Mėnulis vandenyno dugne

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) sceną pasiekus Onutės Narbutaitės „Kornetui“, muzikologas Edmundas Gedgaudas rašė, kad tai naujas žodis Lietuvos operos istorijoje. Jis buvo teisus. 2026-aisiais didžiąją šalies operos sceną pasiekus Žibuoklės Martinaitytės ir Roberto Wilsono operai „Apversta tikrovė“, norisi kalbėti ne tiek apie naują žodį (nes progresyvūs šiuolaikinės operos kontekstai Lietuvos operomanus yra apdovanoję pačiais netikėčiausiais ir įdomiausiais operos eksperimentais), kiek apie aukštą kokybinę kartelę ir sėkmingai sukonstruotą monumetalų meno kūrinį.

Prieš kelerius metus, disertacijai rinkdama informaciją apie visas operas, po nepriklausomybės atkūrimo parašytas lietuvių kompozitorių, savo nuostabai, aptikau Žibuoklės Martinaitytės „Stepių vilką“, pradėtą kurti 1995, o baigtą 2003 metais. Vėliau, mudviem kalbantis, Žibuoklė papasakojo, kad ši opera niekad nebuvo pastatyta. Tačiau pats faktas liudija ankstyvą kompozitorės susidomėjimą operos žanru. Todėl, prieš keletą metų išgirdusi gandus apie Žibuoklės ir eksperimentinio teatro metro Roberto Wilsono kartu kuriamą operą, nenustebau, tik nepaprastai nudžiugau – toks bendradarbiavimas galėjo reikšti išskirtinio kūrinio gimimą.

Bet likimas dažnai griauna numatytus planus, o Wilsono mirtis praėjusių metų vasarą, be abejonės, prilygo tektoniniam šių kūrybinių planų lūžiui. Sudėtingas operos gimimo procesas suformavo ir paradoksalią žiūrovo poziciją, viliantis vilsoniškos estetikos, tačiau suprantant, kad sulauks kažko kito. Vis dėlto, mano akimis, „Apverstos tikrovės“ režisūriniai ir vizualiniai sprendimai primena didelę Wilsono kūrybos metacitatą, kai matoma daugybė jo estetikai būdingų elementų. Tai ir ypač išraiškingos šviesos, ir minimalistinė, ritualizuota režisūra, judesys, ir metaforinis kalbėjimas, persmelkiantis visus operos sluoksnius. Šie vilsoniški elementai neturėtų stebinti – operą perėmusi kūrybinė komanda (režisierė Nicola Panzer, scenografė Stephanie Engeln, dramaturgas Konradas Kuhnas, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler) daugybę metų bendradarbiavo (išskyrus kostiumų dailininkę) su Wilsonu, su juo yra įgyvendinusi daugybę projektų. Vis dėlto „Apverstoje tikrovėje“ gerokai daugiau vietos atsitiktinumui, nuokrypiui už numatytos struktūros ribos, negu rastume Wilsono kūryboje.

Opera mus nukelia į Šiaurę, Arktį, kurioje tirpsta ledynai ir gyvena prie atšiaurių sąlygų prisitaikiusi inuitų tauta. Į Arktį, kurios tyrinėti XX a. pradžioje leidosi vakariečiai mokslininkai. Beje, vien vyrai. Galbūt dėl to pagrindinė operos veikėja Keliautoja (Aistė Benkauskaitė) yra moteris, mokslininkė, Arktis (Gunta Gelgotė) – taip pat. Juk XXI a. tikrovė jau kitokia. Dar iki premjeros kūrybinė komanda kelionę – ne tiek fizinę, kiek vidinę – vadino bene svarbiausiu šio kūrinio motyvu. Tačiau „Apverstoje tikrovėje“ kelionė man nesuskambėjo taip ryškiai, kaip žmogiškojo ir nežmogiškojo pradų koegzistencijos, „savos“ ir „svetimos“ kultūrų santykio ar laiko ir erdvės begalybės motyvai. „Senstu“, – tokiais žodžiais, ištartais Senolio (Vladimiras Prudnikovas), opera prasideda. „Senstu“, – tokiais pat žodžiais, ištartais Berniuko (Adam Jurgelevič), opera baigiasi.

