Šiuo metu Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje skamba įvairių Lietuvos regionų dainos. Spalio 12, 13 d. 18 val. bus pristatytas režisieriaus Algirdo Latėno naujausias spektaklis pagal žymios lietuvių literatūros klasikės Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Tokiu būdu teatras prisideda prie Tarmių metų ir ragina panagrinėti, kuriame lietuviškų žodžių sąskambyje galime ieškoti tautinės savasties ir minties autentiškumo. Spektaklio scenografė – Giedrė Brazytė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė.
Režisierius Algirdas Latėnas prisipažino seniai puoselėjęs mintį sukurti Jaunimo teatre spektaklį, kuriame skambėtų unikali įvairių Lietuvos kraštų šnekta. Šiam tikslui jis pasirinko lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komediją. Ne kartą Lietuvos teatruose statyta, vis iš naujo atgimstanti pjesė tapo raktu naujausiam režisieriaus sumanymui. Spektaklyje kiekvienas herojus prabils vis kita tarme.
Iš Telšių kilusi aktorė Nijolė Narmontaitė ypač džiaugiasi būsima premjera. Jos kuriama Motina kalbės žemaitiškai. „Manau, tokio autentiškumo prieskonio Lietuvos scenai seniai reikėjo. Kalba yra žmogaus šaknys. Aš visada džiaugiuosi, jeigu galiu bendrauti žemaitiškai, o tai daryti scenoje – svajonės išsipildymas“, – sako Narmontaitė. Kiti aktoriai – Nerijus Gadliauskas, Neringa Varnelytė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė ir Gediminas Storpirštis – taip pat kalbės jiems artimomis tarmėmis.
Žemaitės kūrinys „Trys mylimos“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvus, o autorės požiūris į veikėjus – supaprastintas. Siužetas beveik klasikinis – gudrus kaimo bernas dėl pinigų tuo pačiu metu vilioja kelias moteris, šiuo atveju motiną ir dvi jos dukras. Tačiau, pasak režisieriaus, šioje pjesėje svarbi ne tiek meilės, kiek jos troškuliui pasiduodančių herojų linija. „Repetuojant pirmiausia stengtasi remtis pačios Žemaitės asmenybe, – sako A. Latėnas. – Žinant jos biografiją, išgyvenimus, pjesę darėsi vis įdomiau nagrinėti ir analizuoti. Vėliau atsirado daugybė paralelių ir kitoks supratimas to, apie ką kalbėjo rašytoja, – stipri, aistringai gyvenimą mylinti moteris. Žvelgiant pro šią prizmę pjesė įgauną gilesnę, nei įprasta manyti, prasmę.“
Vienos žinomiausių Lietuvos rašytojų kūryboje, kuri labai paveikė moters rašytojos įvaizdžio formavimąsi XX a. pr., atsispindi socialinio gyvenimo ir etinių žmonių santykių kritika. Kalbėdami apie Žemaitę amžininkai negailėdavo kritikos. Sakydavo, kad jos skaitytojai – plačioji kaimo masė, „nuskriausti vargdieniai“, todėl dažnai rašytoja likdavo už elitinės literatūros ribų. Šiaip ar taip, kaip tik Žemaitė puikiai perprato lietuvišką charakterį ir jo raiškos būdus kasdienybėje. Iš kaimo kilusi ir į inteligentų ratą patekusi Žemaitė pirmiausia kalbėjo apie lietuvių moterų pasaulį, jų likimus ir padėtį to meto patriarchalinėje visuomenėje.
