Choreografė Ema Senkuvienė apie spektaklį paaugliams: „Sugriuvo daug mano turėtų įsitikinimų apie jaunimą“

Spalio 15 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre įvyko Emos Senkuvienės kartu su Šeiko šokio teatru kurto šokio spektaklio paaugliams „meme“ premjera. Pasitelkdama jaunimo skaitmeninę kultūrą – memus, GIFus ir socialinių tinklų turinį – choreografė kelia bendravimo socialiniuose tinkluose klausimą: ar tikrai virtualiai kuriamas ryšys yra vien tik žalingas? Spektaklį taip pat bus galima pamatyti lapkričio 12–13 d. Klaipėdoje ir Nidoje.

Su choreografe kalbėjosi Aistė Audickaitė.

Ema, kas jus įkvėpė imtis šios temos ir kurti spektaklį paaugliams?

Iš tiesų per karantiną, kai daug laiko praleisdavome telefone, atsirado įprotis nuolat kuo nors pasidalinti – memu ar reels’u. Po kurio laiko žmonės man net parašydavo klausdami, kada vėl kuo nors pasidalinsiu. Tai tuo metu padėjo palaikyti santykius su kitais.

Viešojoje erdvėje nuolat girdime, kad reikia trumpinti laiką prie ekranų, nes tai mus atskiria, verčia jaustis vienišais ir panašiai. Aš pradėjau mąstyti: galbūt tai tiesiog kitokia bendravimo forma, kuri iš tiesų yra iškalbingesnė už žodžius? Bet kokiu atveju, už kiekvienos nuotraukos, memo ar kito formato slypi žmogus. Net jei žiūrime į kažką, kas atrodo netikra, tas ryšys vis tiek vyksta tarp žmonių.

Taip pat mane pagavo žodžio meme dviprasmybė. Tai angliškas žodis, tačiau lietuvių kalboje turime žodį „mėmė“, kuris skamba labai panašiai, nors ir turi neigiamą reikšmę. Jis taikliai nurodo į paauglystę, kurioje patiriame patyčias, psichologinį smurtą ar internetinius išpuolius. Tas žodžių žaismas mane labai užkabino.

Praėjusiais metais dalyvavau „Menų spaustuvės“ projekte „Babel – or The Art of Listening in TYA“, kuriame su kitais menininkais susitikimuose Lietuvoje, Danijoje ir Belgijoje dalijomės darbo su skirtingo amžiaus vaikais metodais. Grįžusi į Lietuvą šiomis patirtimis pasidalijau su Agnija Šeiko, Šeiko šokio teatro vadove. Ji pasiūlė sukurti spektaklį paaugliams, ir aš sutikau.

Liepos mėnesį prie spektaklio kūrimo kvietėte prisijungti jaunuolius, kad jie taptų kūrybinio proceso bendraautoriais. Kiek jaunuolių atsiliepė į kvietimą? Kaip vyko bendras kūrybinis darbas?

Mes dar prieš paskelbiant kvietimą, buvome pradėję spektaklio kūrimo procesą, gilinomės į temą. Bet vis tiek nusprendėme idėjas išsitestuoti su pačiais paaugliais ir nustebome, kad į kvietimą atsiliepė itin daug jaunimo.

Pirmasis mūsų susitikimas buvo labai neformalus – gėrėme burbulinę arbatą ir tiesiog bendravome. Puikiai prisimenu, kaip juos stebėdama galvojau: „Oho, kokie jūs visi brandūs!“ Visi žino, ką nori veikti gyvenime, pasitiki savimi ir, atrodo, gerai jaučiasi tiek su savimi, tiek su pasauliu. Taip pat buvo įdomu sužinoti, kad jie tvirtai stovi ant kojų – beveik visi laisvu nuo mokslų laiku dirba. Be abejo, bendravome su kiek vyresniais, t. y. 14–18 metų, paaugliais.

Kito susitikimo metu kartu darėme spektaklio perbėgą ir tai buvo itin naudinga: pamatėme, kad spektaklis vis dėlto labiau tinkamas jaunesnei auditorijai. Supratome, kad paauglystėje net vienų metų skirtumas daro didelę įtaką pomėgiams bei prioritetams.

