Apie malonumą ne tik ausiai

Tarp 2026-ųjų pasaulio muzikos sukakčių – ir Johno Dowlando, žymaus anglų Renesanso kompozitoriaus ir liutnininko, 400-osios mirties metinės. Ar ši sukaktis sulaukė tiek pat dėmesio, kiek Mortono Feldmano, György Kurtágo, Hanso Wernerio Henze’s gimimo šimtmečiai ar Manuelio de Fallos, Carlo Maria von Weberio sukaktys, sunku pasakyti, bet senosios muzikos gerbėjams tai reikšminga data. Liutnios draugijos, įsikūrusios Jungtinėje Karalystėje, tinklalapyje vardijama beveik šimtas renginių, skirtų šiai datai. Tarp jų – ir ansamblio „Dowland’s Foundry“ koncertas „Malonumas ausiai“ („Delights to the ear“) senosios muzikos festivalyje „Banchetto musicale“, įvykęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje spalio 8 dieną.

Kas geriau galėtų pristatyti šio kūrėjo muziką, jeigu ne ansamblis, kurio pavadinime – pati Dowlando pavardė? Ansamblio „Dowland’s Foundry“ pavadinimą galėtume versti kaip „Dowlando liejykla“ ar „kalykla“ – jis kilo iš prasmingos metaforos, panaudotos vienoje kompozitoriaus dainų („Unquiet thoughts“). Joje kalbama apie tai, kad burna tampa kalykla, o liežuvis – įrankiu, kuris „įspaudžia“ mintis, nukaldina iš jų žodžius. Prisimenant, kad Elžbietos laikais poezija buvo laikoma aukščiausio lygio amatu, šis palyginimas byloja: kaip monetų kalėjas turi meistriškai iškalti valdovo veidą monetoje, taip ir poetas turi taip valdyti liežuvį, kad jo tariami žodžiai būtų tobuli – ritmiški, prasmingi ir paveikūs. Nors nėra žinoma, ar pats Dowlandas rašė ir dainų tekstus, jis juos meistriškai mokėjo perteikti. Tokios dainų temos kaip ilgesys, melancholija, meilės džiaugsmas, liūdesys – kiekvienam pažįstami ir nuolat patiriami jausmai, todėl kiekvienam tampa artimu, asmenišku pasakojimu.

Ansamblis „Dowland’s Foundry“ – tai tenoro Danielio Thomsono ir liutnininko Sami Browno duetas, kuriantis Londone. Koncertais jie ir pradėjo Dowlando metų programą vasario 20-ąją, dokumentuotą kompozitoriaus laidotuvių dieną (nėra tiksliai žinoma jo mirties data). Iš Melburno kilęs Danielis Thomsonas studijavo Bazelio „Schola Cantorum“, kritikų yra giriamas už išskirtines dainuojamų tekstų interpretacijas. Tai jau trečias jo pasirodymas festivalio „Banchetto musicale“ publikai (anksčiau yra dainavęs ir Johanno Sebastiano Bacho muzikos programoje). Londono Karališkojo muzikos koledžo absolventas liutnininkas Sami Brownas vertinamas už subtilų Elžbietos epochos muzikos atlikimą. Susipažinę dainininkės Emmos Kirkby namuose, jie drauge koncertuoja Europoje ir Australijoje, o senąją muziką bei jos kultūrinį pasaulį pristato ir socialinių tinklų kanale „Lute_Tok“.

Kaip žinoma, liutnios dainų tradicija pasižymi išskirtiniu dėmesiu tekstui (kaip ir keliais šimtmečiais vėliau atsiradęs Lied žanras), todėl dainoms atlikti reikia puikios dikcijos (žinoma, geriausiai tai gali padaryti gimtakalbis vokalistas). Minkštas Thomsono tembras, subtilūs tarties niuansai ir susitelkimas į perteikiamą žodį tiesiog neleido nė akimirkai atsitraukti nuo pasakojimo. Pažymėtina, kad dainininkas sėdėjo greta liutnininko, tuo parodydamas, kad jis veikiau pasakotojas, pašnekovas, tarsi draugui kalbantis apie savo emocijas, patirtis. Publika matė ne koncertuojančius atlikėjus, o artimų draugų pokalbį. Muziejaus erdvės kuriama nuotaika – apšvietimas, puiki akustika ir galimybė vos už kelių žingsnių tą pokalbį stebėti ir girdėti – išsiskyrė iš įprastų koncertinių patirčių.  

