Riboženkliai. Paskui judesį

Birželio mėnesį Kaune startavo simultaniškas ir unikalus projektas, aprėpiantis tarpukario Kauno istoriją, to laikmečio aktualijas, biografijas, moderniąją architektūrą, šokį bei judesį. „Riboženkliai“ – tai šokio spektaklis-ekskursija, kuris ausinių ir jose skambančio istorinio/meninio teksto pagalba turo dalyvius panardina į žodžių ir judesio sintezę. 

Projekto kūrybinė komanda – gana didelė. Jos branduolį sudaro profesionalai, susirinkę iš įvairių disciplinų, kauniečių (ir ne tik) balsai, pasakojantys vedančiąsias istorijas. Ausinėse išgirstame lengvai atpažįstamą Ryčio Zemkausko tembrą, Birutės Letukaitės-Komskienės energiją, Vytauto didžiojo universiteto studentams atpažįstamą italų kalbos dėstytojo Stefano Lanzos žodžių ekspresiją bei dar daug kitų aktyvių visuomenės veikėjų balsų. Šokio spektaklio-ekskursijos režisierė Agnija Šeiko (šokio teatras „Padi Dapi fish“) pasižymi gebėjimu neapsiriboti tik šiuolaikiniu šokiu ir savo kūrybiniuose darbuose (taip pat ir „Riboženkliuose“) ieško tarpdisciplininių jungčių.  Projekto tekstas – Sondros Simanos, garsas, priverčiantis kūną sudilgčioti – Kristijono Lučinsko. Komandą istoriniais klausimais konsultuoja architektūros istorikė Jolita Kančienė. Choreografija ir judesys patikėti dviem skirtingoms šokio kryptims: choreografei/šokėjai Indrei Puišytei ir laisvai samdomiems šiuolaikinio šokio atstovams bei choreografei/šokėjai Rugilei Dailidaitei ir šokių studijos „Red“ nariams. Galime numanyti, jog Puišytė tapo atsakinga už choreografines kompozicijas bei sklandžius perėjimus, o Rugilė Dailidaitė už kontrolę ir vaikiško/jaunatviško šėlsmo suvaldymą. Panašu, jog dviejų skirtingas šokio išraiškas atstovaujančių choreografių darbas pasiteisino. Džiugina pats faktas, jog projektas sintezės principu į vieną sujungia ne tik kelis skirtingus motyvus (istorinius, architektūrinius, biografinius), bet skatina bendradarbiavimą tarp skirtingų šokio stilių atstovų. Kitaip tariant – riboženkliai pamažu trina ribas ir atskirtis. 

Projektas „Riboženkliai“ – tarpdisciplininis ir apima net kelias dėmesio vertas menines/kultūrines kryptis, tačiau kiekvienas skirtingai pasirenka savąjį vedlį. Vieni seka paskui istoriją ir balsus girdimus ausinėse, kiti dėmesį sukoncentruoja į supančią architektūrą, treti – savo vedliu pasirenka gyvus ir judančius organizmus – šiuo atveju šokėjus. Pati ekskursija vyksta tokiu principu: ekskursantas išdalijamos bevielės ausinės. Ekskursijos vedliui davus startą, jose imamos pasakoti modeliuotos istoriją apie tarpukario Kauną. Visos istorijos sklinda užtikrintai ir aiškiai iš aktyvių visuomenės veikėjų lūpų. Viso turo metu keliaujame ne tik su balsais galvoje, bet ir su šokėjais, kurie lygiagrečiai juda kartu su mumis. Prieš akis vis iškyla modernizmo ir tarpukario architektūros paminklai, kurie atspindi pasakojamas istorijas bei vykstantį veiksmą/judesį greta jų.  

Pirmą kartą dalyvaujant šokio spektaklyje-ekskursijoje neįmanoma aprėpti visko. Natūraliai ir nesąmoningai dėmesys ima strigti ties vienu aspektu, ir žiūrėk, jau kažką praleidai pro ausis. Šįkart manuoju vedliu tampa judėjimai, jame veikiantys šokėjai bei aplinkinių reakcijos.

Žvelgiant iš šalies, turbūt sunkiai atpažintume ar pasakytume, jog projekte „Riboženkliai“ dalyvaujantys šokėjai yra suburti iš skirtingų šokio studijų, ar atstovauja skirtingus šokių stilius. Viso spektaklio-ekskursijos eigoje jie – sraigteliai, tiksliai dirbantys bendrame mechanizme. 

Visi šokėjai (tikslingai ar netikslingai) susiskirstė į tris amžiaus grupes: vaikiukus, paauglius bei jaunuolius/suaugusiuosius. 

