Šokis iš gyvenimo niekur nedingsta

Kas pastūmėjo Jus pasirinkti balerinos profesiją?

Mano dėdė Adomas Gineitis buvo profesionalus pramoginių šokių šokėjas ir choreografas. Būtent jis ir jo žmona Valentina mane paskatino lankyti baletą. Jie matydavo mane šokančią per mūsų giminės šventes. Atsimenu, šokdavau ir su pačiu dėde Adomu. Kartą teta Valentina rado laikraštyje skelbimą apie šokių būrelį Geležinkeliečių kultūros rūmuose ir parodė mano mamai. Aš šokinėjau iš džiaugsmo – noriu, noriu, noriu! Tai ir pradėjau šokti šešerių metų.

 

Ar tapti balerina buvo Jūsų užgaida?

Daugelio mažų mergaičių vaikystės svajonė – tapti balerina. Aš buvau ne išimtis. Ypatingai sutelkusi dėmesį žiūrėdavau baletą per televiziją. Pirmas mano gyvai matytas baletas buvo „Spragtukas“, vėliau – „Žizel“, net kelis kartus su skirtingomis solistų sudėtimis. Mama nuvesdavo ir į M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus baigiamuosius koncertus. Atsimenu, visada išeidavau išraudusiu veidu, įsiaudrinusi, pakylėta. Trauka buvo milžiniška.

 

O šokių būrelį lankėte?

Kaip minėjau, pradėjau Geležinkeliečių kultūros rūmuose pas mūsų legendinę primabaleriną Mariją Juozapaitytę-Kelbauskienę. Čia ir gavau rekomendacijas stoti į M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Mamai pasakiau labai labai norinti. Mama išsigandusi sako tėčiui: „Ji nori būti balerina, bet juk tai taip sunku...“ Tėtis, gerai pamenu, pasakė: „Nori, tai tegul eina, bando.“

 

Ar buvo sunku mokytis M.K. Čiurlionio mokykloje, derinti bendrojo lavinimo ir baleto pamokas? Susitvarkėte su krūviu? Kas padėdavo sunkiomis akimirkomis?

Lengva nebuvo, bet net negalvojau apie tai, nes, matyt, labai norėjau. Ir vėl daryčiau tą patį, jei reikėtų, viską iš naujo... Sunkiomis akimirkomis tikriausiai padėdavo žemaitiškas užsispyrimas. Tiesiog eini, kasiesi, rausiesi toliau... Šalia buvo tėvai, mokytojai, kurie palaikydavo, pabardavo, kai, matyt, reikėjo, ir tiek. Nebuvo jokių psichologų. Mes net nežinojom apie juos ir galbūt todėl teko nejučia, savaime, patiems ugdytis stiprų charakterį, užsispyrimą siekti tikslo, savo svajonių.

 

Kas buvo Jūsų mokytoja Baleto mokykloje?

Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė. Kaip man pasisekė! Fantastiška pedagogė, psichologė, globėja, baleto ir gyvenimo Mokytoja.

 

Kodėl taip sakote? Ar ji padėjo Jums mokykloje, kai buvo itin sunku?

Taip. Mokėjo laiku ir vietoje pasakyti, ką reikia, ir skatino dirbi toliau. Pamenu, aštuntoje klasėje sugalvojau išeiti iš baleto, nes atseit balerinų kojos būna negražios, raumeningos. O juk paauglystėje svarbu, ar aš graži, ar patinku bernams, ir kiti panašūs dalykai... Taigi Dumšaitienė pastebėjo mano nuotaikas ir pasakė: „Gerai, ir išeik.“ Tačiau kitą dieną pasikvietė mane atskirai ir papasakojo, kad visą naktį dėl manęs nemiegojo. Kažkaip labai greitai viską grąžino į vietas mano galvoje. Vėliau, jau dirbdama teatre ir po spektaklio valydamasi grimą, pagalvojau: kaip gerai, kad neišėjau iš baleto. Dumšaitienė turėjo unikalų pedagoginį talentą, įtaigą, nuovoką, kaip bendrauti su jaunimu, puikų humoro jausmą. Neatsitiktinai tiek daug jos buvusių mokinių tapo mūsų baleto solistėmis, geromis profesionaliomis šokėjomis.

