Kūnu galima pasakyti daugiau nei žodžiais

Petras Skirmantas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas ekspertas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Šokti pradėjote M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Kas Jus paskatino mokytis šokti? Ką galite papasakoti apie pirmuosius savo šokio žingsnius, tuometę mokyklos tvarką?

Nieks manęs nepaskatino, tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Esu iš nedidelio miestelio Užvenčio. Buvo pakabintas skelbimas, kuris kvietė vaikus į tuomet vadinamą choreografijos skyrių, o aš kaip tik buvau baigęs tris klases. Reklaminiame skelbime buvo nepaprastai graži nuotrauka – Aleksejaus Jermolajevo šuolis iš dueto „Vėtrų dievas“. Pamatęs tą nuotrauką pagalvojau, kad ir aš taip noriu. Tokia tad istorija. Tiesiog nuėjau į būrelį, šokio mokytoja pamokė šokti polką, dar kažką... Pasakiau tėvams, tėvas mamai tarė: „Nuvežk vaiką į Vilnių, nes Vilniaus nematė, vis tiek nieks jo nepriims.“ Atvažiavau – ir priėmė. O mokykla, aišku, buvo nepanaši į dabartinę, netgi kalbant apie buitines sąlygas. Pirmais metais mes dvylika gyvenome viename kambaryje, internatas buvo ten, kur dabar Dailės skyrius, kitų pastatų nebuvo – nei dabartinio bendrabučio, nei pradinių klasių pastato, juolab Šokio teatro. Buvo vienintelis pagrindinis pastatas ir internatas, o tame lenktame šone, kuris yra priešais koncertų salę, – baleto skyrius.

Baigęs mokyklą iš karto pradėjote dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre. Kada tapote solistu?

Tada buvo truputį kitokia tvarka, ateidavo žiūrėti baigiamojo egzamino ir tiesiog vienus pakviesdavo, kitų ne. Mane iš karto pakvietė dirbti į Lietuvos operos ir baleto teatrą, tada man buvo septyniolika metų. Antrais darbo metais išvažiavau į stažuotę Peterburge, ten iš pradžių paruošiau Alberto vaidmenį, o kai grįžau, pradėjau gauti solinius vaidmenis, sušokau Albertą „Žizel“ ir po truputėlį karjera ėmė klostytis. Iš pradžių man neatrodė, kad būsiu pagrindinis solistas, bet atsitiko taip, kaip atsitiko.

Papasakokite apie kasdienybę dirbant teatre. Kiek laiko per dieną jame praleisdavote? Kiek spektaklių būdavo per savaitę?

Teatras yra konvejeris: kiekvieną dieną ryte valandą vyksta trenažas, jei dirbi kordebalete, po trenažo būna dvi repeticijos po valandą dešimt, vėliau didžiulė pertrauka, o vakare, nuo šešių ar septynių, kokias tris valandas vėl repeticijos. Tokia bendra tvarka, o kai tampi solistu, tada tavo tvarkaraštis būna individualus. Trenažas, pamokos yra būtinos, kaip ir kiekvienam šokėjui, o repeticijos solistams būna tuo metu, kai kordebaletas nedirba. Anuo laiku, kai aš šokau, buvo pakankamai daug pagrindinių solistų, tai jei esi pagrindinis solistas, per mėnesį šoki du tris spektaklius. Karjeros pradžioje šoki kordebalete, mažesnius vaidmenis, o vėliau, kai įgyji populiarumo, tave pradeda kviesti. Asmeniškai aš turėjau daug spektaklių ne Lietuvoje, man niekada nebuvo tokios problemos, kad noriu čia šokti kuo daugiau, – dažniausiai žinodavau, kad esu pakviestas kažkur išvykti ir sušokti, man tai buvo įdomu.

Kuriuose užsienio teatruose šokote? Kurie padarė didžiausią įspūdį?

Na, yra tokių teatrų, į kuriuos ateini, ir visos tavo blusos numiršta. Manau, kad tokie yra Marijos teatras Peterburge, Didysis teatras Maskvoje, Niujorko, Paryžiaus teatrai, galbūt dar Karališkasis teatras Anglijoje. Pašokus Didžiajame ir Marijos teatruose atrodo, kad gali šokti visur, nes būdavo toks stresas, tokia įtampa ir atsakomybė, visada ateidavo kritikai, žinodavau, kad vėliau apie mane bus parašyta... Vieną kartą į Peterburgą pakvietė šokti pagrindinį vaidmenį, prieš spektaklį kulisuose bandau, ir niekas neišeina, tada galvoju: „Kokio velnio aš čia atvažiavau?“, netgi atėjo tokia mintis: „O kas bus, jei aš dabar pabėgsiu?“ Štai tokio lygio stresas ir atsakomybė yra didžiuosiuose teatruose.

