Tolydžiosios ritmikos magija po dylančiu mėnuliu

Spalio 27 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko įpusėjusio tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida“ aštuntasis (ir proginis) koncertas. Perkusijos bei fortepijono skambesius apjungęs vakaras buvo dedikuotas vienam žymiausių nūdienos kompozitorių – minimalizmo virtuozui Steve’ui Reichui, šiemet švenčiančiam 90 metų jubiliejų.

Festivalio organizatoriai, tęsdami produktyvią minimalizmo recepcijos ir raiškos tradiciją Lietuvoje, gyvuoju klasiku tituluojamam muzikos mąstytojui iš JAV skyrė išskirtinį dėmesį trijuose koncertuose, iš kurių būtent šis buvo autorinės muzikos vakaras nuo-iki.

Reicho įtaką šiuolaikinės muzikos raidai atskleisti buvo patikėta ad hoc ansambliui, sudarytam iš pripažintų Latvijos ir Lietuvos perkusininkų Guntaro Freibergo, Edgaro Zauro, Pavelo Giunterio ir Sigito Gailiaus bei pianistų Pauliaus Anderssono ir Richardo Plešanovo.

Koncerto vakarą mėnulis įžengė į delčią (dar kitaip vadinamą dylančiu priešpilniu) – nors danguje jis vis dar atrodė itin apvalus bei šviesus (apšvietimas siekė apie 98–99%) ir vizualiai buvo kone neatskiriamas nuo dieną prieš vykusios pilnaties, jis visgi jau buvo kitoks. Šis astronominis dangaus kūno virsmas virš Filharmonijos pastato puikiai ir netikėtai atspindėjo Reicho muzikos architektūroje dažnai taikomą fazavimo techniką, kurioje darna gimsta iš nedarnos, kurioje muzika nuolatos mainosi ir kinta.

Fazavimas klasikinėje minimalizmo muzikoje veikia taip: du (ar daugiau) atlikėjai pradeda groti tą pačią trumpą melodiją (arba ritmą) visiškai kartu. Vėliau vienas (ar keli) iš jų pradeda vos vos greitėti (arba lėtėti). Melodijos (ritmai) išsiderina ir sukuria naujus, netikėtus ritminius (kanoninius) bei harmoninius raštus, kol galiausiai vėl susitinka pradinėje fazėje. Atlikimo požiūriu ši technika reikalauja ne tik individualios atlikėjų meistrystės, tačiau ir nepriekaištingo jų susigrojimo, gebėjimo kone tobulai kalibruoti tarpusavio veiksmus, kas koncerte buvo realizuota stebėtinai aukštu lygiu.

Nepaisant reiklumo meistrystei, jubiliejinio koncerto skambesio visuma puikiai iliustravo ne kartą kompozitoriaus išsakytą vertybinę laikyseną, jog gera muzika neturi įtempti, įpareigoti ar sukaustyti. Kitaip tariant, ritmas gali būti laisvas, ramus, malonus ir užburiantis, jis nebūtinai turi būti suvoktas ar realizuotas kaip papildanti priešprieša melodijai – ritmas gali tapti pačia melodija.

Renginyje atlikti Reicho muzikinio mąstymo raidą puikiai iliustruojantys kūriniai, kurie programoje buvo sudėlioti tarsi žiedine kompozicija – nuo žaismingos ir techniškai sąlyginai nesudėtingos pradžios su medžio gabaliukais („Music for Pieces of Wood”), per marimbų žavesį ir lengvumą („Nagoya Marimbas“), tadad publika buvo panardinta į muzikos daugiasluoksniškumo bei matematinės precizikos gelmes, skambant „Quartet“ ir „Sextet“ šedevrams, kurių atlikimui pasitelkti vibrafonai, fortepijonas, būgnai, sintezatorius.

Siekiant suprasti kompozitoriaus muzikinį mąstymą, pravartu akcentuoti skirtumą, fizikos terminais kalbant, tarp diskrečios ir tolydžios ritmikos. Abi šios repetityvumo formos gali būti vienodai nuobodžios ar įdomios, paveikios arba prėskos, ir tik nuo muzikos architekto priklauso, kiek abi jos bus pajėgios atskleisti monotonijos grožį, dažnai nesuvokiamą kasdienio klausytojo ausims, pripratusioms prie daugybės skirtingų stimulų įvairovės. Reicho talentas slypi būtent šiame unikaliame sugebėjime – per muzikos fazavimą pagauliai, intriguojančiai, meditatyviai, kompoziciniu požiūriu originaliai parodyti, kad muzikos grožiui nebūtina plati melodikos įvairovė, muzikos instrumentų technologijos ar atlikimo technikos sudėtingumas.

Koncerto pabaigoje auditorija netikėtai ir žaismingai buvo įtraukta į paskutinio programos kūrinio „Clapping Music“ atlikimą. Ansambliui dar prieš pradedant „groti“ rankomis ir ploti delnais – vieninteliais šiai kompozicijai atlikti reikalingais „instrumentais“ – charizmatiškasis  Giunteris anonsavo, kad kartu su ansambliu muzikuos ir visa publika.

Nežinia, ar planuotas sprendimas tapo intelektualiai žavingiausiu ir emociškai šilčiausiu vakaro akcentu, o kartu ir jo apogėjumi, leidusiu tiesiogine to žodžio prasme pasinerti į unikalų Reicho muzikos pasaulį, kuriame mėnulis dyla, skyla pusiau, tačiau niekada nėra pilnatyje, nors visada esti pilnatvėje.