Rudens lapų blaškomos šokio sielos

Kai įvairiaspalviai rudeniški lapai nuspalvina Kauno Laisvės alėjos takus, žinau, kad jau artėja Tarptautinis šokio festivalis „AURA 36“. Šiais metais festivalyje apsilankiau saulėtą sekmadienio popietę. Laisvės alėja buvo pasidabinusi ne tik čežančiais rudeniškais lapais, bet ir rausvai apsirengusiais bėgikais, palaikančiais krūties vėžiu sergančias moteris. Skubėjau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų – ten prasidėjo mano susitikimas su festivaliu ir „Šokančia ekskursija Kauno gatvėmis“.

Tado Ivanausko zoologijos muziejuje mus pasitikęs gidas Algimantas Grigas iš „Ekskurso“ pateikė įdomių istorinių faktų apie pastatą. Tačiau labiausiai magėjo patekti į muziejaus žinduolių ekspozicijos salę, kurioje mūsų jau laukė Pepe Jaimesas – ilgametis Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas iš Meksikos. Jis stovėjo nugara į žiūrovus, veidą slėpdamas po blizgančia kauke. Nors šokio etiudo pradžia ir prailgo, vėliau atgijęs blizgantis elnias šaltą ekspozicijų salę pavertė jaukesne, šiltesne erdve. Pakvietęs vieną elegantišką moterį kartu apeiti visą ekspozicijos salę, šokėjas tarsi atgaivino vienišas, išsprogusiomis akimis į mus žvelgiančias gyvūnų iškamšas. Etiudo pabaigoje ekskursijos dalyviai buvo pakviesti į muziejaus parodų salę, kurioje visi it sustingę stebėjo artimą, šiltą žvilgsnių dialogą tarp šokėjo ir elegantiškos ekskursijos dalyvės. Vis dėlto etiudą užbaigė pernelyg dramatiška scena – iš šokančio elnio rankų pasruvo kraujas.

Kita „Šokančios ekskursijos“ stotelė – „Auros“ studija. Čia mus pasitiko Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja ir šio teatro puoselėtoja Birutė Letukaitė. Jos pasakojimai įtraukė – rodėsi, kad atėjome į šokio muziejų. „Auros“ studijoje iš Prancūzijos kilusi šokėja Marine Fernandez pristatė monospektaklį „Centifolia“, kurio idėja gimė karantino laikotarpiu. Scenoje pasirodę trys raudoni aukštakulniai ir Marine’s žaidimas su jais sužadino vaikystės prisiminimus. Monospektaklyje atsiskleidė femme fatale įvaizdis, kurį pabrėžė raudonas šokėjos lūpdažis, prigludę kostiumai ir seksualūs judesiai. Tačiau kartu moteris šiame spektaklyje pasirodė ir kaip žaisminga asmenybė. Jos žaismingumą atskleidė judesiai žemame lygyje, žaidimas su delnais ir ant jų paliekamos raudono lūpdažio žymės. Šokėja laviravo tarp baleto technikos ir šiuolaikinio šokio, kurdama kontrastą tarp skirtingų moteriškumo raiškos formų. Įvairialypės moteriškumo apraiškos spektaklyje kėlė klausimus: ar iš tiesų moterį apibrėžia raudoni aukštakulniai ir raudonas lūpdažis? Galbūt moters tapatybę nusako daugybė kitokių spalvų potėpių? O kas iš tikrųjų šiandien apibrėžia moters identitetą?

Po spektaklio laukė tolesnė ekskursijos dalis – kelionė autobusu. Jos metu vairuotojas papasakojo jaunystėje pats dalyvavęs „Auros“ šokėjų atrankoje, tačiau jo pažintis su šokiu apsiribojo vos viena repeticija – jis išsigando bendraamžių reakcijos į savo sprendimą pradėti šiuolaikinio šokėjo kelią. Pro autobuso langą slenkantis Kauno vaizdas ir kitų ekskursijos dalyvių pasakojimai paskatino susimąstyti, kiek daug Kauno gyventojų turi savitą, kartais netikėtą ir daug metų trunkantį ryšį su šokio teatru „Aura“.

Paskutinę šokio kelionės stotelę pasiekiau vis dar susimąsčiusi. Elegantiška, balta „Sinagogos kompotè“ erdvė puikiai tiko barokiniais kostiumais pasipuošusių buvusių „Auros“ šokėjų Eriko Zarcone’s ir Chiaros Corbettos duetui. Stalas ir elegantiškai judantys šokėjų kūnai kūrė estetišką scenos vaizdinį. Tačiau kampuoti judesiai, šokėjų glaudimasis vienas prie kito ir kuriamos neįprastos figūros šiam vaizdiniui suteikė komiškumo. Spektaklis laviravo tarp dviejų kontrastingų nuotaikų – elegancijos ir komiškumo. Šis kontrastas priminė baroko tapybą, kurioje dažnai žaidžiama šviesos ir tamsos priešprieša, itališkai vadinama chiaroscura.

