Jaunosios šokio kartos kūrėjos Barbora Groblytė ir Beatričė Šaltenytė: ar švelnumas gali būti šlykštus?
„Kartu kurti – tai lyg koks stebuklas nutikęs, viskas taip lengva, kaip meilėje – drugeliai pilve“, – sako jaunosios kartos šokio kūrėjos Barbora Groblytė ir Beatričė Šaltenytė. Jų šokio spektaklis „Rujoja. Dusliai loja. Dvesia“ – tai intensyvus ir kūniškas pasakojimas apie meilę, instinktą ir artumą. Kūrėjos judesio kalba tyrinėja meilę per kūną, jo impulsus ir instinktus. Ar švelnumas gali būti šlykštus? Artumas atstumti? O agresyvumas – būti žaismingas? Darbas gimė iš to paties pavadinimo šokio filmo ir jau pelnė apdovanojimą LMTA scenos meno konkurse „Balkono okupacija“, taip pat buvo pristatytas tarptautiniuose festivaliuose Bratislavoje ir Valmieroje.
Apie kūną, instinktus, judesio kalbą, bendrakūrybą su kūrėjomis prieš spektaklį kalbėjosi Lina Kukytė. Kviečiame patirti spektaklį spalio 25 d. Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ 15-metų jubiliejinės programos dalyje „Platforma ateičiai“ Vilniuje.
– Spektaklio pavadinime susitinka gyvybinė energija ir nykimas. Kas tapo kūrinio atspirties tašku?
Beatričė: Man atrodo, kūryba prasidėjo gerokai anksčiau, kai dar neturėjome tikslo ką nors kurti. Ji prasidėjo nuo mūsų su Barbora buvimo kartu, pokalbių, plepėjimo, dalijimosi patirtimis ir jų analizavimo.
Barbora: Tą vasarą mūsų gyvenimuose meilės tema buvo opi ir svarbi. Atrodytų, banali meilės tema, tačiau ieškojome kitokios perspektyvos į ją. Daug apie tai kalbėjome, tarsi atliktume tyrimą, tik visiškai neformalų. Tada lankėme šokio filmo paskaitas su Greta Grinevičiūte ir turėjome sukurti filmą. Su Beatriče pajutome, kad sutampa temos, apie kurias norime kalbėti, todėl iš pokalbių perėjome prie bendro filmo kūrimo tuo pačiu pavadinimu kaip ir spektaklis.
– Kas kito perkeliant idėją iš ekrano į teatro sceną?
Barbora: Filmą filmavome spalį. Buvo labai šalta, o mes buvome nuogos durpių lauke. Nors buvome pasiruošusios, griežtos choreografijos neturėjome, todėl procese buvo daug spontaniškumo ir gyvumo. Būtent šį gyvą jausmą ir energiją norėjome perkelti į sceną.
Filme žiūrovo žvilgsnį gali pakreipti kameros pagalba, kaip kamera žvelgia į kūną, kaip arti priartėja prie jo, kad net sunku suprasti, kuri kūno dalis tai yra – matosi gana gyvuliškas vaizdas, lyg mėsos gabalai.
Beatričė: O šokant scenoje žiūrovo žvilgsnio nesukontroliuosi. Turėjome rasti sprendimų, kaip filme išreikštą veržlią energiją perteikti gyvai auditorijai ir ką iš durpių lauko galėtume perkelti į teatrą. Taip scenoje atsirado akmuo, turintis daugybę simbolinių reikšmių.
Taip pat išgryninome judesį. Nors jis išlieka paremtas kūno tyrinėjimu ir ne iki galo apibrėžta judesio medžiaga, tačiau filmuojant durpių lauke šaltyje judesį diktavo tiek tekstūros, tiek oro sąlygos, tiek erdvė – galėjome voliotis, instinktyviai reaguoti į aplinką ir gamtą.
Scenoje nebėra purvo ir šalčio, todėl ieškojome būdų, kaip instinktyvų, gyvulišką judėjimą perkelti į teatrą, kaip į sceną atnešti purvą ir tam tikra prasme šlykštumą.
– Kaip ieškojote judesio kalbos, leidžiančios scenoje atskleisti žmogaus instinktus?
