7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Režisūrinė estafetė

Austėja Mikuckytė
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Teatras
Karalius Ūba
Karalius Ūba

Birželio 19 – 20 dienomis brandžiojo baroko Sluškų rūmų ansamblyje vyko spektaklių peržiūrų maratonas. Tai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso teatro režisūros egzaminas, kurio metu pristatyti šeši pastatymai. Studentams teko užduotis atgaivinti klasikinę pjesę. Visiems režisieriams ir jų kūrybinėms grupėms pavyko pjeses pateikti šviežiai, aktualiai ir konceptualiai. Spektakliai buvo gana įvairūs ir skirtingi savo atmosfera, tematika, žanrais, teatrine kalba. Tad spektaklių estafetė neleido nuobodžiauti ir ragino optimistiškai žvelgti į Lietuvos teatro ateitį.

Politinis cirkas
Prie komedijų pirmiausia galėtume priskirti siurrealistinį spektaklį „Karalius Ūba“. Tiesa, tai nėra absoliuti komedija, tai – greičiau tragikomedija ar absurdo teatras. Studentės Uršulės Bartoševičiūtės režisuotas spektaklis yra pastatytas pagal XIX a. pabaigoje parašytą prancūzų simbolisto Alfredo Jarry pjesę. Kontraversiškas rašytojas savo ironijos strėles nutaikė į istorinę Lietuvą ir Lenkiją. 
U. Bartoševičiūtė panaudoja nenaują, bet šiuo atveju taiklią politikos ir cirko paralelę – valdovai čia tampa klounais. Tokiais, kokius gali išvysti košmaruose ir kurie gąsdina ne tik vaikus: bailiais, godžiais, žiauriais diktatoriais. Kurių sąžinė laksto vienais apatiniais. 
Nors aktorių vaidyba buvo įtaigi, o režisūriniai sprendimai aiškiai daryti apgalvotai ir skrupulingai, man šiame spektaklyje pasirodė kiek per daug rekvizito, nemotyvuotų veiksmų, nereikalingų scenų. Kita vertus, režisierė puikiai suvaldė įvykių virtinę, nepaversdama jos padriku chaosu. Tad toks karnavalinis teatras tiesiog nėra mano skonio.

Kaitos džiaugsmas
Juokas publikoje aidėjo ir per muzikinį spektaklį „Amžinieji Takiai“, režisuotą Miglės Remeikaitės pagal amerikiečių autorės Natalie Babbitt pasaką tuo pačiu pavadinimu. Ši apysaka, griaunanti nemirtingumo svajonę, padedanti suvokti kaitos vertę ir džiaugsmą, susitaikyti su mirtimi, gali būti įdomi ir aktuali ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Šis spektaklis – taip pat. 
Pastatymas išbaigtas, profesionalus ir visapusiškai pavykęs: smagios dainos ir muzika, vaikiški posakiai, ryšys su auditorija, šešėlių teatro įtraukimas, kaskadiniai elementai, dekoracijų transformacijos, originalūs choreografiniai perėjimai, žiedinė konstrukcija. Visa tai susilieja į paprastą, tyrumo kupiną spektaklį, kurį laisvai įsivaizduoju „Keistuolių teatro“ repertuare.

Linksmybių groteskas
Komedijos ir tragedijos pusiausvyrą išlaiko spektaklis „Parazitai“. Lina Židonytė šį spektaklį, pagardintą juodu humoru, režisavo pagal Marius von Mayenburgo pjesę. Naivioji Betsi slaugo avarijos suluošintą Ringo, o Friderikė ir Petrikas, degradavusi pora, laukiasi kūdikio. Visi jie nepaprastai nelaimingi ir savo elgesiu klampina save gilyn į depresijos liūną. 
Tai – šokiruojantis, sukrečiantis, nepatogus teatras. Skaudu žiūrėti į nėščią rūkančiąją, girdėti žiaurius, šiurpą keliančius dialogus, matyti iš meilės telikusią neapykantą, narkotikų švirkštą, nedėkingumą ir linksmybių groteską. Ši režisierė lyg ir seka Arūno Areimos teatro kalba, rinkdamasi aštrių temų pjesę, akių neglostančius vaizdinius ir „specialiuosius efektus“. Į sieną sudaužomas alaus butelis, link žiūrovų metama kėdė, jie aplaistomi vandeniu ar turi taikstytis su pradaromu terariumu, kuriame yra gyvatė. Visi šie išpuoliai motyvuoti ir organiški, tik dėl salės ankštumo atrodė keliantys tikrą pavojų. Įspūdį paliko agoniško šokio mirksinčios lempos šviesoje scena. Deja, spektaklyje buvo per daug neskoningo klyksmo ir kai kurių aktorių vaidyba šlubavo. 