Po „Šokančios ekskursijos Kauno gatvėmis“ laukė jaukūs pokalbiai, tačiau man tebekirbėjo klausimas apie patį šokio ekskursijos žanrą. Tarptautiniame šokio festivalyje ne pirmą kartą pristatomas toks formatas, leidžiantis supažindinti žiūrovus su šokiu ir kartu atskleisti mažiau žinomas istorines Kauno vietas. Tačiau ar ši forma iš tiesų tinkamai išnaudojama? Ekskursijos metu išryškėjo skirtis tarp gido pasakojimų ir trumpų šokio spektaklių. Jų temos ir istorinis kontekstas tarpusavyje nesisiejo. Šokio spektakliai savaip įprasmino konkrečias erdves, o gidas pasakojo jų istorinį kontekstą, tačiau stigo vientiso dramaturginio pasakojimo, koks būdingas, pavyzdžiui, šokio organizacijos „Be kompanijos“ šokio ekskursijai „Einu pirkti pieno“, kurioje tyrinėjami Šeškinės ir Eigulių mikrorajonai. Joje gido pasakojimas žiūrovus pasiekia per ausines, o jo intymumas kuriamas pasakojant iš veikėjo perspektyvos. Įvairiuose mikrorajonuose pasirodantys šokio etiudai papildo pasakojimą, išryškina svarbias jo detales ir leidžia žiūrovui įsitraukti į patirtį visais pojūčiais. Taip gimsta kur kas glaudesnis ryšys tarp šokio ir vietos istorijos.

Nurimusia Laisvės alėja pasiekiau Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasipuošusios ponios ir ponai rinkosi žiūrėti „Polish dance theather“ spektaklio „Vėlinės II“.

Lenkijos teatro tradicijoje Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ (lenk. „Dziady“) užima išskirtinę vietą. Šis kūrinys dažnai grįžta į Lenkijos teatrų scenas, o skirtingų kartų režisieriai kaskart jį mėgina interpretuoti savaip. Pavyzdžiui, 2025 m. gruodį Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatytas lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis „Lietuviškos Vėlinės“ šiuolaikine interpretacija ir provakuojančiomis scenomis sukėlė pasipiktinimą socialiniuose tinkluose.

Kitokią, šiuolaikinę ir kartu neįprastą šio kūrinio adaptaciją sukūrė choreografė Monika Błaszczak su „Polish dance theather“ trupe. Žiūrovams ji pasiūlė chaotišką, eklektišką „Vėlinių II“ interpretaciją. Nuo pat pradžių nebuvo lengva suprasti, kas vyksta scenoje. Spektaklis prasidėjo diskusija apie tai, kad dažnai „Vėlinės“ interpretuojamos per romantinio baleto prizmę, tačiau šio kūrinio autoriai pasirinko kitą kryptį. Tuo pat metu vienas iš šokėjų per tiesioginę transliaciją instagrame pristatė naują spektaklio koncepciją. Fone kiti šokėjai atliko solo ir duetus, kuriuos filmavo kamera, o vaizdas buvo tiesiogiai projektuojamas ant baltos užsklandos. Prie bendro sceninio chaoso prisidėjo ir kostiumai (kostiumų dailininkas Tomaszas Armada). Žemės spalvomis dažyti, netaisyklingai iškarpyti drabužiai kūrė estetiškai netvarkingą, tarsi neužbaigtą sceninį vaizdą. Pirmoji spektaklio dalis pasirodė chaotiška – įvairūs vizualiniai sprendimai, sakytum, egzistavo greta vienas kito, nesijungdami į bendrą visumą. Dėl to eklektiškumas atrodė ne tiek kaip sąmoningai suvaldytas meninis principas, kiek kaip padrika skirtingų idėjų sankaupa.

Nurimus spektaklio chaosui pamažu išryškėjo Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ dramaturginė linija ir užsimezgė paslaptinga, neramių vėlių sielų atmosfera. Šokėjų atliekami švelnūs duetai, plazdančios baltos užuolaidos ir paslaptingi kompiuteriu sukurti vaizdai fone kūrė neramių mirusių sielų pasaulį. Tuo pat metu raudonai apsirengusi šokėja pakvietė žiūrovus prisiminti mirusį artimąjį ir sugalvoti jam intenciją. Vėliau žiūrovai buvo paraginti pašnibždėti šokėjai į ausį mirusiojo vardą ir jam skirtą mintį. Taip asmeniniai prisiminimai ir neišsakyti jausmai buvo perduodami šokėjams, kurie juos įprasmino šokiu. Kilo klausimas: galbūt toks spektaklio sumanymas gali padėti žiūrovui susitaikyti su netikėta artimojo mirtimi ar bent akimirkai sušvelninti mylimo žmogaus ilgesį? Choreografė Monika Błaszczak sukūrė erdvę, kurioje žiūrovas galėjo simboliškai susitikti su mirusiu artimuoju, mintimis į jį kreiptis ir išgyventi asmeninį atsisveikinimo ritualą.

Tai priminė ir tradicinį Vėlinių šventimą, kai uždegdami žvakutę ar palikdami maisto tikime galintys pagerbti mirusiuosius ir simboliškai palengvinti jų vėlių dalią. Panašiai ir šiame spektaklyje žiūrovai, sugalvodami intenciją, galėjo patikėti, kad šokėjai, perteikdami ją judesiu, nuramins neramias mirusiųjų sielas. Šokis čia tapo ne tik meninės raiškos priemone, bet ir simboliniu tiltu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.

Išėjus iš spektaklio ir vėlų sekmadienio vakarą klaidžiojant Laisvės alėja piršosi mintis: gera sugrįžti į Tarptautinį šokio festivalį „AURA 36“, nors ir teko išvysti daugybę eklektiškų šokio kūrinių, kurie savo estetika nesusijungė į bendrą festivalio visumą.