„Menų spaustuvė“ ne tik skatina kūrėjus ieškoti netradicinių kūrybos kelių ir nestandartinių būdų bendrauti su žiūrovais, bet ir stengiasi tai grįsti teorija. Infotekos lentynose jau sukaupta bene daugiausia Lietuvoje šiuolaikinės užsienio teorijos knygų apie dabarties scenos menus. Bet kartais ji prisimena savo, kaip spaustuvės, šaknis.
Prieš trejetą metų „Menų spaustuvė“ išleido vieną įdomiausių šiuolaikinės teatrologijos knygų – Hanso-Thieso Lehmanno studiją „Postdraminis teatras“, apibendrinusią naujas scenos meno tendencijas ir bruožus (2010 m., vertė Jūratė Pieslytė). Šiandien greta jos galima pastatyti dar vieną svarbią knygą pasaulio scenos menų kontekste – Erikos Fischer-Lichte 2004 m. parašytą darbą „Performatyvumo estetika“ (Ästhetik des Performativen, Suhrkamp Verlag, vertė Austėja Merkevičiūtė).
„Šios dvi knygos mums yra ir vienos aktualiausių, nes atveria naujus kelius scenos meno studijoms ir drauge pateikia įrankius jiems nagrinėti, naujai žvelgia į teatro istoriją. Todėl kartu su knygos dailininku Tomu Mrazausku stengėmės ir vizualiai pateikti jas kaip diptichą, – sako knygų pasirodymą lietuvių kalba iniciavęs teatro kritikas Vaidas Jauniškis. – Ir nors negalime girtis gausesniais šiandieninių teorijų vertimais, jau neturime teisės ir teigti, kad naujausios tyrinėtojų įžvalgos mums yra terra incognita. Be to, šios knygos suteikia ne tik įrankius tyrimams – jos skatina kurti, žvelgti į atlikimo meną plačiau ir laisviau, neužsidaryti amžiams itališkoje scenos dėžutėje, o drauge – permąstyti, kas iš tiesų joje vyksta.“
Performatyvus – „tai naujas žodis, šlykštus žodis, galbūt apskritai neturintis kokios nors ypatingos reikšmės“, rašė šį terminą nukalęs lingvistas Johnas L. Austinas. Ilgainiui pasirodė, kad šis žodis svarbus ne tik kalbos filosofijai, bet ypač analizuojant įvairius menus.
Erika Fischer-Lichte – Berlyno Laisvojo universiteto profesorė, vizituojanti profesorė daugelyje pasaulio universitetų, viena didžiausių šiuolaikinių teatro tyrinėtojų. Savo knygoje „Performatyvumo estetika“ ji analizuoja, kaip keitėsi teatras po lūžio XX a. 6-ajame dešimtmetyje ir kas tuomet vyko. Autorė leidžiasi į nechronologišką kelionę po kultūros faktus nuo pirmykščių ritualų ir graikų dionisijų iki šių laikų performansų, akcijų, teatrinių įvykių, pagrįsdama ir įteisindama naują požiūrį į pakitusią meno paskirtį. Šioje knygoje gausu svarbiausių XX a. meno pavyzdžių ir garsių vardų (Marina Abramović, Josephas Beuysas, Johnas Cage’as, Romeo Castellucci, Christophas Marthaleris, Robertas Wilsonas), ji remiasi filosofija ir lingvistikos teorijomis. Studija tapo viena fundamentaliausių pastarojo dešimtmečio knygų apie scenos menus ir puikiu gidu, padedančius suprasti šiuolaikinę kultūrą. O drauge, kaip rašė „Frankfurter Allgemeine“ recenzentė, tai ir paralelinė teatro meno ir teatro mokslo istorija.
Dr. Erika Fischer-Lichte parašė per 250 mokslinių publikacijų įvairiuose leidiniuose, 13 autorinių monografijų, iš kurių svarbiausios – „Teatro semiotika“ (1983), „Dramos istorija“ (1990, išversta į penkias kalbas), „Atrastas žiūrovas. Paradigmų kaita XX a. teatre“ (1997), „Teatro vaizdas ir žvilgsnis. Europietiška perspektyva“ (1997), „Teatras, auka, ritualas. Politinio teatro formos“ (2005), „Performatyvumas. Įvadas“ (2011). „Performatyvumo estetika“ (2004) yra garsiausia jos knyga, išversta į vienuolika kalbų.
Šį penktadienį, 2014 m. sausio 17 d., 15 val. klubas „Prie arbatos“ kviečia besidominčius teatru ir apskritai kultūra į knygos pristatymą, kuris vyks „Menų spaustuvės“ Infotekoje. Su lankytojais arbatą gurkšnos VDU MF Teatrologijos katedros vedėja, profesorė Jurgita Staniškytė, VDU MF Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis bei teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