Kuo Jums pačiai šis kūrybinis procesas buvo išskirtinis?

Man per šį procesą sugriuvo daug turėtų įsitikinimų apie jaunimą – kad jie tik prie kompiuterių sėdi, žaidžia ir jiems niekas neįdomu. Mane labai nustebino jų branda ir nuo šiol tikiu, kad jaunoji karta nuveiks daug gerų dalykų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Tikiuosi, kad šis spektaklis parodys šiek tiek kitokią paauglystės pusę ir privers susimąstyti. Keliu klausimą: ar tikrai bendravimas socialiniuose tinkluose yra vien tik žalingas? Manau, kad čia yra ir pliusų, ir minusų.

Kaip gimė skirtingi spektaklio šokėjų personažai?

Nors pradžioje sakiau, kad tikrai nebus taip, jog kiekvienas turės po solo partiją, kūrybiniame procese gana greitai perėjome prie asmeninių istorijų. Pavyzdžiui, daviau užduotį parodyti, kas paauglystėje įžeidė ar parodė nepagarbą ir kaip tada kiekvienas jautėsi. Taip po truputį nuėjome iki asmeninių patirčių ir pamatėme, kad jos – labai skirtingos dėl įvairių priežasčių. Skiriasi ne tik šokėjų lytis, bet ir kilmė: pavyzdžiui, Adrianas yra iš Meksikos, jis augo visai kitoje kultūroje nei mes, lietuviai.

Taip labai natūraliai susiformavo keturi skirtingi personažai – žinoma, tas istorijas šiek tiek paaštrinant ir pabrėžiant. Tikiuosi, kad jaunimas, žiūrėdamas spektaklį, galės jame atpažinti save ir savo išgyvenimus.

Ką šiuo spektakliu norite papasakoti žiūrovui arba į ką atkreipti visuomenės dėmesį?

Viso spektaklio metu telefonų pagalba bandome balansuoti tarp virtualios ir tikrosios realybės. Pereiname iš to, kas vyksta čia ir dabar, į tai, kas vyksta ekrane. Spektaklyje yra momentas, kai šokėjai ateina, prijungia telefonus krovimui, o vėliau juos atjungia. Tas prijungimo ir atjungimo veiksmas tiesiogiai susijęs ir su mūsų buvimu realiame bei virtualiame pasauliuose – mes nuolat prisijungiame arba atsijungiame.

Kada mes iš tikrųjų gyvename? Kada esame aktyvesni – realiame gyvenime ar virtualiame? Kuriame iš jų bendraujame daugiau? Visi šie klausimai man kilo kuriant spektaklį, tad norėčiau, kad ir žiūrovas juos apmąstytų.

Spektaklį jau kartą rodėte Klaipėdoje. Kokių reakcijų susilaukėte iš jaunimo?

Rodėme spektaklį paaugliams nuo penktos iki vienuoliktos klasės – susirinko apie keturiasdešimt mokinių. Peržiūros metu vėlgi pamatėme, kad labiau įsitraukė jaunesnių klasių mokiniai, maždaug nuo 5 iki 8 klasės.

O reakcijos buvo labai įvairios. Mane nustebino jų drąsa kalbėti ir viešai reikšti savo nuomonę, jie tiesmukai sako tai, ką galvoja. Išgirdome daug svarbios informacijos: kas buvo įdomu, o kurios scenos visai neįtraukė, kada jau norėjosi atsijungti ir traukti telefoną. Tai tapo labai geru atspirties tašku permąstyti ir perdaryti spektaklį, nes jautėme, kad to reikia.

Bet apskritai jų atsiliepimai buvo geri. Mokytojos dalijosi, kad vaikai iš pradžių ne itin norėjo eiti žiūrėti spektaklio pamokų metu, bet grįždami atgal į mokyklą jau aptarinėjo, ką matė, ir buvo patenkinti.

Spektaklio premjera yra šiuolaikinio šokio sklaidos programos Lietuvoje „Kinta“ dalis. Ją organizuoja Šiuoalikinio šokio asociacija, už sklaidą atsakingas Lietuvos šokio centras.