Jauniausioji karta – gatvės šokių studijos „Red“ nariai, choreografės/šokėjos Rugilės Dailidaitės auklėtiniai. Esame pratę manyti, jog kuomet į bet kokį projektą ar reiškinį yra įtraukiami mažamečiai vaikai – mes nejučiomis suminkštėjame ir prarandame bet kokį gebėjimą kritiškai vertinti. Šiuo atveju nutiko priešingai. Savo buvimu ir veikimu jie paskatino ne tik akyliau sekti proceso veiksmą (mat vaikus, jų būsenas ir judėjimą pagauti yra kur kas sunkiau nei suaugusiųjų), bet ir kritiškiau vertinti, ar vaikai šį žaidimą žaidžia iki galo (ar ekskursijos dalyviams nusisukus ir paėjus porą žingsnių nuo veiksmo vaikai visko nemeta ir nebėga kur kas sau). Vaikiukai šį egzaminą išlaikė. Nueidama vis gręžiojausi per petį ir stebėjau, ką jie veikia grupei traukiantis, o jie žaidė/judėjo, kol mūsų grupė dingdavo iš jų akiračio. 

Vidurinioji karta – paaugliai ir šiek tiek vyresni (šokių studija ,,Red" bei laisvai samdomi šokėjai). Nors ir žinome, kad šioje grupėje drauge veikia skirtingų šokio stilių atstovai, mūsų akivaizdoje bet kokios ribos, skiriančius čia šokančius žmones, yra ištrinamos. Visi įsitvirtina ant to paties kokybės laiptelio, nepaisant amžiaus ar sceninės patirties. Gal kiek labiau literatūriški šiuolaikistai, ir kiek aštresni gatvės šokio atstovai tarsi dalinasi patirtimis ir tuo pačiu sintezuojasi į bendrą judėjimą, kuriame tampa nebesvarbu, kas tu buvai, ar kam tu priklausei. Esamos akimirkos bendrystę simboliškai įprasmina judėjimai/miniatiūros įsišvietus žaliam šviesoforo signalui. 

Itin įsiminė jaunuolis, pakibęs „Motropolio“ praėjime ant vartelių. Jo minimalus judėjimas ir atitikimas su muzikiniais akcentais buvo stulbinantis! Čia puikai veikė ir natūralus apšvietimas, kuris įrėmino tik  šokėjo siluetą praėjime, kuris žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos atrodė ypatingai. 

Ekskursijos eigoje buvo matyti jaunosios šokėjų komandos dalies didelis noras ir akivaizdžios pastangos. Arčiau priartėjus prie viduriniosios kartos atstovų, gerai įsižiūrėję ir įsiklausę galėjome įžvelgti judančias lūpas bei vos girdimą šnabždesį „penki, šeši, septyni, aštuoni“. Ši skaičiuotė – tai ne kas kitas, kaip stebuklingas šokėjų užkalbėjimas tiksliam judesiui ir sinchronui pasiekti. Šis jaunuolių susikaupimas net tik pradžiugino, bet tuo pačiu sukėlė nuoširdžią šypseną. 

Projekto vyriausieji – brandūs ir labai skirtingi. Ne veltui kone kiekvienas iš jų turėjo atskirą, individualų mini išėjimą, kuriuo sugebėdavo sukurti savitą atmosferą ir į ją įtraukti ekskursantus. Vėl judesyje pasirodžiusi Indrė Puišytė skleidė ramybę bei eleganciją, na, o ekspresyvusis Andrius Stakelė labai taikliai įveiksmino ausinėse girdimą pasakojimą apie lietuviškos animacijos pradžią, jos pradininką Vladislovą Starevičių bei jo vabalus. 

Pats projektas „Riboženkliai“ kiek labiau primena ne būtent šokio spektaklį-ekskursiją, o veikiau judėjimą, kuriame atrandame ir choreografinių stotelių. Šios stotelės, tai lyg trumpos pauzės, kuriose šokėju kūnu papasakojama trumpa istorija. Ar tai šokis, ar tiesiog judėjimas, tyrinėjantis aplinką – nusakyti sunku. Bet ar reikia? Žvelgiant į šio projekto veiksmą/choreografiją, norisi visiškai atmesti bet kokį skirstymą: ar tai šokis, ar judėjimas; koks ir kieno stilius; kokia technika, bei ištrinti ribas suskaldžiusias šokio bendruomenę. 

Summa summarum šis projektas – šokio spektaklis-ekskursija – džiugina. Žinoma, stiebtis dar yra kur, ir kritiškesnis kritikas tikrai rastų prie ko prikibti. Tačiau šįkart (vis dar vasara ir mintys dėliojasi kiek kitaip nei sezono metu) to daryti nesinori. Projektas gaivus ir šviežias, apsuptas jaunų žmonių. Perspektyvus, tad kad tik daugiau, dažniau ir kuo įvairiau! 
„Riboženkliai“ privertė šyptelti ne vieną aplinkinį: tiek mikroautobuso vairuotoją, tiek picerijoje klegančią jaunimo grupelę, tiek kostiumuotį, žingsniuojantį Laisvės alėja, tiek mane pačią.