Operos suvokimui svarbus faktas, kad ji prasidėjo ne nuo muzikos ar teksto – ji prasidėjo nuo struktūros. Trys veiksmai, kurių kiekvieną  sudaro po tris scenas, o visos pirmosios, antrosios ir trečiosios scenos tarpusavyje susijusios. Žinant šį sumanymą daug lengviau sekti ir interpretuoti kūrinį, neturintį vientiso naratyvo ir veikiantį kaip poetinis, metaforinis pasakojimas, apeliuojantis į būsenas, o ne istoriją. Išsiskiria pirmosios scenos, sietinos su namais, kurie „Apverstos tikrovės“ kontekste tampa izoliacijos erdve – šios erdvės ribotumą iškalbingai iliustruoja scenografiniai sprendimai, sąmoningai sumažinantys ir įrėminantys veikimo erdvę. Visos antrosios scenos – tai kelionės, judėjimo, susitikimo su „kitu“ erdvė. Pirmoje scenoje Keliautoja sutinka mokslininkę Arktį, antroje scenoje ji įžengia į „kitų“ – tenykščių – pasaulį. Tik į jį žvelgia ne visažinės ar kolonizatorės, o pagarbios ir smalsios stebėtojos akimis. Tolesnė kelionė nukelia į mito, dievybių pasaulį, kuriame veikia Šamanas (Tadas Girininkas) ir deivė Sedna (Jovita Vaškevičiūtė), o Keliautoja ir Arktis lieka stebėtojomis. Trečiosios veiksmų scenos – transcendentinės, perkeistos būties, metaforos erdvės, pačios abstrakčiausios visos operos kontekste.

Abstraktybė, beje, karaliauja ir operos tekstų pasaulyje. Trys jame veikiančios kalbos pinasi taip organiškai, kad semantinė jų prasmė nuolatos žaidžia su nesemantiniais kalbų elementais ir kilsteli teksto interpretacijos potencialą aukščiau įprasto kalbos suvokimo ribos. Daugelį kartų operoje atsikartoja atskirų objektų – „sniego“, „medžio“ bei kitų gamtiškųjų elementų rečitacija, kuri, viena vertus, palieka atvirą interpretacijos erdvę, kita vertus, veikia kaip nuoroda į inuitų kalbos ir kultūros savitumą. Beje, svarbu priminti, kad pats operos pavadinimas „Apversta tikrovė“ yra Roberto Wilsono bičiulio antropologo Edmundo Carpenterio kuruotos inuitų kultūros artefaktų parodos vardas. Tad ir kalba, ir, beje, kostiumai čia neretai traktuojami ne kaip vientisos struktūros, o kaip atskiri kultūriniai objektai.

Mano akimis, viena svarbiausių „Apverstos tikrovės“ poveikio priežasčių yra tai, kad skirtinguose operos sluoksniuose susiduria itin individualizuotas kūrybinis braižas, kurį stebime ne tik režisūroje, dramaturgijoje, scenografijos sprendimuose, bet visų pirma Martinaitytės parašytoje muzikoje. Operoje suskamba žibuokliškas orkestras: jos pulsuojanti, spalvinga, galinga orkestrinė kalba, suformuojanti beribį šiaurietiškos estetikos vandenyną, beje, gerokai audringesnį nei kiti operos elementai. Turtinga, sodri orkestruotė, meistriškai konstruojama garso dramaturgija daro stiprų įspūdį. Kaip ir puikūs operos chorai, užimantys svarbią vietą muzikinėje „Apverstos tikrovės“ dramaturgijoje. Būtent chorai iš visos operos vokalinės rašybos žavi labiausiai, priešingai nei arijos ar duetai, kuriuos vertinu santūriai.

