Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė: „Kūrybiniame procese svarbu eksperimentas ir atvirumas pasauliui"

Teatras, kuriame garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais yra siekiama sužadinti žmogaus pojūčius. Šiame teatre vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei, kuri menininkės Karolinos Žernytės prieš keletą metų įkurtame Pojūčių teatre atlieka ypatingą vaidmenį̨. Spektaklio dalyviai būna užrištomis akimis, tokiu būdu pojūčių̨ pagalba kiekvienas jų spektaklio vaizdą susikuria savo vaizduotėje. Tokiu principu Pojūčių teatras yra pritaikomas tiek akliesiems, tiek regintiems žmonėms. Vienas iš siekiamiausių šio teatro kūrėjų tikslų yra noras reginčiam žmogui leisti kuo tikroviškiau pasijusti neregio kailyje, o aklajam – kuo detaliau ir geriau sukurti spektaklio „vaizdą“. 
Apie Pojūčių teatro ypatumus, kūrybinį kelią ir ateities planus kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte. 

Kaip atrodo Pojūčių teatro komandos vasara? Kokiems naujausiems projektams ruošiatės?

Šią vasarą su Pojūčių teatro trupe jau spėjome sudalyvauti „Crisis Art“ festivalyje Italijoje, kuriame vedėme kūrybines dirbtuves. Jų metu dalyviai turėjo galimybę pajusti, kaip prisilietimais, garsais, kvapais, skoniais ir judesiais galima papasakoti istoriją neregiui ar užrištomis akimis esančiam žmogui. Taip pat dalyvavome Kauno Panemunės vaikų globos namuose vykstančioje programoje „Vaizduotės inžinierių autobusas“. Jų metu su vaikais tyrinėjome platų pojūčių pasaulį. Buvo įdomus procesas, kadangi vaikai labai smalsūs, jiems patinka čiupinėti naujus daiktus ir ieškoti jų galimybių.
Artimiausiu metu ruošiamės pradėti naują projektą Nacionaliniame M. K Čiurlionio dailės muziejuje. Pasiruošimas vyks keliais etapais: pirmiausia su trupe važiuosime į Čiurlionio gimtąjį miestą Druskininkus, kur tyrinėsime aplinką ir analizuosime jo kūrybos bruožus. Galutinis rezultatas – paruošta edukacinė programa bus pristatyta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje šį rudenį.

Pavasarį Pojūčių teatras bendradarbiaudamas su Kauno kameriniu teatru pristatė teatrinį ritualą moterims „Atvira oda“. Kaip kilo idėja šiam spektakliui?

Idėja kilo gana seniai iš didelio noro pojūčių pagalba sukurti kažką malonaus ne tik sau, bet ir kitoms moterims. Ne veltui šis spektaklis pavadintas ritualu, nes jis yra skirtas ne žiūrėti, o patirti – visos moterys tampa dalyvėmis, nėra jokių pasyvių stebėtojų. Teatriniame rituale „Atvira oda“. per kasdieninius ir archajiškus ritualus yra tyrinėjama moteriškoji prigimtis. Šiuo teatriniu įvykiu siekiame moterims suteikti potyrį, tarsi po apsilankymo jausminėje pirtyje – leisti pajusti vidinį švaros ir lengvumo jausmą, tiesiog pabūti savimi.

Kaip apibūdintumėte aktoriaus darbo specifiką Pojūčių teatre? Kuo jis skiriasi nuo aktoriaus darbo tradicinėje teatro scenoje? 

Pojūčių teatre kūrybinis procesas yra visiškai kitoks lyginant su tradiciniu teatru. Mūsų teatre visas dėmesys yra skiriamas žiūrovui, tai jis yra pagrindinis ne tik mūsų spektaklių dalyvis, bet ir aktorius. Pojūčių teatro trupės narys tarsi tampa pagalbiniu instrumentu pasiekti tikslui. Čia netinka įprastas aktoriaus sąvokos apibrėžimas ar žinomos vaidmens kūrimo ypatybės tradiciniame teatre. Pojūčių teatro kūrybiniame procese yra labai svarbus eksperimentas ir trupės sugebėjimas būti atviriems pasauliui. Mūsų trupės narys negauna jokios konkrečios rolės, kurią turi atlikti, o privalo viską ieškoti ir pasiekti pats, naudodamasis savo asmeniniais prisiminimais, individualiais pojūčiais ir idėjomis. Iš vienos pusės tai yra labai įdomus kūrybinis procesas, tačiau kita vertus, mūsų teatro pobūdis retai kada  atitinka vykstančių festivalių formas.

