Cukrus smegenims

Pasaulis pasikeitė. Darbas, mokykla ir teatro salė tapo įkalinti tame pačiame kambaryje, o žmogus – savyje. Daug pokyčių viduje ir išoriniame gyvenime, daug naujų patirčių. Pavyzdžiui, dabar spektaklių renkamės žiūrėti ne į teatro sales, o prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano, nerengiami koncertai, susibūrimai. Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ vyksta ne, kaip įprasta, pavasarį, o miestuose įžiebus Kalėdų eglutes ir pasirodžius pirmam sniegui. Pasikeitė ir jis: šiemet į abu karantinus papuolusio festivalio programoje – ne „iš bėdos“ sudėliota programa, ne įprasti šokio spektakliai, o šokio filmai. Trys iš vienuolikos filmų, kuriuos „Naujojo Baltijos šokio“ rengėjai dovanojo šiemet, ramybe pripildė dalį mano karantininės dienos. Lietuvių moterų suburtų komandų sukurti trumpučiai šokio filmai skirtingai ir savaip rezgė dialogą su savimi, savo vaiku, praeitimi ir gamta.

Choreografė, šokėja Raimonda Gudavičiūtė pusaštuntos minutės trunkančiu šokio filmu „M(e)&M(other)“ pakvietė į išpažintį. Į asmenišką meilės prisipažinimą šokiui, sūnui ir sau. Filme Raimonda skirtingose Frankfurto ir užmiesčio vietose šoka viena arba kartu su breiku ir futbolu besidominčiu sūnumi Elijumi. Šokis – jų kalba, jų artumas ir bendrystė. Filme skambantis balsas – tiksliai filmo dramaturgės Ingridos Gerbutavičiūtės sudėliotas šokėjos monologas apie vidinius virsmus, konfliktus ir iššūkius naujame mieste, kai profesionali šokėja tapo mama, o motinystė sustabdė jos karjerą, taip pat apie suvokimus ir pamokas, gautas iš sūnaus. Filme daug šviesos, šilumos, lengvumo, o paskutiniame kadre tiesiai į kamerą atsuktas Raimondos žvilgsnis persmelkia vidine ramybe ir nuoširdumu. Mylinti, palaikanti, reikli, impulsyvi, stipri – tokia ji yra.

Jaunos menininkės Erikos Vizbaraitės trumpametražis šokio filmas „MA 108“ panardina į tylą. Tai pirmas ir galbūt ne paskutinis kūrybinės grupės „Ma“ kūrinys. Filme stebime šokėją, būnančią su savimi, o meditatyvią, spengiančią tylą ardo besikeičiantys kadrų planai, sukaupti, lėti, kartais konvulsiški šokėjos judesiai, kvėpavimo, šnypštimo, krūpčiojimo, pro pirštus byrančio smėlio garsai. Filmas prasideda ir baigiasi daug kartų atliekamu, po truputį vis labiau sekinančiu ritualu, nusilenkimu prieš gyvenimo pompastikos geidulius, prieš save. Filmo kūrėjai kaip tikri humanistai bandė priversti žiūrovus galvoti apie amžinybę, dvasinę ir dorovinę harmoniją. Man tai filosofinis filmas apie mistifikuotą vienatvę, nuolatinę kelionę byrančio smėlio kalnais į save.

Trumpametražis Dovilės Petkūnaitės filmas „Dirbtinis“ atitraukia dėmesį nuo vidinių išgyvenimų ir nukreipia jį globalesne linkme. Petkūnaitė kartu su šokėja Rūta Butkus Kanarų salose ieško ne sintetinio, blizgaus, bet tikro santykio su laukine gamta. Festivalio organizatoriai filmą pristato kaip „istoriją apie šiukšlių karalienę“, tačiau karalienės juk dvi! O gal vis dėlto viena – tik pasipuošusi dvejais moteriško ir vyriško prado drabužiais? Jūros bangų ošimas, vėjo gūsiai dešimties minučių šokio filme kuria muzikinę partitūrą, filmo pabaigoje ją keičia dramatiška instrumentinė muzika. Šokėjų duetas plaikstosi čežančiais, šviesą atspindinčiais plastiko skutais, jų judesiai – ne visada sinchroniški ar tobuli, bet čia svarbu ne tai. Šokėjos žaidžia, juokiasi ir apie salas užklupusius gamtą šiukšlėmis teršiančius turistus, ir apie ekologiją pasakoja nebyliai, su ironija, su šypsena, o spektaklio finale ilgesingai moja ranka ir surimtėjusios žvelgia į tolį, matyt, ir į šviesesnę ateitį.

Šokio filmai daliai žiūrovų yra nauja patirtis. O jų, daugiausia sukurtų specialiai „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui, – per dešimt. Vieni trunka valandą ir daugiau, kiti – vos dešimt minučių. Vieni, kaip čia aprašytieji, – minimalistiniai, atlikti solo ar duetu, kiti – masiniai, didesnių finansinių investicijų ir ilgų repeticijų pareikalavę darbai. Vis netylant būgštavimams, kad tiesiogiai internetu transliuojant dramos spektaklius dingsta gyvybė, kyla sienos, trūkinėja aktoriaus ir žiūrovo ryšys, žiūrint šokio filmus – kiekviena minutė nukelia į naują, trapią ir plastišką, pandemiją saldinančią (ne)realybę.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba