Vasario 8 ir 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lankysis vienas iškiliausių Rytų Europos teatro mąstytojų – žymiausias lenkų režisierius, scenografas ir pedagogas Krystianas Lupa.
Šio vizito metu režisierius žiūrės spektaklį „Išvarymas“, o vasario 9 d., šeštadienį, 19 val. LNDT Mažojoje salėje dalyvaus susitikime su lietuvių teatro bendruomene. Susitikimo-diskusijos metu K. Lupa naujausių savo spektaklių pagrindu pasidalins mintimis apie teatro vietą šiuolaikiniame pasaulyje, tikrovės ir fikcijos ribas teatre, aktoriaus kūrybą. Diskusiją ves Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga. Įėjimas į renginį laisvas.
1943 m. gimęs režisierius, scenografas, dailininkas, dramaturgas ir pedagogas Krystianas Lupa vadinamas naujojo lenkų teatro tėvu. Pas jį mokėsi didžiausi Lenkijos režisūros talentai – Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna, Janas Klata.
K. Lupa 1969 m. baigė grafikos studijas Krokuvos dailės akademijoje, o 1977 m. – teatro režisūrą Valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje. Svarbiausi jo spektakliai, kaip ir pirmasis – W. Gombrowicziaus „Ivona, Burgundijos kunigaikštytė“ (1978) – pastatyti Krokuvos nacionaliniame Senajame teatre.
Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys 0“ ir pernai rudenį teatre „TR Warszawa“ pastatytas „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti ypač prieštaringai – kaip jokio kito lenkų režisieriaus darbai.
K. Lupa apdovanotas Lenkijos prestižinėmis K. Swinarskio (1988), L. Schillerio (1991), F. Warszawskio (2001) premijomis, taip pat įvertintas Prancūzijos kritikų prizu už geriausią užsienio spektaklį (1999), tarptautinio festivalio BITEF „Grand Prix“ (2003). 2000 m. Austrijoje K. Lupai įteiktas Nuopelnų Kryžius meno ir mokslo srityje už svarbų indėlį populiarinant austrų autorius. 2009 metais K. Lupa pelnė prestižinį Europos teatro apdovanojimą.
Krystianas Lupa kuria unikalią sceninę realybę, dažniausiai pats verčia ir adaptuoja tekstus, taip pat kuria scenografiją, kartais net pats dalyvauja savo spektakliuose kaip pasakotojas. Tačiau K. Lupa nepervertina režisūrinės laisvės: „Man neįdomus teatras – režisieriaus vaizduotės išraiška.“ Todėl jo spektakliai žavi universaliais sceniniais įvaizdžiais, kuriamais pasitelkus įstabią aktorių vaidybą, išreiškiančią filosofinį požiūrį į žmogaus būtį.
