Skambantis ir jungiantis „Ąžuolynas“

Karštą vasaros dieną vėsioje bibliotekoje sklaidant archyvinius sovietinės kultūrinės spaudos žurnalus prieš akis išniro labai neįprasta publikacija. Per dviejų kvadratinių puslapių atvartą gulsčiai išspausdinta vertikali nespalvota nuotrauka: apsnigtas Kauno Dainų slėnio amfiteatras, tamsūs medžių kamienai ir juodi suoliukų eilių dryžiai. O tarp jų – tarsi alaviniai kareivėliai tvarkingai sustatyti muzikantai. Tamsi uniforma, baltos pirštinės ir cilindro formos kepurės – jei ne straipsnio pavadinimas, nė nebūčiau atpažinęs, kad tai 1973 m. fotografuotas tas pats Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, šiemet pasitinkantis 65-mečio jubiliejų.

Pasikeitė ne tik Dainų slėnio suoliukai ir muzikantų uniformos. Archyvinę fotografiją lydintis tekstas („Nemunas“, 1973 m. nr. 3) atskleidžia anuometę kolektyvo sudėtį, repertuarą, publikos vertinimą ir, tiesa, dar kiek miglotą strategiją paversti „Ąžuolyną“ koncertiniu orkestru. Su ypatingu smalsumu, ištinkančiu archyvuose aptikus kažką intriguojančio, įnikau į trumpą Juozo Barčiaus reportažą ir ėmiau mintyse lyginti, kas išliko, kas keitėsi ir kurios „Ąžuolyno“ vizijos nepriklausomoje Lietuvoje išsipildė. O juk ypač per pastarąjį dešimtmetį išsipildė tai, apie ką tie apsnigtame Dainų slėnyje stovintys muzikantai nė nebūtų pagalvoję.

Pirmiausia keitėsi orkestro sudėtis. Prieš pusę amžiaus Barčius rašė, kad kolektyvą sudaro „trisdešimt vyrų ir viena mergina – J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos auklėtinė [fleitininkė] Nijolė Tomkutė“. Šiandien „Ąžuolyne“ groja ir dešimtmečių patirtį turintys, ir jauni muzikantai, Lietuvos bei užsienio aukštųjų mokyklų absolventai, yra ir moterų – ne tik fleitininkė, bet ir tūbininkė. Nors archyvinių įrašų iš „Ąžuolyno“ pirmųjų dešimtmečių neradau, spėju, kad dabarties ąžuolyniečiai meistriškumu nė kiek nenusileidžia ankstesnių kartų nariams.

Tiesa, jau 1973 m. publikuotame reportaže ryškėjo daugiabriaunė kolektyvo programų kryptis – šalia pučiamųjų orkestrui neišvengiamų maršų įlieti daugiau klasikinio repertuaro. „Nekartodami kitų pučiamųjų orkestrų praktikoje pasitaikiusių klaidų – apsiriboti vien estradine, lengvo pobūdžio muzika, – savo programą diferencijuojame“, – pasakojo anuometis „Ąžuolyno“ vadovas ir dirigentas Aloyzas Marcinkevičius, be kita ko, dirigavęs įvairias klasikos miniatiūras.

Bendradarbiauta ir su estradinės muzikos ansambliais bei dainininkais, o koncertams Kauno miesto sode planuota pastatyti specialią pakylą (smalsu, kur ji tiksliai stovėjo ir kaip atrodė).

Vargu ar įkūrėjai galėjo numatyti, kaip sėkmingai išsipildys „Ąžuolyno“, kaip koncertinio simfoninio pučiamųjų orkestro, vizija. Nuo 2012 m., kai orkestras tapo koncertinės įstaigos „Kauno santaka“, vadovaujamos Vaido Andriuškevičiaus, kolektyvu, klasikinė muzika sudaro programų pagrindą, o vienas dažniausiai atliekamų opusų – Richardo Wagnerio Elzos žengimo į katedrą scena iš operos „Lohengrinas“. Daug meistrystės reikalauja žymiausių pučiamųjų orkestrams rašančių pasaulio kompozitorių kūriniai. Atlikdami didelės apimties, sudėtingų muzikinių uždavinių Franko Tichelio, Erico Whitacre’o, Omaro Thomaso, Alfredo Reedo kompozicijas, orkestrantai šiandien demonstruoja vis glaudesnį ansambliškumą ir darnų skambesį. Besilankantys orkestro koncertuose atpažins, kad tai vyr. dirigento Giedriaus Vaznio nuoseklaus darbo rezultatas.  

