška jos kalba bei išskirtiniu, gamtos duotu bruožu. Jos kolegė Annie Hanauer savitą istoriją atskleidžia judėdama su dirbtiniu rankos protezu. Labai asmenišką transformaciją patyrusi menininkė, dirbtinį rankos protezą pavertė kūno dalimi, lygiaverte visoms kitoms. Merginų transliuojama intymi vibracija ir energetika sujaudina visą susirinkusią publiką ir tik vienetų širdys lieka neatitirpdytos (tarp jų atrandame kelias menotyrininkes, kurių visi šie gilūs pakapstymai, asmeninių istorijų pasakojimai nesujaudina. Matyt ne kiekvienam duota viską pajausti, o gal tiesiog dar ne laikas. Tai nieku gyvu nereiškia, kad tai spektaklio trūkumas!) Loros ir Annie duetas perlipa visas suskurtas žmogaus fizines ir psichologines galimybių ribas.
Kūniški eksperimentai
Kūnai, kuriuos išvystame festivalyje yra labai individualūs ir skirtingi. Jie gali būti gražūs, tvirti, grakštūs, dinamiški, tikslūs ir skulptūriški. Gali būti ir keisti, netobulų formų, nerangūs, susmukę, nekoordinuoti ir labai buitiški. Tačiau ir vieni, ir kiti yra tikri ir realistiški.
Gana neseniai susiformavęs buto šokio teatras „Okarukas“ spektaklyje „Bejausmis“ aiškiai piešia netobulo ir deformuoto kūno vaizdinius. Veiksmas scenoje – eksperimentu paremtas judėjimas, stipriai orientuotas į buvimą čia ir dabar. Pojūčiais besivadovaujantys (o gal net jų atsisakantys) šokėjai primena neprognozuojamą ir nevaldomą biologinę masę. Paklaikusios eksperimentuotojų akys neabejotinai kiaurai smenga į susirinkusią auditoriją, jos paširdžius, o kai kam – gal net vidurius. Publikoje atrandami įtempti veido raumenys konstatuoja faktą, jog „Okaruko“ nariai ir jų būvis scenoje vienaip ar kitaip neabejotinai veikia žiūrovą.
Festivalio „AURA 27“ vinimi ir ode kūnui galime drąsiai laikytis šveicarų trupės „Alias“ spektaklį „Antes“. Šis spektaklis – akistata su žmogaus anatomija. Kadangi scenoje veikiantys kūnai yra visiškai apnuoginti – žiūrovams suteikiama galimybė kūną pažinti ir tyrinėti iš naujo. Galime aiškiai stebėti kvėpavimą, raumenų virptelėjimus, skaičiuoti šonkaulius ar stuburo slankstelius, linkius. Dinamiškoje spektaklio eigoje šokėjai, o tuo tarpu ir žiūrovai, tyrinėja savo kūno/organizmo galimybių ribas. Atskleidžiamas netobulai tobulas homo sapiens kūnas.
Kauno šokio teatro „Aura“, „Fabbrica Europa“ ir Salvo Lombardo spektaklis „Twister“, nuotr. S. Baturos
Tarptautinis šokio festivalis „AURA 27“ veikia ne tik kaip kultūringa laisvalaikio pramoga, bet ir kaip paveiki edukacinė priemonė, kuri geba ne tik praplėsti akiratį ir žinias šokio srityje, bet ir primena apie bendražmogiškus procesus, apeliuoja į lankytojų sąmonę bei jausmus. Tačiau darsyk peržvelgiant festivalio programą, atbunda vienas (ir gan didelis) prašymas – daugiau Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovų festivalio scenoje. Jų juk tikrai turime, o festivalyje vis pasigendame...