7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tu ir tavo kūnas

Kristina Apanavičiūtė
Nr. 11 (1205), 2017-03-17
Teatras
Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės
Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą (dažniausiai ir daugiau) prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. Šablonai ir standartai ima kelti nuobodulį, nuobodulys išprovokuoja kaimynui žiovulį. Ir iš visos pagarbos teatrui, šito užkrečiamo organiško kūno atsako nebenulaikai ir pats. Mūsų kūnas natūraliai ir nesąmoningai ima reaguoti į tai ką matome ir jaučiame. Nuobodu – žiovaujame ir nevalingai muistomės. Įdomu – užspaudžia krūtinės ląstą, padažnėja širdies susitraukimų skaičius ar suriečiame kojų pirštus.

2017 metų kovo 3 dieną  režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ –  mane ir mano kolegę pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego. Kolegė neslėpė nuostabos, o man dar kurį laiką buvo silpna.

„Nutricula“ – sakyčiau, labai jautrus ir itin intymus, asmeniškas artisto-performerio būvis akistatoje su žiūrovais. Jaunas, panašu, kad savęs vis dar ieškantis ir (kokia laimė!) atrandantis aktorius susirinkusiai auditorijai leidžia atidžiau pažvelgti į savo kūrybinių ieškojimų lauką ir susipažinti su tyrinėjamu objektu – savo paties kūnu.

Ko Tu negali, o Tavo kūnas gali?
Ką Tu gali, o ko negali Tavo kūnas?
Ką gali Tu ir ką gali Tavo kūnas?
Kas esi Tu, o kas yra tik kūnas?

Pradžioje – sąstingis. Kūnas budinamas, apšildomas per kvėpavimą. Matome, kad kvėpuojama ne tik kvėpavimo takais, o visu kūnu. Apnuogintoje viršutinėje kūno dalyje išryškėja pats kvėpavimo procesas: įkvepiant – pučiasi pilvas, keliasi krūtinės ląsta, šiek tiek pakyla pečių linija, iškvepiant – pečiai nusvyra, krūtinė nusileidžia, o pilvas atsipalaiduoja. Tu negali iš anksto suplanuoti ir numatyti šių būsenų, o Tavo kūnas gali. Atrodo – nieko nevyksta, tačiau dėmesį prikausto. Žvilgsnis susikoncentruoja ties kūno centru, o ausis pagauna vis garsesnį aktoriaus švokštimą. Pačiai ima svaigti galva, suvokiant, koks deguonies kiekis yra paduodamas jo kūnui ir smegenims. Vertėtų paminėti ir tai, kad visoje erdvėje taip pat dar jaučiamas šviežių dažų kvapas, tad svaiginamės tiesiogine šio žodžio prasme.

Veiksmas įsivažiuoja lėtai. Pradėjęs nuo kvėpavimo Kunsmanas labai palengva ir pamažu pradeda aktyvinti galūnes. Jos sukaustytos didelės įtampos ir dar didesnės kontrolės. Vėl užaštrinę žvilgsnį pastebime, kad didžiausias dėmesys skiriamas peties sąnariui, alkūnės akutei ir maksimaliam jų mobilumui. Išoriškai visa ranka tarsi izoliuojama, tačiau plika akimi imame matyti, kaip ranka tįsta, o žąstas ima virpėti. Tu gali bandyti ir norėti sutramdyti nevalingus kūno virpčiojimus, tačiau pats Tavo kūnas negali. Sutramdyti ar numalšinti natūraliai „išsišaukusias“ kūno reakcijas – sunku, ir vargu, ar verta. Žmogus taip sukurtas, kad beveik visuomet bandys valdyti, kontroliuoti veiksmus ar bent jau nuspėti jo būsenas. Todėl gana dažnai prašaunama pro šalį. Artistas mano, kad gali, tačiau jo kūnas jam duoda priešingą atsaką. Džiugina, kad Džiugas Kunsmanas netampa despotišku savo kūno valdovu ir leidžia sau būti organišku ir „nešlifuotu“.

Atrodo, kad „Nutriculoje“ išlaikomas harmoningas sąmoningos kontrolės ir laisvos kūno stebėsenos santykis. Viso veiksmo metu su kūnu dirbama gana specifiškai. Kūnas nė akimirkai nepraranda kontrolės, tačiau ji yra kiek kitokia, nei mes įpratę matyti. Čia kūnas nėra įstatomas į tam tikrus choreografinius ar kompozicinius rėmus. Priešingai, pasirenkamas tyrinėjimo ir ieškojimo principas. Dirbdamas tokiu principu šokėjas negali pasislėpti už choreografinio brėžinio ar prisidengti vaidyba. Panašu, kad Kunsmanas žino, ką gali jis pats ir ką gali Jo kūnas. Galime numanyti, kad menininkas turi sau nusižymėjęs labai aiškius uždavinius, susijusius su kūno išraiška ir jo motorika. Eigoje perėjimas nuo vienos kūno dalies prie kitos, izoliuojant likusias, pateikia kitokį, „nešokėjišką“ ir nedisciplinuotą kūno paveikslą. Kaip ir minėjau anksčiau, šis performansas pasižymi intymumu. Tarytum slapčiomis stebėtum kūrybinę virtuvę, kurioje kūrėjas visiškai nereaguodamas į jį supančią aplinką dirba su savimi ir savo reikmėms. Kasdieniam žmogui, kuris dėmesio savo kūnui skiria kur kas mažiau, o gal net jo šiek tiek prisibijo, visas šis (ne)sceniškas vyksmas ir įsiveržimas į asmeninę erdvę gali pasirodyti per tikras ir nesuprantamas.

Prie ribos atsiduria tiek menininkas, tiek žiūrovas. „Kas esi Tu, o kas yra tik kūnas?“.  Kunsmanas siekia ir plečia savo kūno galimybių ribas, atveria save ir savo kūną. Auditorija turi pasirinkti: ar peržengti ribą ir prakaituoti, kvėpuoti, o kartais net švokšti kartu su kūrėju, ar visgi pasilikti savo asmeninių „negalėjimų“ paribiuose ir viską stebėti pasišalinus. Performeris sukuria ir perduoda tikslingą, specifišką energiją. Susirinkusiems belieka tik ją priimti ir „neišbarstyti“. Kurti bendrą mikroklimatą. Štai kas svarbiausia.

Asmeniškai mane pasižiūrėjus tokius (ne)sceninius, labiau eksperimentinius, be to, jaunųjų menininkų (tuo labiau šokėjų-judėtojų) darbus, apima jaudulys. Tarpusavyje susipina smalsumas, kas bus toliau, ir baimė, kad neduok Die, jaunas artistas nepakliūtų į kokius diktatoriškus režisieriaus ar meno vadovo nagus. Labai norisi tikėti, kad jaunasis Džiugas Kunsmanas nepames to, ką jau pamažu ima atrasti – savo braižą ir, turbūt, kiek kitokį požiūrį į judesio bei scenos menus.

Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės
Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės
Performansas „Nutricula“, nuotr. A. Matuzaitės
Performansas „Nutricula“, nuotr. A. Matuzaitės