Oidipas be kompleksų
Rimtą, asketišką spektaklį surežisavo Rokas Misikonis. Jo spektaklis „Nematomas žmogus už maro“ pastatytas pagal pirmąją Sofoklio Tėbų trilogijos dalį „Karalius Oidipas“. Regime ištrauką, kurioje Tėbų karalius Oidipas kaltina savo žmonos brolį Kreontą, jog šis nužudė jo tėvą, tačiau po truputį ima suprasti pats esantis kaltininku. 
Režisierius sukūrė tikrai estetišką, modernių kostiumų ir scenografijos, subtilų spektaklį. Niūri Sofoklio tragedija padiktavo atitinkamą spektaklio atmosferą. Autorius, nekeisdamas pjesės teksto, kiek apsunkino aktorių dalią, tačiau buvo rastas originalus sprendimas – muzikos instrumentais tapę lapai ar paslaptingos būtybės rankos pasitarnavo kaip paruoštukės. Tai – labai solidus, tačiau į atmintį giliai neįsirėžiantis pastatymas.

Skausmų paletė
Kita juokauti atsisakiusi ir, negana to, jausmus suvirpinusi drama – Nauberto Jasinsko režisuotas spektaklis „Helverio naktis“ pagal Ingmaro Villquisto pjesę. Vėlgi minimalistinės priemonės išsaugojo spektaklio eleganciją ir leido sužibėti aktorių talentams. Scenoje atkurtas XX a. I pusės Vokietijos interjeras, atitinkama damos šukuosena ir abiejų aktorių kostiumai. 
Klaros, gyvenančios su protiškai atsilikusiu vyriškiu Helveriu, vaidmenį atliko Kamilė Lebedytė. Ši smulki ir trapi būsimoji aktorė nepaprastai tiko likimo nuskriaustos ir praeities kaltes išpirkinėjančios moters vaidmeniui. Buvo sunku atplėšti akis nuo aktorės veido, mimikomis perteikiančio visą skausmų paletę. Sužavėjo ir beprotį Helverį įkūnijusio Arturo Svorobovičiaus vaidyba. Helveris neskiria gėrio nuo blogio, labiausiai bijo būti pavadintas kvailiu ir nesupranta kito jausmų. A. Svorobovičius kūno kalba buvo nepaprastai įtikinama: rankų gniaužymas, nerangūs judesiai, nežymus lingavimas, daužymas sau per veidą, etiketo nepaisymas, o dar kalbos maniera, mikčiojimas ir praplyšęs tampomas megztinis. 
Persiėmęs fašistinėmis idėjomis ir nesuvokdamas jų reikšmės, Helveris kartoja vadų elgesį namuose. Jo globotojai Klarai tenka kareivėlio vaidmuo. Jų namuose vyksta fantasmagoriškas vaidmenų žaidimas. Per nekaltą, nesąmoningą, bet žiaurų Helverio psichologinį ir fizinį smurtą atsiskleidžia visuomenės opos, širdį draskantis Klaros likimas, o paprastutis dialogas, išvirstantis į monologą, atsako į, matyt, visų žiūrovų galvose kirbantį klausimą: „Kodėl? Už ką šiai moteriai tokios kančios?“ Ir viskas tampa dar labiau reliatyvu – ne juoda ir balta, bet gyvenimiškai pilka. Nepaisant nereikalingos paskutinės kojomis traiškomų žaislinių kareivukų scenos, spektaklis tikrai pavykęs.