Muzikaliai man ypač įdomios buvo dvi operos scenos. Antro veiksmo trečioji scena siūlo fizinį muzikos patyrimą, kai išraiškinga perkusija tolydžio su akį rėžiančia scenos raudona ir ekstravagantiška Šamano figūra žiūrovą įtraukia į pirmapradžio ritualo patyrimą. O trečio veiksmo antroji scena įdomi santykiu su pačios Žibuoklės kūryba. Bent kiek ją žinantieji atkreipė dėmesį, kad šis operos fragmentas, kuriame veikia jūrų deivė Sedna ir Šamanas, atliepia kitą monumentalų kompozitorės darbą – vandenyno gelmės motyvas atklysta iš jos kūrinio „Hado zona“. Čia taip pat vyrauja žemi, tamsūs orkestro tembrai, girdime „dainuojančią“ tūbą, tik, priešingai nei „Hado zonoje“, muzikos judėjimo kryptis veda aukštyn iš gelmės, o ne gilyn į vandenyną.

Aukšta operos „Apversta tikrovė“ kokybinė kartelė neskatina ieškoti, kur būtų galima nukreipti vieną kitą kritiškesnę strėlę. Vis dėlto, mano akimis, operos veikėjams, o ypač pagrindinės veikėjos Keliautojos linijai, trūko dramaturginio užbaigtumo, kuris būtų dar labiau sustiprinęs kūrinio įtaigą. Efektingi Šamano ar Sednos apsireiškimai padarė didesnį įspūdį nei Keliautoja, kurios asmenyje tarsi turėtų persiskaityti pagrindinė operos žinutė, ar Arktis, kurios veikimo trajektorijos ir priežastingumas pasirodė ne iki galo išspręsti.

Ilgą laiką ir tyliai, ir garsiai kalbėta, kad šiuolaikinės operos paprastai yra didelis iššūkis mūsų atlikėjams. Tačiau „Apverstoje tikrovėje“ (lankiausi rugsėjo 23 d. operos premjeroje) jaučiausi ramiau nei klausydamasi daugelio klasikinio operos repertuaro veikalų. Ypač gerą įspūdį padarė Modesto Pitrėno vadovaujamas LNOBT orkestras, puikiai įgyvendinęs kompozitorės partitūrą. Solistų, net ir pagrindinių, vaidmenys nėra labai dideli, tačiau atkreipti dėmesį norisi į sėkmingai Keliautoją dainavusią solistę Aistę Benkauskaitę (kuri, beje, paraleliai dalyvavo Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse, ruošėsi jo finalui, tapo diplomante). Šiuolaikinėje muzikoje kaip žuvis vandenyje jaučiasi Gunta Gelgotė, dainavusi Mamą (tikrai efektingai!) ir Arktį. Tado Girininko, dainavusio Šamaną, ir Jovitos Vaškevičiūtės, dainavusios Sedną, personažai iš anksto programavo efektingą įspūdį. Na, ir bravo drąsiajam Adamui Jurgelevičiui – Berniukui, įnirtingai reikalavusiam iš mamos ir Šuns, ir Namų, o operos pabaigoje netikėtai prisipažinusiam, kad „sensta“...

„Apversta tikrovė“ – kūrinys, atsietas nuo mums pažįstamų kontekstų, operos scenoje dažnų nacionalinių naratyvų, nukeliantis į tolimą, baltą, šviesią ir pažeidžiamą Arktį, kur tirpsta ledynai, gyvena savitos tautos, o laikas teka kitaip, gal net yra sustojęs. Tai erdvėlaikis, kuriame sugyvena ir susikalba skirtingi žmonės, gyvūnai ir mitinės būtybės, o individualybei lengva ištirpti. Čia viskas kitaip – net mėnulis pasirodo vandenyno dugne. Šią kitą tikrovę norėtųsi pasiūlyti patirti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei publikai – tokio linkėjimo ši opera tikrai verta.