Beatričė: Pradėjome nuo techninių dalykų, o vėliau perėjome prie vidinių būsenų, žmogiškojo buvimo ir išjautimo. Ieškojome būdų, kaip pajusti gyvuliškumą kūne ir kas galėtų mus įkvėpti. Žiūrėjome „National Geographic“, gyvūnų vaizdo įrašus, stebėjome, kaip jie poruojasi, fiksavome judesio elementus ir tikrinome, ar jie veikia, kaip atrodo.
Taip pat daug dirbome su literatūra ir poezija. Iš šių paieškų atsirado labai taktiliškas spektaklio aprašymas. Stebėjome, kokį pojūtį kūne sukelia tam tikras žodis ir kaip tą pojūtį išreikšti judesiu, kad jis būtų impulsyvus ir gyvas.
Vėliau tyrinėjome savo impulsus, kaip jie pasireiškia kūne ir judesyje, ir ieškojome, kaip scenoje juos atskleisti taip pat veržliai ir gyvai.
Barbora: Pavyzdžiui, žodis „rujoja“, esantis spektaklio pavadinime, turi nevalingumo. Jis įkvėpė mus kurti rujojimo praktiką. Tačiau mums buvo svarbu ne imituoti gyvuliškumą, o jį įkūnyti metaforiškai. Pats žodis sukelia stiprų geismą, impulsą, purvo pojūtį, todėl tiesiog pradedi rujoti erdvėje: scenoje, ant kito žmogaus, nebesuprasdamas, kur baigiasi grindys ir prasideda kito žmogaus kūnas.
– Kūrinyje kūnas vaizduojamas ir geidžiantis, ir pažeidžiamas, bet kartu galintis atstumti. Kaip judesiu ieškojote ribos tarp to, ką norisi paliesti, ir to, nuo ko norisi atsitraukti?
Beatričė: Kūrinio tema organiškai plėtojosi mums tyrinėjant meilę ir artumą. Jie būna ne tik paprasti, saldūs ir gražūs, bet ir opūs, konfliktiški. Kartais jauti trauką, bet kartu ir atstūmimą. Žmoguje kyla gyvuliški instinktai, tačiau įprastai jie nėra tiesmukai išreiškiami. Todėl klausiame: o kas, jei jų neužglaistytume?
Barbora: Spektaklyje sluoksniuojame artumą ir atstumimą, švelnumą ir šlykštumą. Net jei esame švelnios, norėjom sukurti kontekstą, kad tai nepersiskaitytų „švelniai“, kad jis turėtų potekstę.
Gal kartais ir banalus švelnumas meilėje turi konflikto elementą? O gal agresyvumas gali būti žaismingas? Šokiu bandome laviruoti tarp šių būsenų ir tyrinėti ribą: ar tai dar juokinga, ar jau agresija?
– Kuriate dviese, tad susitinka ne tik du kūnai, bet ir dvi kūrybinės energijos. Kaip keitėsi jūsų tarpusavio santykis kuriant kartu?
Barbora: Pati pradžia buvo labai lengva, tarsi būtų įvykęs koks stebuklas! Viskas vyko taip sklandžiai, lyg skaitytume viena kitos mintis. Pradėjusi studijuoti LMTA ir susipažinusi su Beatriče jaučiau, kad mums daug kas artima, tačiau tik praėjusiais metais, pradėjusios kurti kartu, iš tiesų susijungėme. Visai kaip meilėje – drugeliai pilve.
Atrodydavo, kad susitinkame ir abi pasiūlome tą pačią idėją, pavyzdžiui: „Akmuo scenoje!“ Kartais sunku suprasti, kaip viskas gali būti taip lengvai, taip paparastai išsivemti.
Beatričė: Visada jaučiau, kad su Barbora į dalykus žiūrime iš tos pačios perspektyvos, panašiai juos suprantame, mus įkvepia tie patys dalykai. Net mūsų požiūris į šokį ir judesį sutampa. Galbūt dėl to šiek tiek privengėme iš tiesų susitikti kūryboje: o kas, jeigu kartu kurti nepavyks?
