Unikali scena ir lietuviški akcentai

Kaip kiekvienas tikras krikščionis svajoja nukeliauti į Romą ar Jeruzalę, taip kiekvienas prisiekęs operos mylėtojas privalo kada nors aplankyti Bairoitą Vokietijoje. Čia nuo 1876 m. vyksta Richardo Wagnerio įkurtas vasaros operos festivalis. Džiaugiuosi, kad šiemet pagaliau atėjo laikas ir man atlikti įsimintiną muzikinę piligrimystę, ir tikrai pasisekė, kad tai įvyko dabar – kai švenčiamos festivalio 150-osios įkūrimo metinės. Šia proga kviečiu trumpai prisiminti festivalio istoriją ir apžvelgti įdomiausius jubiliejinių metų faktus.

Net 59 savo gyvenimo metus Wagneris gyveno išties audringai, blaškėsi tarp miestų ir valstybių, ieškodamas sėkmės ir pripažinimo. Apie jo gyvenimą galima pasiskaityti gausios literatūros, tad šįkart įdomu prisiminti, kaip kompozitorius savo likimą susiejo su Bairoitu.

Taigi, Wagneris su žmona Cosima (buvusi dirigento Hanso von Bülowo sutuoktinė ir vaikų motina, 24 metais jaunesnė už Wagnerį, Cosima buvo vienintelė gyva likusi Ferenco Liszto duktė) nuo 1872 m. pradeda dairytis vietos, kurioje galėtų įsikurti ir įgyvendinti operos festivalio idėją. Ieškojimai juos atvedė iki Bairoito, kur dar nuo 1748 m. stovėjo (ir tebestovi) nuostabus Baroko rūmų teatras, pastatytas pagal geriausius to meto pavyzdžius. Tačiau jis buvo per mažas, kad čia galėtų būti rodomas visas Wagnerio „Nibelungų žiedas“, keturių operos vakarų „serija“ (tetralogija). Wagneris ieškojo ramios, atokios vietos, kuo toliau nuo didmiesčių šurmulio ir fabrikų gausmo. Išsirinko žaliuojančią kalvą, kiek atokiau nuo Bairoito senamiesčio. Pagrindinis Wagnerio idėjų rėmėjas Bavarijos karalius Liudvikas II visiškai finansavo ne tik naujojo teatro, bet ir šeimos namų – „Wahnfried“ vilos parke – statymą. Šioje viloje Wagneris sukūrė savo paskutinę operą „Parsifalis“, šios vilos kieme jis ir palaidotas.

Pirmasis festivalis įvyko 1876 m. rugpjūčio 13–17 dienomis. Tuomet per keturis vakarus iš eilės atliktas visas „Nibelungų žiedas“ patyrė didžiulę nesėkmę – ir dėl finansinio chaoso, ir dėl organizacinių nesusipratimų (strigo scenos technika, dingdavo elektra, nebuvo laiku pristatytos dekoracijos), todėl publika Wagnerio fantastines dramos, muzikos ir pastatymo idėjas tiesiog nušvilpė. 1876-ųjų vasara buvo nepaprastai karšta, o festivalio pastatas neturėjo tinkamos ventiliacijos (beje, ši problema liko neišspręsta iki šių dienų), todėl publika ir atlikėjai tiesiog duso nuo tvankumos. Publiką sudarė to meto Europos ir pasaulio elitas – imperatoriai, karaliai, didikai, atvyko netgi Brazilijos imperatorius, filosofas Friedrichas Nietsche, žymiausi to meto kompozitoriai, tokie kaip Ferencas Lisztas, Piotras Čaikovskis, Camille’is Saint-Saënsas, Edwardas Griegas... Pats Wagneris po patirtos didžiulės nervinės įtampos ir nesėkmės tiesiog išvyko į Italiją.

Vėliau buvo šešerių metų pertrauka. 1882 m. įvykusi „Parsifalio“ premjera patyrė triumfą. Tačiau pats kompozitorius neilgai galėjo džiaugtis savo svajonės išsipildymu – po metų, deja, paliko šį pasaulį. Mirė jis Venecijoje. Paskutiniais metais Wagneris Italijoje praleisdavo nemažai laiko dėl savo sveikatos. Pagal jo išreikštą valią kūnas buvo vežamas traukiniu per Europą. Minios žmonių rinkosi atsisveikinti su didžiu kūrėju, palydėdamos amžino poilsio į Bairoitą.

Tikroji festivalio sėkmės istorija skaičiuojama nuo 1882 m. „Parsifalio“. Pats Wagneris apie šią operą sakė, kad tai jo „atsisveikinimo su pasauliu kūrinys“ (mein Weltabschiedswerk). Muziką kompozitorius kūrė atsižvelgdamas į vasaros festivalio teatro pastato akustikos ypatumus. 1882-ųjų vasarą „Parsifalis“ buvo vienintelis visame festivalyje atliekamas veikalas. Paskutinį vakarą jį dirigavo pats autorius. Ir, deja, tai buvo vienintelis kartas, kai Wagneris čia stovėjo prie dirigento pulto.