Ledo karalienė
Ir trečiasis mano favoritas (šalia M. Remeikaitės ir N. Jasinsko pastatymų) – Eglės Švedkauskaitės režisuotas spektaklis „Heda Gabler“. Pastatymas remiasi Henriko Ibseno pjese, tačiau ją koreguoja, interpretuoja, adaptuoja šiems laikams. Spektaklis priartintas prie šių laikų – koreguota dialogų kalba, aktorių drabužiai atitinka madas. Patricijos Vytytės sukurta scenografija kūrė šaltą, sterilią, gal net kiek futuristinę atmosferą. „Išjudinti“ taip dažnai spektakliuose naudojamą stalą ant jo projektuojant siužetą papildančius vaizdinius nėra absoliučiai novatoriška (toks pats sprendimas naudotas ir Algirdo Latėno spektaklyje „Lukas“). Tačiau mėlynai apšviestas stiklinis, permatomas stalas padėjo kurti Hedos kaip ledo karalienės įvaizdį, o vizualizacijos atliko ne foninį vaidmenį, bet veikė personažų pokalbius ir veiksmus.
E. Švedkauskaitė turi pavydėtiną intuiciją – jos pasirinkti aktoriai sukūrė neginčytinai ryškius vaidmenis. Nuolankus ir nesusipratęs kultūros istorikas ir jo konkurentas – atsipalaidavęs mokslininkas, kukli įsimylėjėlė, įtakingas, manieringas ir turtingas teisėjas. Pagrindinį fatališkos, manipuliuojančios, nuobodžiaujančios Hedos vaidmenį atliko Kamilė Galkutė. Dar prieš keturias dienas „Kultūros naktyje“, spektaklyje „Neišmoktos pamokos“, ji buvo tyra, vėjavaikiška, bendraklasių pažeminta ir išniekinta aštuntokė. O dabar aš jos išsigandau – jos už į auditoriją atsukto ginklo baisesnio veriančio žvilgsnio. Toks gebėjimas įkūnyti radikaliai skirtingus vaidmenis, be abejonės, profesionalumo ir meistriškumo ženklas.
Spektaklyje iškeliama mintis, jog turtai, pasiturintis, sotus gyvenimas negali pakeisti tikrų jausmų išsipildymo. Tai – amžiais aktuali idėja. Bandant šią tiesą paneigti, griūna gyvenimai, įvyksta katastrofos. Tačiau H. Ibseno pjesė, kaip komentavo spektaklio režisierė, parašyta su geru humoro užtaisu. Negana to, pati režisierė turi puikų humoro jausmą. Pastatymas pagyvintas vadinamaisiais vidiniais juokeliais (angl. inside jokes), tinkamais ir plačiajai auditorijai, bet ypač veiksmingais menų akademijų bendruomenei. 

Tad trys, man neišdildomą įspūdį palikę spektakliai – M. Remeikaitės „Amžinieji Takiai“, N. Jasinsko „Helverio naktis“ ir E. Švedkauskaitės „Heda Gabler“. Būtų neprasminga šiems spektakliams dalinti aukso, sidabro ir bronzos medalius. Visi jie – labai skirtingi ir lygiaverčiai kokybine prasme. Nekantriai lauksiu šių eskizų išbaigimo ir pasirodymo didžiosiose Lietuvos, o gal net ir užsienio (kas žino?), teatrų scenose. Tačiau nederėtų nuvertinti ir kitų režisierių kūrinių. Į teatro pasaulį įžengia tikrai profesionali, talentinga ir kūrybinga režisierių karta.

Karalius Ūba
Karalius Ūba
Amžinieji Takiai
Amžinieji Takiai
Parazitai
Parazitai
Nematomas žmogus už maro
Nematomas žmogus už maro
Helverio naktis
Helverio naktis
Heda Gabler
Heda Gabler