Galėtum sakyti, kad Dowlando dainos dėl savo natūralaus skambesio vadintinos savotiška anų laikų dainuojamąja poezija, – juk ir jų funkcija veikiausiai buvo namų (rūmų) muzikavimas. Šį atlikimo aspektą, matyt, įžvelgė ir britų populiariosios muzikos atlikėjas Stingas, lygiai prieš 20 metų su liutnininku Edinu Karamazovu garso įrašų leidykloje „Deutsche Grammophon“ įrašęs Dowlando dainų albumą. Čia dainas jis dainuoja savu išskirtiniu balsu, nemėgindamas mėgdžioti renesansinės stilistikos, o į teksto interpretaciją sudėdamas savo epochos skambesį.

„Dowland’s Foundry“ muzikavimas istorinės interpretacijos požiūriu buvo nepriekaištingas; tiek dainininko, tiek liutnininko technika puiki (žinome, kaip techniškai sudėtinga skambinti liutnia). Tačiau didžiausią įspūdį padarė dueto siekis šią tolimą muziką priartinti, prakalbinti taip, tarsi pajustum, kaip „nukaldinti“ žodžiai ir popieriuje atspaustos natos vėl grįžta į savo pradinį minčių ir emocijų būvį.

Greta interpretacinio atvirumo Dowlando dainos turi ir nepaprastą kompozicinio profesionalumo matmenį. Dauguma dainų – strofinės struktūros, melodiniai motyvai kuo lengviausiai paklūsta žodžiams, tarsi „išsilanksto“ pagal juos. Atlikėjai puikiai perteikė ir kiekvienos dainos emocinį krūvį, kuris visada itin ryškus. Dainos, apdainuojančios meilę (sweet love – toks dažnas apibūdinimas net dainų pavadinimuose), tiesiog spinduliuoja šviesa, pakilia nuotaika – dažnai tokį įspūdį kuria aukštyn kylantys motyvai. Tačiau tose kompozicijose, kuriose kalbama apie sielvartą, tamsą, mirtį (pavyzdžiui, „Mourn, mourn“ ar „Go, nightly cares“), ypač ryškiai patiriame, kokią įtaigos galią turi žemo balso registro epizodai ar tiesiog ilgomis natomis rečituojamas unisonas.

Dowlando gyvenimas (apie 1563–1626) apima vėlyvąjį Renesansą ir ankstyvojo baroko pradžią. Yra žinių, kad jis studijavo muziką Oksfordo universitete, ten įgijo muzikos bakalauro laipsnį. Tačiau negavo trokštamos liutnininko vietos Anglijos dvare – pats manė, kad tam sutrukdė jo atsivertimas į katalikybę. Po šios nesėkmės keliavo po žemyninę Europą: buvo palankiai sutiktas Vokietijos dvaruose, lankėsi Italijos miestuose. Į Angliją grįžo 1597-aisiais ir kitais metais tapo Danijos karaliaus Kristijono IV liutnininku. Po aštuonerių metų atleistas iš tarnybos dėl atsainaus požiūrio į darbą, grįžo į tėvynę, tačiau tik 1612 m. pagaliau gavo vietą Anglijos karaliaus Jokūbo I muzikantų gretose. Jo kūrybos sąraše – 88 dainos su liutnia ir apie 90 solinių kūrinių šiam instrumentui.

Dowlando muziką įsivaizduoti platesniame kontekste padėtų keli sugretinimai: kai jam buvo maždaug šešiolika, Vilniuje įkurtas universitetas (1579); jo teatro spektakliuose skambėjo muzika, buvo šokama, studentai dalyvaudavo teatralizuotose miesto iškilmėse. Kai pasirodė pirmasis Dowlando dainų rinkinys („The First Booke of Songes or Ayres“, 1597 m. Londone), po dvejų metų Vilniuje išleista Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (1599). Tuo metu Vilniuje Valdovų rūmuose veikė tarptautinės muzikantų kapelos, Kristupo Radvilos Perkūno rūmuose dirbo ir liutnininkas Michelangelo Galilei, italų liutnininko virtuozo Vincenzo Galilei sūnus ir garsiojo astronomo Galileo brolis.

Koncerto programoje skambėjo ir Dowlando amžininkų – Johno Danyelo, Philipo Rosseterio, Thomo Campiono bei Danielio Bachelerio – kūryba, papildžiusi Elžbietos epochos muzikos repertuarą (taip pat ir kelios šių dienų stilizuotos miniatiūros liutniai). Atlikėjų paklausus, kiek ši senoji muzika yra „angliška“, kas, jų manymu, yra jos „angliškumo“ ženklas, ir Thomsonas, ir Brownas pirmiausia pabrėžė specifinį pačios kalbos perteikimo būdą per muziką. Žinoma, taip pat ir Anglijos kultūrai būdingą visa persmelkiantį melancholijos pojūtį, kuris jau ir festivalio „Banchetto musicale“ klausytojams pranašavo neišvengiamai artėjus rudenį.