Svetimos rankos, savas balsas

„These arms are not mine anymore [...] I’m dislocating“ („Šios rankos nebe mano [...], aš išsineriu“) – ar įmanoma prarasti ryšį su savimi neprarandant ryšio su savo kūnu? O gal kaip tik kūnas visada yra atskiras, sąmonei svetimas organizmas? Tokius klausimus kelia eksperimentinės vokalinės muzikos trio „Edgy Palates“ (kompozitorės Dainora Aleksaitė, Ieva Parnarauskaitė, Jūra Elena Šedytė) ir styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Arnas Kmieliauskas). Festivalio „Muzikos ruduo“ koncerte „Kūnas ir atmintis“, vykusiame spalio 8 d. šiuolaikinio meno platformoje „Smala“, atlikėjai kvietė permąstyti žmogaus kūniškumo, tapatybės ir aplinkos patyrimo ribas, susiedami balsą, instrumentą bei vizualines raiškos priemones. Kompozicijose šios temos atsiskleidė skirtingais būdais – nuo balso kaip pirmapradės garsinės raiškos iki archajiškų garsovaizdžių, kasdienybės ženklų ir introspektyvaus santykio su savimi. Programos įvairovė leido išgirsti ne tik skirtingas šiuolaikinės lietuvių muzikos estetines pozicijas, bet ir pačios žmogaus patirties daugiasluoksniškumą.

Jūros Elenos Šedytės muzika koncerto programoje, rodos, artimiausiai atskleidžia natūralų žmogaus balso pradą. Vokalizacijos dažniausiai apsiriboja ilgu balsių melizmavimu, dainuojamosios partijos ritminis kontūras neagresyvus, vienur kitur pasirodantys akcentai legato frazėse faktūros neapsunkina, dėmesys skiriamas pačiam tembro formavimui. Kita vertus, tiek vokalinėse, tiek styginių partijose girdimas ir struktūrinis mąstymas – galima atskirti kelis besikartojančius ir susipinančius melodinius sluoksnius, saikingos pauzės tarsi dalija kūrinį į atskirus, bet susijusius „istorinius fragmentus“ (tai ypač girdima kompozicijoje „Open Hearts“ („Atviros širdys“). Vėliau atliktoje „Shivers“ („Šiurpuliukai“) muzika koreliavo su projektoriaus rodomais vaizdais – spalvingos geometrinės formos vaidino grafinės partitūros vaidmenį, ją pasitelkę „Chordos“ ir „Edgy Palates“ atliko (quasi?) improvizaciją. Nors šie du kūriniai atrodo gana skirtingi, Šedytės prieitis prie balso išlieka gana panaši – kūrėja linkusi į savotišką vokalinį realizmą ir asketiškumą, atskleidžiantį jautrią kompozitorės natūrą.

Ievos Parnarauskaitės keturių dalių opusas „Anthropophonia“ (gr. „Žmogaus garsas“) grįžta tiesiai į preantropoceninį laikmetį. Perkusinės styginių partijos, neverbaliniai garsai, kiek primenantys kanadiečių kompozitorės bei inuitų gerklinio dainavimo atlikėjos ir propaguotojos Tanyos Tagaq improvizacijas (tikėtina, kad jos muzika Ievą inspiravo kūryboje panaudoti giluminio kvėpavimo ir panašias išplėstines vokalines technikas), bei įvairių paukščių garsų imitacijos perteikė kitą, mums jau tolimą pasaulį. Visos „Anthropophonios“ dalys su skirtingomis ritminėmis figūracijomis, kintantis instrumentų bei vokalo technikų arsenalas kurstė publikos dėmesingumą. „Anthropophonia“ – ne tik ciklas, turintis specifinę spalvą ir charakterį, bet ir puikiai iš praktinės pusės apgalvotas kūrinys: čia išryškėja ne tik autorės koncepcijos tvirtumas, bet ir techninė meistrystė.

„Kūno ir atminties“ programoje skambėję Dainoros Aleksaitės darbai, kaip ir didžioji jos kūrybos dalis, linkę į eklektiką, daugiaprasmiškumą bei iš pirmo žvilgsnio gana tolimų konceptų ar meno raiškos priemonių gretinimą. Pirmame kūrinyje „Diya“ autorė nuolat priešina švelnų, skaidrų trio tembrą bei harmoniją su plačių intervalinių šuolių poliritmika styginiuose. Kūriniui pasiekus kulminaciją nuolatinę styginių ir balsų dvikovą staiga nutraukęs nosinėmis fleitomis ir molinėmis švilpynėmis mėgdžiojamas paukščių kukavimas suteikė papildomą semantinį sluoksnį – kūrinys tapo žmogaus dialogu ne tik su savimi, bet ir su jį supančia aplinka.

Panašiai komponuotas ir penkių dalių Aleksaitės „Face, Hands and Other Signs“ („Veidas, rankos ir kiti ženklai“). Šią kompoziciją papildė autorės videokoliažai, sumontuoti iš jos pačios fotografuotų bei filmuotų vaizdų. Nuo kelio ženklų iki žmonių pasilabinimų – tokia mūsų kasdienybę perteikiančio tarpdisciplininio darbo amplitudė. Bet esminis posūkis įvyksta ciklo pabaigoje, kai iš ironiškai kosmopolitiško vaizdo kompozitorė žiūros tašką nukreipia į save. „These arms are not mine anymore [...] I’m dislocating“ – gebėjimas ir ironizuoti, ir būti atvirai yra Aleksaitės stiprioji pusė, leidžianti atverti platų reikšmių spektrą.

Stipriu koncerto ženklu tapo ir „Chordos“ bei „Edgy Palates“ atlikimo meistriškumas. Jau 29 metus styginių kvartetas stengiasi populiarinti šiuolaikinę lietuvių muziką, suteikti jai platformą. Štrichai, frazavimas, intonacija ir sinchroniškumas įrodė ilgametę patirtį, brandą ir profesionalumą. Tiesa, retkarčiais „Edgy Palates“ ir „Chordos“ nesuderėjo dinamiškai, vietomis neįsiklausė tarpusavyje, tačiau čia koją pakišti galėjo atliekant kai kuriuos kūrinius per ausines leidžiamas metronomas. „Edgy Palates“ kaip visada pademonstravo puikų vokalinį išmanymą, visų trijų atlikėjų tembrai derėjo tarpusavyje, tačiau vienu metu kiekviena jų gebėjo parodyti savo unikalią spalvą.

Projekte „Kūnas ir atmintis“ Šedytės dėmesys balso tembrui ir santūriai muzikinei raiškai, Parnarauskaitės archajiškų garsinių pasaulių konstravimas bei Aleksaitės įvairialypis reikšmių tinklas atskleidė skirtingas kūno, tapatybės ir atminties interpretacijas. Šis koncertas priminė, kad balsas ir muzikos instrumento garsas gali veikti ne tik kaip muzikinės raiškos priemonės, bet ir kaip atminties, kūniškumo bei žmogaus santykio su pasauliu liudijimai.