 

Kokie Jūsų pirmieji žingsniai scenoje? Turbūt M.K. Čiurlionio mokykla rengdavo koncertus, statydavo spektaklius?

Tuo metu būdavo tik baigiamieji koncertai ir spektakliai VAOBT, dabartiniame LNOBT: „Daktaras Aiskauda“, „Spragtukas“, „Ana Karenina“. Karjeros pradžioje buvo daug „tragedijų“: nepaskyrė šokti beždžionėlių, ir net Vištos vaidmuo koncertiniame numeryje mane iš pradžių aplenkė – buvau per aukšta. Taip nuoširdžiai ir graudžiai verkiau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime... Vėliau viskas gerėjo. Šokau per koncertus solo „Šopenianoje“, „Freskose“, „Afrikietiškuose eskizuose“, Alyvų fėjos variaciją, labai gražų Natalijos Šiekštelienės numerį. Visko ir nesuminėsiu.

 

Baigusi mokyklą buvote priimta į Operos ir baleto teatrą. Kokia baleto artistės karjeros pradžia?

Pradžia pilna įtampos, begalinio susikaupimo. Juk viską reikėjo įrodyti, kurti save iš naujo. Klasikinio šokio baigiamojo mokyklos egzamino aukščiausias balas čia lengvatų nesuteikia. Tai suvokiau savaime.

 

Ar šokti Operos ir baleto teatre buvo Jūsų svajonė?

Tikrai taip.

 

O jei Jums būtų pasiūlę šokti užsienyje, ar būtumėte vykusi? Gal Jūsų svajonė buvo tiesiog šokti didžiojoje scenoje, o kurioje šalyje – ne taip ir svarbu?

Kai dar nebuvau sukūrusi šeimos, mąsčiau apie tai, to norėjau ir net kūriau planus, kaip tai padaryti. Tačiau nepavyko. Mane kvietė Sankt Peterburgo (tuo metu Leningrado) baleto trupė, kurios repertuare buvo Kasjano Goleizovskio choreografinis palikimas. Jie mane pastebėjo per stojamuosius egzaminus į Leningrado konservatorijos choreografijos studijų skyrių, kai dalyvavau kaip tuo metu stojančio Jurijaus Smorigino atlikėja. Nuvykau į tą trupę apsidairyti ir supratau, kad negalėsiu dirbti svetimame krašte, būdama viena tarp svetimų, kitokio mentaliteto žmonių. Panašiai ėmiau galvoti ir apie išvykimą į kitas Vakarų Europos šalis. Realiai išsigandau vienatvės. Nesu ir nebuvau kosmopolitė, todėl ir likau čia. Kokių nors trumpų projektų pasiūlymų nepasitaikė, o pati ir neieškojau. Be to, buvo tarybiniai laikai, kai bet koks išvykimas į užsienį buvo komplikuotas. Nežinau, kaip būtų susiklostę, jei Lietuva tuo metu būtų buvusi laisva. Mane visada žavėjo naujovės, šiuolaikinis baletas. Tuo metu Lietuvos balete vyravo klasika, ir labai džiaugdavausi galėdama šokti Jurijaus Smorigino, Anželikos Cholinos spektakliuose. Tai buvo kažkas naujo, originalaus, šiuolaikiško. Vėliau atsirado Borisas Eifmanas, Kirillas Simonovas ir kiti neoklasikiniai choreografai, bet mano karjera jau ėjo į pabaigą ir dalyvauti jų pastatymuose neteko. Ypač būčiau norėjusi šokti Martyno Rimeikio choreografiją. Tam tikra prasme gimiau dešimt–penkiolika metų per anksti...

 

Kuris vaidmuo Operos ir baleto teatro scenoje Jums buvo pirmasis?

Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“. Netrukus – Gatvės šokėja „Don Kichote“, Mirta „Žizel“ (trumpai), Senjora Kapuleti „Romeo ir Džuljetoje“ ir nemažai kitų.

 

Kiek Jums buvo metų, kai pirmąkart šokote Alyvų fėją? Gal pamenate, apie ką tada galvojote, kaip jautėtės?

Man buvo 20 metų. Labai norėjau šokti, bet dar labiau jaudinausi. Tai buvo alinantis jaudulys. Vėliau tokio nepamenu. Alyvų fėja per visą mano karjerą kainuodavo daug nervų. Bet tai geras adrenalinas.

 

Teatro užkulisiuose verda konkurencija. Ar Jums teko kovoti dėl savo vietos? Ar buvote lengvai palaužiama, kai patekote į teatro artistų gretas?

Visada stengiausi koncentruotis į darbą. Niekada nesiekiau ko nors „perspjauti“, tiesiog stengdavausi viską atlikti kuo geriau, kaip moku, ir kurti savo šokio versiją emocionaliai ir nuoširdžiai.

 

Koks vis dėlto solistės gyvenimas teatre? Ar buvo sunku atlikti solines partijas? Kas padėdavo parengti vaidmenis?

Tas gyvenimas sudėtingas, spalvingas, įdomus ir jaudinantis. Vaidmenis padeda parengti pati choreografija, repetitoriai, partneriai, dramaturgija. Jei vaidmuo dramatiškas, gali įkvėpti ir literatūra, geras kinas, dramos spektaklis. Visko čia daug.

 

Ar kada teko patirti traumą vykstant spektakliui ir šokti toliau?

Teko Vytauto Brazdylio „Kopelijoje“ ir Anželikos Cholinos „Romeo ir Džuljetoje“ stipriai nikstelėti koją. Bet, laimė, abu kartus spektaklio gale. „Kopelijoje“ turėjau išeiti iš scenos, bet gerai, kad tai buvo masinė scena, matė tik savi, o kitame spektaklyje baigiau šokti su „užšaldyta“ koja. Tikros bėdos tokiu atveju prasideda kitą dieną. Kaip sakoma – kas negriūna, tas nešoka.

 

Iš kur sėmėtės įkvėpimo ir jėgų eidama į sceną? Ar stipriai jaudindavotės?

O taip! Ir kuo toliau, tuo labiau. Juk sėkmingi pasirodymai, pagyrimai įpareigoja. Tik metams bėgant išmoksti slėpti jaudulį ir tvirtai valdyti virpančias kojas, kad niekas nematytų. O nervas, jaudulys turi būti. Be jo šokis taptų šaltas ir negyvas. Tokia gero šokio kaina – nemažai nervų.

 

Koks vaidmuo Jums buvo tikras iššūkis scenoje, pareikalavęs daugiausia jėgų, ištvermės?

Ledi Makbet ir Medėja. Ir sunkiausi fiziškai, ir vieni mėgstamiausių.

 

Ar tai buvo itin sunkios choreografijos spektakliai?

Taip, jų choreografija sudėtinga, intensyvi. Be to, nemažai jėgų reikalavo ir ypač emocionali dramaturgija. Bet man labai patiko kurti tokius vaidmenis.

 

Nė vienas neišvengiame dramų tikrame gyvenime. Ar sunku nuo jų atsiriboti scenoje?

Nelengva... Bet scena kažkaip gydo, bent jau tuo momentu.

 

Apie ką mąstydavote šokdama scenoje?

Būdavau tik čia ir dabar. Apie šokio techniką ir, žinoma, vaidmenį.

 

Ar labiau mėgote kurti charakterinius vaidmenis, ar vis dėlto lyriniai buvo arčiau širdies?

Visi atliekami vaidmenys yra svarbūs, tačiau šokdama charakterinius ir dramatinius vaidmenis vis dėlto jaučiausi laisvesnė. Jie tokie emocionalūs ir spalvingi!  Gyvenime aš gana rami ir santūri, gal todėl taip smagu pabūti scenoje kitokiai, atskleisti priešingą nei savo pačios charakterį.