Didelį pokytį nepriklausomoje Lietuvoje kolektyvui atvėrė dažnesni kontaktai su užsienio atlikėjais, paties „Ąžuolyno“ kelionės užsienin. Pati pirmoji – 1993 m. į Šiaurės Airiją (beje, Lietuvoje ką tik įvedus litą), vėliau į Italiją, Suomiją, Prancūziją. O šiandien žymiausi užsienio atlikėjai patys noriai atvyksta koncertuoti su šiuo orkestru: per pastarąjį dešimtmetį geriausiai atmenu tereminu grojančią Katicą Illényi, dirigentą Simoną Perčičių, trombonininką Jacques’ą Maugerį, „Anemos Saxofoonkwartet“, trimitininką Marco Pieroboną ir kitus.

Nedingo ir vadinamoji estradinė „Ąžuolyno“ linija. Pavyzdžiui, nostalgiški Danieliaus Dolskio, Benjamino Gorbulskio dainų koncertai dabarties dvasia atgaivina tarpukario sostinės ar vėlesnių laikų Kauno pramoginės muzikos pasaulį.

Vis dėlto didžiausias „Ąžuolyno“ pokytis – gausinamas lietuviškos muzikos repertuaras. Tarp orkestro užsakytų ir atliktų lietuvių autorių kūrinių – Vidmanto Bartulio „Rožinis“ (2018), Giedrės Pauliukevičiūtės „Vario veidrodžiai“ (2024), Ritos Mačiliūnaitės „Pirmoji diena“ (2025), Jono Jurkūno „Skumboj šaunia juoj“ (2026), Raimundo Martinkėno „Liūdno vėjo alėjoje“ (2026); dalyvauta grandioziniame „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo pasirodyme atliekant Zitos Bružaitės baletoriją „Sutartis“.  

Nauji kūriniai, orkestro repertuaro, žanrų bei iniciatyvų lankstumas buria skirtingo skonio ir amžiaus grupes. Ir ši stiprybė, esu tikras, nūdienos bendruomenių ir pasaulinių virsmų kontekste yra jau nebe minkštoji, o kietoji – skambanti ir variu žibanti – mūsų galia. Štai muzikinės „Ąžuolyno“ programos visai šeimai net demografinės krizės akivaizdoje sutraukia pilnas sales. Lietuvos radijo eteryje pasigirdęs skundas dėl lietuviškos kalėdinės muzikos trūkumo atlieptas išleidus albumą „Kalėdos visiems“ su originaliomis Vaclovo Augustino, Algirdo Martinaičio, Kristinos Vasiliauskaitės, Raimundo Martinkėno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Antano Foko, Donato Zakaro, Mykolo Natalevičiaus ir Giedriaus Vaznio orkestrinėmis kompozicijomis.

Ilgalaikį poveikį daro kiekvieną pavasarį „Ąžuolyno“ rengiami koncertai su jaunaisiais Kauno muzikos mokyklų auklėtiniais. Tokiame „Ąžuolyno“ koncerte kažkada trimitu grojo ir šių eilučių autorius, būdamas vos vienuolikos ar dvylikos... Kas žino, gal dėl tokių iniciatyvų ir pats likau muzikos pasaulyje.

Nenuostabu, kad archyvinėje nuotraukoje iš pradžių neatpažinau „Ąžuolyno“: anuometis „alavinių kareivėlių“ vaizdinys menkai teprimena įvairiapusį šiandienos kolektyvą, pasirodantį koncertų salėse ir puoselėjantį profesionaliąją lietuvių muziką.

Tokį „Ąžuolyną“ išgirsime ir spalio 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyksiančiame šventiniame koncerte „FESTUM 65“. Skambės pasaulio ir lietuvių kompozitorių muzika pučiamųjų orkestrui, o smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Julija Andersson su orkestru atliks Ralpho Vaughano Williamso „The Lark Ascending“. Tačiau koncerte labiausiai laukiu susitikimo su žmonėmis, kuriuos orkestras subūrė ir kurie drauge vis dar atranda naują pučiamųjų orkestro skambesį. Būtent tokios bendruomenės kūrimas, mano galva, yra vienas svarbiausių per 65-erius metus „Ąžuolyno“ pasiekimų.