Taigi, dabar 2026-ieji. Per 150 metų istoriją Bairoito festivalis tapo vienu ryškiausių muzikos pasaulio įvykių. Nuo 2008 m. festivaliui vadovauja Wagnerio proanūkė Katharina Wagner. Pati būdama operos režisierė, ji ieško naujovių ne tik savo kūryboje, bet ir naujos festivalio krypties. Šių, jubiliejinių, metų „siurprizas“ – pirmą kartą, siekiant taupyti lėšas, tetralogija „Nibelungų žiedas“ buvo statoma be režisieriaus, pasitelkus dirbtinį intelektą (kuriam vadovavo Marcus Lobbes), praktiškai viską paliekant savieigai. Ir taip, šiuo sprendimu Katharinai Wagner pavyko šokiruoti publiką – daugelis vagneristų po pirmųjų nuviliančių įspūdžių, pasibaisėję „antžmogišku“ pastatymu, tiesiog grąžino bilietus. Tačiau buvo ir tokių, kurie tokiame kontekste liko sužavėti beveik tobulu muzikos atlikimu (muzikos vadovas Christianas Thielemannas): klausytojai galėjo labiau susikoncentruoti į Wagnerio muziką, jos gelmes ir pasimėgauti puikiu solistų ansambliu – tai bosas Michaelis Volle, tenoras Klausas Florianas Vogtas, sopranas Camilla Nylund bei kiti.

DI „Nibelungų žiedą“ traktavo kaip įvairias vandens formas. Visi keturių operų kostiumai buvo labai panašūs arba vienodi (tamsiai pilki, sidabro, metalo spalvos). Nebuvo dekoracijų ar scenografijos – vien tik gana chaotiškos videoprojekcijos. Dabar jau viešai pripažįstama, kad 2026-ųjų „Nibelungų žiedo“ DI pastatymas buvo klaida ir kitais metais jo daugiau neišvysime. Užtat įsitikinta, kad tikro žmogaus, režisieriaus, pakeisti kol kas nepajėgios jokios technologijos, o nuo visiško kracho išgelbėjo puikūs muzikantai.

Pirmą kartą per visą festivalio istoriją jubiliejinių metų uždarymo proga buvo paskelbtas festivalio Garbės narys. Juo už daugiau nei keturis dešimtmečius trukusį ryšį su festivaliu bei išskirtines Wagnerio muzikos interpretacijas tapo dirigentas, pianistas Danielis Barenboimas. Bairoite Barenboimas dirigavo daugiau nei 160 kartų!

Dar vienas „pirmas kartas“ – Wagnerio ankstyvojo periodo operos „Riencis“ atlikimas festivalyje. Neįtraukti šios operos į Bairoito festivalio programą buvo paties Wagnerio valia. Tačiau 150-ųjų metinių proga nuspęsta padaryti išimtį ir publikai pristatyti šį veikalą. Statytojos – moterys (beje, pirmą kartą festivalio istorijoje ne Wagnerių šeimos klano atstovės) režisierės Alexandra Szemerédy ir Magdolna Parditka, muzikos vadovė ir dirigentė Nathalie Stutzmann. Šį pastatymą lydėjo didžiausia sėkmė, jį buvo galima gyvai pamatyti devynis kartus, taip pat net mėnesį žiūrėti ir per „Sat3“ televizijos kanalą. Ypač kritikų buvo išliaupsintas choras bei „Riencio“ pagrindinio vaidmens atlikėjas tenoras Andreas Schageris, kuris atliko beveik titanišką darbą – pagrindines, skirtingas tenoro partijas (devynis kartus Riencio, keturis kartus Parsifalio) dėl puikios vokalinės formos sugebėjo dainuoti netgi kelis vakarus paeiliui. (Beje, itin spalvingą ir ryškų 2023 m. režisieriaus Jay Scheibo „Parsifalio“ pastatymą šiemet buvo galima pamatyti jau paskutinį kartą. Džiaugiuosi, kad man teko tokia galimybė.) Tęsiant Bairoito festivalio tradiciją, kasmet pristatomos dvi premjeros. Taigi, 2027 m. viena iš jų bus „Parsifalis“, kita – „Lohengrinas“.

Šiemet buvo ir režisieriaus Dmitrijaus Cherniakovo statyto „Skrajojančio olando“ paskutiniai kartai. Kuo jis liks įsimintinas festivalio istorijoje? Tuo, kad jame nebuvo nei laivų, nei jūros, nei bangų. Tai pastatymas apie vaikystėje patirtas Skrajojančio olando psichologines traumas, apie itin maištingą paauglystę dabarties laikų pajūrio miestelyje išgyvenančią Sentą. Ir visiškai netikėta veiksmo pabaiga: žūsta ne Senta, turėjusi pasiaukoti dėl amžinos meilės, o yra nušaunamas pats Skrajojantis olandas – taip Senta gauna išsilaisvinimą nuo prakeiksmo, lyg „bilietą“ iš provincijos į platųjį pasaulį, o jos miestelis gaisre virsta pelenais.