 

Ar daug teko gastroliuoti Lietuvoje, užsienio šalyse? Kurios gastrolės buvo įsimintiniausios?

Teko būti su teatru Graikijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, JAV, Meksikoje. Pastaroji šalis man paliko ypač gražių prisiminimų.

 

Kas, Jūsų manymu, šokyje svarbiausia – technika ar emocija? Kodėl taip manote?

Viskas svarbu. Viskas turi būti profesionalu. Labiausiai man patinka, kai technika tarnauja vaidmens, šokio dramaturgijai, minčiai, emocijai. Tai idealu, bet kartais iki galo neįgyvendinama. Tada aš labiau priimu artistiškumą ir aktorinę įtaigą. Juk baletas – teatro, o ne cirko žanras.

 

Ar jaudinotės ir paskutinį kartą eidama į sceną, nusilenkdama žiūrovams?

Tą kartą – labiausiai.

 

Kodėl?

Pirmiausia tai buvo Cholinos „Moterų dainos“. Šokis tame spektaklyje man pelnė bene didžiausią sėkmę ir pripažinimą. Paradoksalu, kad nedidelis poros minučių pasirodymas jau per premjerą buvo sutiktas ypač gerai. Gyrė kolegos, dramos režisieriai, mūsų grandai, šokėjai, aktoriai – visi. Aš buvau ištikta šoko! Trumpiausias mano karjeros šokis lėmė didžiausią sėkmę... Bet tai mane įpareigojo per kiekvieną tolesnį spektaklį ypač koncentruotis, kad išlaikyčiau tai, ką pavyko sukurti per premjerą.

 

Šio šokio choreografija gana nesudėtinga, tačiau emocinis krūvis didžiulis. Mylimo žmogaus žūties emocijos (toks mano šokio siužetas) negalima suvaidinti, ją reikia išgyventi, papasakoti žiūrovui su didžiule jėga, kad patikėtų, būtų sujaudintas. Būtent šis spektaklis ir buvo mano paskutinis, kai man buvo penkiasdešimt metų. Ačiū Anželikai Cholinai ir jos teatrui už tokią suteiktą galimybę! Jau daugiau kaip metus buvau nešokusi, ir staiga pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti, ir atsakomybė savo geriausią šokį sušokti paskutinį kartą. Daugiau tikriausiai komentuoti nereikia... Pagal atsiliepimus supratau, kad pavyko. Tačiau nebuvo jokio graudulio, kad daugiau nebešoksiu. Matyt, jau buvau visiškai patenkinusi poreikį būti scenoje. Be to, jau ilgą laiką dirbau baleto mokytoja, ir šokis iš mano gyvenimo niekur nedingo.

 

Kaip nusprendėte baigti karjerą, scenoje praleidusi 32 metus? Ar iš baleto pasitraukėte be nuoskaudų?

Ne aš atsisveikinau su teatru, o teatras su manimi. Ir ačiū Dievui! Nes, kaip sakė Henrikas Banys, „reikia išeiti, kai tau sako, kad dar gali šokti, o ne tada, kai kalba, kad jau ne tai...“ Bet aš dar turėjau daug puikių metų Anželikos Cholinos teatre. Ir ačiū jai už fantastišką „Moterų dainų“ spektaklį – mano benefisą!

 

Ar einate pažiūrėti spektaklių Operos ir baleto teatre?

Taip, ir su malonumu. Dabar jau žiūriu, kaip puikiai šoka ir mano buvę mokiniai. Labai gera su jais visais susitikti užkulisiuose, pagirti, kartais duoti kokį patarimą. Jaučiu grįžtamąjį ryšį ir iš teatro išeinu gavusi gero adrenalino.

 

Jei turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte?

Tikrai nieko nekeisčiau – tikriausiai aišku iš viso mano pasakojimo. Tik, kaip minėjau, norėčiau būti gimusi kiek vėliau, kad turėčiau galimybę išbandyti save įvairesnėje šiuolaikinėje choreografijoje.

 

Dėkoju už pakalbį!