Esate šokęs daug vaidmenų. Ar turėjote mėgstamiausią?

Negaliu to pasakyti, man visada buvo įdomus tas vaidmuo, kuris artimiausias. Visada ieškodavau, kad tas pats vaidmuo, kurį šokau prieš tai, nebūtų atliekamas taip pat, standartiškai. Ieškodavau naujų spalvų, interpretacijos. Galbūt kai tapau brandesnis, man asmeniškai pasidarė įdomūs kitų pasaulinio garso choreografų darbai. Buvo tokių, kuriais labai žavėjausi ir kuriuose norėjau šokti. Mane labai žavėjo Roland’as Petit, Maurice’s Béjart’as... Ir turbūt su Dievo pagalba ir didelėmis savo pastangomis man teko šokti jų choreografiją. Taigi prie viso mano klasikinio repertuaro prisidėjo ir neoklasikinio baleto (kuris tuomet dar buvo naujas) spektakliai, man buvo labai įdomu būtent šių choreografų darbai.

Mėgstamiausius choreografus paminėjote, o ar turėjote savo šokėjo idealą?

Aišku, buvo ir šokėjų. Tai tokie fantastiški šokėjai kaip Vladimiras Vasiljevas, Maja Pliseckaja, Manuelis Legris, kuris mums pastatė „Korsarą“. Tačiau nebuvo taip, kad aklai jais žavėčiausi. Žavėjausi tam tikrais įspūdingais jų vaidmenimis. Pavyzdžiui, kai pamačiau, kaip Legris šoka Carlo Marios von Weberio „Kvietimą šokiui“, pagalvojau: „Štai taip fantastiškai reikia šokti.“ Jis mane įkvėpė, ir aš pats dėjau pastangas, kad vėliau taip sušokčiau. Vasiljevas mane tiesiog nustebino, kai atvažiavęs į Peterburgą šoko Romeo „Romeo ir Džuljetoje“. Kaip žinome, jis buvo neaukšto ūgio, trumpokų kojų, ir aš, kadangi ten buvau, pagalvojau: „Nueisiu, pažiūrėsiu, na, bet koks iš jo Romeo...“ Ir dabar galiu pasakyti, kad negalėjau patikėti, prastovėjau tris veiksmus išsižiojęs. Nuo pirmo išėjimo į sceną jis mane tiesiog užbūrė, kūrė vaidmenį, buvo toks charizmatiškas, tokia įdomi buvo jo kūno kalba, aš viską, ką jis nori pasakyti, supratau. Ir tada supratau, kas yra genialus šokėjas... Ne išvaizda yra svarbiausia (aišku, svarbu kūno valdymas), bet įtaigumas, vaidmens kūrimas.

Tačiau vėliau baleto scenoje įvyko keisti dalykai, nes nemažai šokėjų, kurie buvo mažo ūgio, groteskinio kūno sudėjimo, pradėjo bandyti šokti romantinius ar herojinius personažus, nors jie neturėjo reikiamos įtaigos, charizmos, lyrizmo pojūčio kaip genialūs šokėjai Vasiljevas, Baryšnikovas, Nurejevas... Tai kartais atrodo tiesiog komiškai, apgailėtinai. Dažnai amplua scenoje svarbu, juk taip pat komiškai atrodytų, jei proporcingo kūno sudėjimo, ilgakojis romantinis šokėjas bandytų šokti juokdarį ar nykštuką.

O kokios šokėjo būdo, charakterio savybės yra svarbiausios?

Aišku, reikia būti ištvermingam, užsispyrusiam ir nebijoti kasdieninio darbo. Man visą laiką patiko ir patinka šokėjai, kurie šoka ir kurie išreiškia savo mintis, idėjas kūnu, kūno plastika. Aš manau, kad žmogaus kūnas daug išraiškingesnis negu jo kalba. Kūnu galima pasakyti daugiau nei žodžiais, dėl to mane visada žavi, kai šokėjas scenoje kalba kūnu. Dabar kuria nauji choreografai, ir aš noriu matyti choreografiją, man nereikia jų šviesų, nieko, tai pagalbinės priemonės, aš noriu matyti choreografiją, ką choreografas sugeba sugalvoti kūnui ir ką atlikėjas gali atlikti tuo kūnu.