Patyriau didžiulį malonumą mėgaudamasi soprano Asmik Grigorian triumfu, jos vokalo profesionalumu, puikiu garsu ir itin meistriška vaidyba (vien ko vertas jos triukas su cigarečių dūmais...). Šio spektaklio dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv taip pat įeis į festivalio istoriją kaip pati pirmoji moteris, 2021 m. stojusi prie dirigento pulto išskirtinėje festivalio orkestro „duobėje“ po scena. Per netikėtą susitikimą su šia dirigente „Steingräber & Söhne” fortepijonų fabrike paklausiau jos apie nepaprastas dirigento darbo sąlygas Bairoite. Ji sakė, kad toks orkestro „uždarymas“ po scena dirigentui nesukelia didelių problemų, nes jis mato ir gali suvaldyti tiek orkestrą, tiek solistus.

Kadangi pats festivalis neturi nuolatinio orkestro ar choro (pastatymai vyksta tik vasarą), muzikantai atrenkami pagal unikalią sistemą, asmeniškai kviečiant tik pačius geriausius profesionalus. Čia nevyksta atviri konkursai ar perklausos. Kiekvienos orkestro instrumentų grupės vadovai siunčia asmeninius pakvietimus kitiems garsiausių Vokietijos ir pasaulio muzikos kolektyvų muzikantams prisijungti prie kitų metų grupės. Pavyzdžiui, valtornos tradiciškai kviečiamos iš Vienos filharmonijos orkestro. Muzikantai paaukoja net du mėnesius savo vasaros atostogų, kad galėtų prisidėti prie tokio išskirtinio reiškinio, ir tikrai ne komfortiškomis sąlygomis. Orkestras, paties Wagnerio sumanymu, „talpinamas“ tarsi dėžėje po scena. Tai vienintelė tokio pobūdžio orkestro „duobė“ pasaulyje. Visos festivalio teatro scenos konstrukcijos yra iš medžio – taip sukuriama išskirtinė akustika. Girdėjau garsių dainininkų pasisakymus apie Bairoito sceną ir orkestro vaidmenį kuriant muzikinę visumą. Sako, kad tai tiesiog unikalu, orkestras ne šiaip akompanuoja dainininkams – jis sudaro tarsi garsinį debesį, gaudesį, dar labiau leisdamas solistams išreikšti subtiliausias muzikines intonacijas, nes garsas sklinda iš visur aplink, vibruoja net grindys.

Prasimušti į tokį muzikos olimpą kaip Bairoito festivalis, deja, skirta toli gražu ne kiekvienam puikiam dainininkui. Pirmoji lietuvė, pasirodžiusi šiame olimpe, buvo Violeta Urmana, 1999 m. sužibėjusi kaip Kundri „Parsifalyje“, 2001 m. kaip Zyglindė „Valkirijoje“, nors mažesnius vaidmenis čia kūrė dar nuo 1994-ųjų. Nuo 2021 m. čia net keturis sezonus Sentos vaidmenį „Skrajojančiame olande“ atliko Asmik Grigorian. Vida Miknevičiūtė Bairoite debiutavo 2024 m. taip pat Zyglindės vaidmeniu „Valkirijoje“. Kitais metais ji sugrįžta net į du spektaklius – kaip Elizabetė „Tanhoizeryje“ ir kaip Eva „Niurnbergo meisterzingeriuose“. Šiemet Miknevičiūtė sulaukė išskirtinio festivalio organizatorių dėmesio: jai buvo suteikta garbė atidaryti jubiliejinį festivalį, dainuoti net 8000 publikai pačiame pirmajame koncerte po atviru dangumi (vėliau ir dar viename koncerte), dalyvaujant įžymybėms ir melomanams iš viso pasaulio. Buvau ir šio nuostabaus įvykio liudininkė.

Beje, šį rudenį Lietuvos dirigentė Giedrė Šlekytė taps premjerinio „Skrajojančio olando“ pastatymo Berlyne, Vokietijos operoje („Deutsche Oper“), muzikos vadove bei dirigente. Pastatymą režisuos Vienos festivalio intendantas, režisierius, eseistas šveicaras Milo Rau, pasižymintis itin radikaliomis, inovatyviomis idėjomis. Siurprizas (arba ne?) – Sentos vaidmenį čia kurs taip pat lietuvė, Aušrinė Stundytė. Premjera numatyta spalio 24 dieną. Argi ne puiki proga apsilankyti Berlyne, prieš lapkritį nutraukiant „Ryanair“ skrydžius tarp Vilniaus ir Berlyno? Ir taip, Vokietijoje gana dažnai išgirstu tokį saldų mano ausiai klausimą: kuo gi ypatinga mūsų žemė Lietuva, kad pasauliui gali padovanoti tokius išskirtinius muzikos talentus?