Intensyvus „Gaidos“ pradžios akordas

Masalo reikia ne tik žuvims – išlepintai renginių Vilniaus publikai taip pat, tik verta turėti minty, kad skirtingos „žuvys“ mėgsta jį vis kitokį... „Gaidos“ festivalis dažniausiai patiekia tai, ko eilinio sezono metu neišgirsi. 36-ojo festivalio atidarymo koncertas spalio 16-ąją jau iš anksto intrigavo būsima premjera – Kristupo Bubnelio stambiu simfoniniu kūriniu „Jubilisma“. Savo dvidešimtmetį minintis vienas profesionaliausių šiuolaikinės muzikos ansamblių „FortVio“ – pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas – savo šventę pažymėjo su trenksmu, šia proga užsakęs koncertinio pobūdžio kūrinį. Tai, kad ansamblis pasirinko vieną perspektyviausių jaunosios kartos kompozitorių, taip pat liudija apie puikų meninį skonį ir drąsą nerti į nežinomus vandenis. Dvidešimt metų ta pačia sudėtimi egzistuojantis ansamblis visada su temperamentu pasineria į griežiamą muziką ir daugelis kompozitorių jiems už tai dėkingi.

Šį kartą Bubnelis nekūrė tradicinio koncerto, kuriame būtų išryškintas kiekvieno atlikėjo meistriškumas, jo privalumai. Kompozitorius turėjo savų įsivaizdavimų ir „Jubilismą“ rašė kaip drobę, kurioje ansamblis didesne dalimi buvo viena ryškesnių orkestro spalvų ir turėjo įveikti sudėtingą ir ilgą distanciją. Solistams „prasimušti“ pro trigubą simfoninį orkestrą ne visada buvo lengva. Juo labiau kad ir pati kūrinio medžiaga nežadėjo lengvo pasivaikščiojimo. Kūrinys iš karto nardina į orkestro balsų jūrą, „švarių“–„nešvarių“ skambesių, tempų, ritmo kaitą. Jokios inercijos, orkestro masių intensyvus griežimas, solistų perpynimai – tiesiog neįmanoma visko susekti. Niujorke, Kolumbijos universitete, studijuojantis kompozicijos doktorantūroje (dirba su žymiuoju Georgu Friedrichu Haasu) Bubnelis yra kupinas azarto bandyti savo ir kitų galimybių ribas. Šiuo metu kompozitorius itin susidomėjęs nelygia temperacija, gilinasi į mikrotoninius skambesius. Kūrinyje, grįstame skirtingų derinimo sistemų sąveika, buvo tiek daug negirdėtų skambesių, kurie išreikšti kaskart nauja tembrų įvairove, kad tik bandyk spėti viską aprėpti, ir vis tiek lieki neaprėpęs...

Bubnelis yra sakęs, kad nemėgsta formalių kontrastų, jam svarbesnis medžiagos takumas. Ne vieną pastarojo laikotarpio kūrinį jis grindžia ne retorinėmis figūromis, o akustiniais fenomenais. Spektrinio pobūdžio jo muzika reikalauja ypatingo įsiklausymo ir nėra itin įprasta klausytojams. Orkestro muzikantai su ja irgi ne kasdien susiduria. Itin nelengvas uždavinys teko ir dirigentui Modestui Pitrėnui, kuris iš mikrodetalių turėjo suręsti grandiozinį statinį. Su dideliu dėmesiu išklausius šią stambią partitūrą vis dėlto liko įspūdis, kad kompozitorius, taip pat išklausęs realų akustinį kūrinio vaizdą, turės tam tikrus skambesio santykius tobulinti. Kilo ir abejonė, ar beveik 40 minučių kūrinio trukmė atitiko idėjos mastelį. Bet tai tikrai darbas, su kuriuo galima pasveikinti.

Greta skambėjęs jauno latvių kompozitoriaus Kristo Auznieko 2018 metų kūrinys „Crossing“ jau apkeliavęs ne vienos šalies koncertų sales. Jis kur kas skaidresnis ir paprastesnis, čia žavingi impresionistiniai skambesiai permušami grėsmingesniais ir vėl sugrįžta ramesnės bangos, daug vibruojančio mirgėjimo, glissando. Šis 1992 m. gimęs kompozitorius jau sėkmingai renka apdovanojimus, 2021 m. buvo paskelbtas Latvijos kultūros metų žmogumi ir yra jauniausias Latvijos didžiojo muzikos apdovanojimo laureatas. Tad tikėtina, kad apie jį ir jo muziką išgirsime dar ne kartą.

Antroje koncerto dalyje pristatytas vyresnės kartos australų kompozitorius Brettas Deanas, kurio kūriniai festivalyje dar skambės. Jo 2003 m. sukurtas „Ceremonial“ taip pat pažėrė daug nestandartinių skambesių, polifoninių linijų, muzikos, kupinos apmąstymų, tam tikros rezignacijos. Tačiau Irako karo kontekstas, supęs kūrinio atsiradimą, nebuvo pernelyg perspaustas, jį labiausiai atspindėjo žemų garsų gausa. Kompozitorius, pats būdamas ir smuikininkas, orkestro neperkrauna.

Žinomas JAV kompozitorius Johnas Adamsas jau pasiekė tą stadiją, kai šiuolaikinės muzikos gerbėjams tampa praeitimi, o tipiškam koncertų lankytojui – visai tinkamu laipteliu į naujesnės muzikos pasaulį. Šis garsus vardas kartu su smuiko virtuozu šveicaru Ilya Gringoltsu, pagriežusiu 1993 m. Adamso sukurtą Koncertą smuikui, atrodo, virto masalu kitai, nei pirmos dalies, renginio klausytojų daliai. Čia orkestro ir solisto santykis kur kas aiškesnis. Koncertas, skirtas šiuolaikinės muzikos entuziasto Davido Huntley atminimui, gana melodingas ir virtuoziškas. Solistas neturi kada atsikvėpti, nebent ramesnėje lėtojoje dalyje. Beje, rašant šį koncertą autorių konsultavo jį pasiūliusi smuikininkė Jorja Fleezanis, tad smuiko technika atskleista visapusiškai. Smuikininkas Gringoltsas net ir itin greitu tempu sudėtingas faktūras griežė švariai ir įtikinamai. Trumputis bisas – baroko kompozitoriaus Johanno Paulio Westhoffo „Imitatione delle campane“ iš Trečiosios sonatos smuikui – paliudijo atlikėjo galimybes interpretuoti senąjį repertuarą. Įdomu būtų jį išgirsti griežiant pačią naujausią muziką.