Tačiau kuriant šokio filmą pajutome bendrą tėkmę, atsirado gaivos, įkvėpimo ir drąsos, kurią suteikia kūryba dviese, kai užsimezga santykis. O susidūrusios su sunkumais supratome, kad galime būti kartu ir šiame bendrakūrybos procese, ne tik tada, kai viskas lengva ir smagu, bet ir ieškodamos būdų susikalbėti, sprendimų ar išeičių. Taip auga mūsų kūrybinis ryšys.
– Kaip į jūsų intensyvią, kūnišką judesio kalbą reagavo skirtingų šalių žiūrovai?
Barbora: Slovakijoje didžiąją auditorijos dalį sudarė studentai. Po pasirodymo jie dalijosi, kad spektaklis labai įkvėpė. Kartu su jais ilgai diskutavome, kalbėjomės apie LMTA, choreografiją, techniką ir meilės temą. Po spektaklio liko jausmas, kad net jei mūsų požiūris į šokį skiriasi, per šį darbą vis tiek susikalbėjome, pajutome vieni kitus.
Beatričė: Latvijoje patyriau netikėtą akimirką, kurios Barbora gal net nepastebėjo. Kai apnuoginome krūtinę, kelios močiutės akivaizdžiai užsidengė akis ir taip prabuvo likusią spektaklio dalį. Jos tik linkčiojo galva ir šypsojosi sarkastiškai.
Tai buvo visiškai nauja patirtis. Spektaklio metu turėjau leisti sau išbūti su tuo jausmu, įsileisti emociją ir jos neignoruoti. Vis dėlto organizatorių grįžtamasis ryšys buvo pozityvus: jie sakė, kad darbas įkvėpė ir stebino.
– O ar jūs siekiate stebinti? Ar veikiau atverti tai, nuo ko įprastai nusukame žvilgsnį?
Beatričė: Darbe yra radikalių aspektų: pats spektaklio pavadinimas, aprašymas, apnuoginta krūtinė. Tačiau nesiekiame atkreipti dėmesio nuogumu. Galbūt žiūrovui nuogumas sukelia vidinį konfliktą, stiprų įspūdį ar nuostabą, bet mums nuogas žmogus yra ne vien tas, kuris neturi drabužių. Jis nuogas tada, kai yra pažeidžiamas.
Norisi rodyti tikrą kūną, tokį, koks jis yra. Kūną, kuris juda, per kurį jaučiu dalykus ir kuris gali būti visoks.
Barbora: Spektaklyje rujojame, prakaituojame, būname arti viena kitos. O tada, tarsi paskutinį kartą bandydamos priartėti, labai simboliškai apsinuoginame.
Tačiau mums dar drąsesnė ir daugiau iššūkių kelianti yra kita, fiziškai sunki scena: būdamos nuogos ir pažeidžiamos, sukame sunkų akmenį ir bandome save dar labiau išprovokuoti, kad galėtume būti kartu. Spektaklis yra apie šią drąsą, o ne apie nuogumą.
– Studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuriate ir pristatote savo darbus festivaliuose. Kaip šiandien formuojasi jūsų, kaip kūrėjų, balsas?
Beatričė: Galvoje skamba senelio žodžiai: reikia „tiesą sakyt“. Man svarbu būti atvirai ir suprasti, kas man yra tiesa, kaip ją išreikšti ir kokiais kūrybos įrankiais tai galiu padaryti. Norisi kurti laisvai, reaguoti į nepastovumą, ieškoti to, kas įdomu šiame momente, leisti sau nukrypti ir vėl sugrįžti, neįsprausti savęs į kokius nors rėmus.
Barbora: Tikiu, kad temos ir dalykai, kylantys iš vidaus įvairiais kūrybos etapais, yra svarbios. Man svarbu būti atvirai sau ir ateinančioms kūrybinėms idėjoms. Tikiu, kad jeigu kuriu iš savo patirties, iš to, ką esu išjautusi, kūrinys bus įtaigus, tikras ir paliečiantis žiūrovą.
Svarbi informacija: spektaklyje rodomas nuogas kūnas.
Spektaklis sukurtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ veiklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.
Bilietus platina Bilietai.lt.