O kokie būdavo didžiausi sunkumai Jūsų karjeros metais?

Tų sunkumų visada yra ar vienokių, ar kitokių. Aišku, būdavo liūdniausia, kai atsitikdavo kažkokia trauma ir kurį laiką negalėdavai šokti. Po traumos labai sunku sugrįžti, jei rimtesnė trauma – reikia daug laiko. Tu manai, kad jau gali šokti, bet atėjęs pamatai, kad dar negali. Tai labai veikdavo psichologiškai ir būdavo labai sunku. O visokių, kaip aš dabar vadinu, smulkmenų, teatrinių intrigų visada buvo ir bus, ko gero, teatras be intrigų – ne teatras. Bet aš kažkaip visus tuos blogus dalykus išmečiau iš galvos.

Papasakokite apie savo karjeros pabaigą. Koks buvo paskutinis spektaklis?

Aš iš teatro išėjau atšokęs lygiai dvidešimt metų, iš karto. Bet turėjau dar gana daug kvietimų, kontraktų užsienyje – man pasisekė, kad dar teko šokti Japonijoje, gastroliuoti Argentinoje, Meksikoje, Europos šalyse. Tada daug šokau su Ilze Liepa, bet tai daugiausia buvo koncertiniai pasirodymai ar specialiai pastatyti spektakliai. Dar važiuodavau šokti ir klasikinių spektaklių. Tikrai žinau, kad „Gulbių ežeras“, sušoktas Taline su labai gera balerina Svetlana Smirnova iš Rusijos, buvo paskutinis klasikinis spektaklis. Mano išėjimas nebuvo skausmingas. Spektaklių mažėjo, pradėjau daryti kažką kita, įkūriau savo labdaros fondą, su kuriuo dirbau dešimt metų, organizuodavau per metus du didelius koncertus, sukviesdavau į juos puikius šokėjus iš viso pasaulio, su kuriais susipažinau keliaudamas. Kai gastroliuodavau, po truputį pradėjau dėstyti, ir viskas perėjo į kitą lygmenį.

Ir dabar dar dirbate mokytoju?

Mokytoju dirbu apie šešiolika metų. Vienu tarpu buvau viską metęs, užsiėmiau visiškai kitais dalykais, buvau net nuėjęs į verslą, dirbau Seime, paskui Europos reikalų ministerijoje. Tie kiti darbai davė naujų patyrimų ir po to man nebuvo sunku. Iš pradžių atėjau į M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir buvau direktoriaus pavaduotojas Baleto skyriuje (kai Baleto skyrius susijungė su nacionaline mokykla). Dirbau šešerius metus ir tada pagalvojau, kad padariau pakankamai daug, bet man neįdomus administratoriaus darbas, man įdomiau dirbti pedagogu, choreografu, todėl nutraukiau savo karjerą, išėjau. Dabar dėstau Čiurlionio mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir retkarčiais dar nuvažiuoju padėstyti kur nors kitur.

Papasakokite vieną smagiausių, linksmiausių ar juokingiausių įvykių iš savo karjeros.

Tų įvykių – ir smagių, ir juokingų – yra buvę labai daug. Sakykim, mes su partnere Neli Beredina gastroliavome tuometinės Jugoslavijos teatruose ir mūsų paskutinis taškas buvo Novosadas. Atvažiavome vėlokai, nes tą pačią dieną buvo kitas spektaklis, atėjome į teatrą ir sakome, kad norėtume susitikti su trupe, o trupės jau nėra. Tada sakome, kad norėtume susitikti su dirigentu. Atsako, kad dirigentui skauda pilvą – nebus. Na, mes išėjome, grįžome prieš spektaklį, nusigrimavome, jau girdžiu – prasidėjo uvertiūra, o aš nieko nežinau, net scenoj nesu buvęs. Mane jau pakvietė eiti ir aš greitai išėjau. Ten buvo kelerios durys, vienas atidariau, įsivaizduodamas, kad įeisiu į užkulisius, o atidaręs supratau, kad pataikiau į dramos spektaklio sceną... Tik tada supratau, kur esu! Pasirodo, tame teatre buvo kelios scenos. Tad greitai bėgau ieškoti kitos scenos ir kažkaip suspėjau.

Labai Jums ačiū.