Sugrįžkime keletą metų atgal, kodėl nusprendėte pasukti netradicinio teatro link ir kaip savo kūryboje atradote pojūčius?

Pojūčių teatro atsiradimą paskatino daug veiksnių. Tradicinio aktoriaus pozicijos teatre man atrodė svetimos. Jaučiau kūrybinės saviraiškos, laisvės ir bendravimo su publika trūkumą. Man, kaip kūrėjai, visuomet buvo labai svarbu daryti kažką gera, o tas „geras jausmas“ man iki dabar asocijuojasi su gebėjimu užmegzti ryšį su žiūrovu ir noru jam tarnauti. Taip atsitiko, kad būtent per pojūčius man pavyko atrasti ir užpildyti kūrybinius savo sielos troškimus.

Kokia Jūsų teatro vizija? Kas Jums yra svarbiausia teatre?

Mums svarbiausia – nuotykis. Mes susibūrėme tam, kad galėtume kartu augti ir laisvai kurti. Aš tai labai vertinu ir džiaugiuosi, kadangi pastebiu, kaip mano teatro komanda per tuos keletą metų patobulėjo. Drauge su Pojūčių teatro trupe noriu kuo daugiau gastroliuoti už Lietuvos ribų. Nenoriu griežtai apibrėžti mūsų tikslų, nes tikiu, kad viskas susiklostys taip, kaip turi būti. Su nekantrumu laukiu ateinančio teatro sezono.

Kas pasikeitė Jūsų kūrybiniame kelyje per visą Pojūčių teatro egzistavimo laikotarpį?

Daug kas pasikeitė. Jaučiu didesnį dėmesį ir pasitikėjimą mano nuomone. Sulaukiu pasiūlymų susijusių su švietimo ir edukacine veikla. Stengiuosi neapsiriboti teatro erdve, kuo toliau, tuo vis dažniau ieškau alternatyvių erdvių Pojūčių teatro pasirodymams – galerijų, muziejų ar kitokių erdvių. Siekiu išlaikyti balansą tarp edukacijos ir meno, nes man asmeniškai yra svarbu prisiliesti prie skirtingų žmonių gyvenimų, susipažinti su jais. Apskritai, jaučiuosi žymiai drąsiau nei savo kūrybinio kelio pradžioje, tiek kaip kūrėja, tiek kaip Pojūčių teatro režisierė.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti? 

Vienas iš pagrindinių sunkumų – neapibrėžtumas. Pojūčių teatras yra įdomus ir aktualus įvairioms amžiaus grupėms. Mūsų spektakliuose visi yra lygūs, nepaisant to, ar jame dalyvauja galintys matyti, ar turintys regėjimo sutrikimų žmonės, tačiau dalį jų išgąsdina užuominos apie akluosius. 
Džiaugiuosi, kad Pojūčių teatras turi gana plačią auditoriją. Problemų dažnai sukelia mūsų  spektaklių pobūdis, kadangi kiekvienas Pojūčių teatro spektaklis reikalauja specialios erdvės ir kitų svarbių detalių susijusių su pasirodymu. O tai dažnai apsunkina aplinkybes organizuojant pasirodymus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Kokie artimiausi Pojūčių teatro ateities ir artėjančio sezono planai?

Pojūčių spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ keliaus į Tarptautinį lėlių teatro festivalį Vokietijoje. Žinoma, ir toliau rodysime jau turimus savo spektaklius ir stengsimės kuo daugiau gastroliuoti po Lietuvą. Kaip ir minėjau, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šį rudenį bus pristatyta mūsų edukacinė programa. Taip pat turime dar vieną temą, kurią norime analizuoti – tai svorio sąvoka. Iš dalies tas svorio pajutimas bus naudojamas kaip grįžimas prie savo kūno, jo suvokimas. Priešinga būsena mūsų įprastinei aktyvaus proto būsenai, kai šiuolaikiniame pasaulyje visi esam priklausomi nuo technologijų. Nors tai dar tik idėja, be jokio apčiuopiamo rezultato, bet tikiu, kad šis būsimas darbas mums gali tapti dideliu žingsniu į priekį ir galimybe atverti dar kitokią mūsų teatro kryptį.