Išpildęs savo pašaukimą

Pamažu traukiasi XX amžiaus įtvirtintų didžiųjų vardų epocha. Tie vardai neišvengiamai liks, bet jau kaip už laiko brūkšnio esanti istorija. Sudėtinga ir komplikuota istorija, kurioje likimus laužė aplinkybės, o žmonės bandė ieškoti atramų, neretai ir kūryboje. Iš to laiko yra išlikę daug tikros, bet dažnai tragiško atspalvio muzikos. Ir beveik niekada linksmos.

Šis pavasaris muzikų bendruomenei – skaudžių netekčių metas. Prieš gerą mėnesį išėjo Osvaldas Balakauskas, vėliau Romualdas Gražinis, o sekmadienį, per Sekmines, palydėjome Feliksą Bajorą – paskutinį iš ryškiosios trijulės. Bronius Kutavičius, Balakauskas ir Bajoras, palaikydami vienas kitą, kartu statė moderniosios lietuvių muzikos rūmą ir kiekvieno jų indėlis buvo labai asmeniškas, kiekvienas savitai sprendė nacionalinės muzikos raidos mįslę, kartu teikdami atramą po jų einančioms kartoms. Perklausose ir koncertuose visada itin dėmesingai laukdavai jų kūrinių premjerų, nes tai niekuomet nebūdavo darbai, parašyti dėl skaičiaus.

Bajorui ne tik buvo svarbu išlaikyti muzikos savitumą, bet kartu jis sielojosi ir dėl lietuvių muzikos raidos apskritai. Neseniai su didžiuliu užmoju dalyvavęs savo 90-mečio koncertuose, priminė ryškiausius savo darbus. Jie paliudijo, kad ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė perėjo ne vieną etapą. Kūryboje, lyg liaudies meistras, jis derino intuityvųjį pradą su aukštu profesionalumu.

Su Bajoru dar ilgai asocijuosis tokios lietuvių muzikos viršūnės kaip „Sakmių siuita“, „Vestuvinių“, „Kalendorinių“ dainų ciklai, oratorija „Varpo kėlimas“, opera-baletas „Dievo avinėlis“, penkios simfonijos, „Exodus“, „Missa in musica“, sonata smuikui „Prabėgę metai“, Koncertas smuikui ir daugelis įvairių sudėčių kamerinių kūrinių. Jis atrakino ne vieną muzikos paslaptį, bet pats nebuvo perprastas lyg atversta knyga.

Bajoro asmenybė derino daug prieštarų, dvasinių patirčių jis ieškojo įvairiomis kryptimis. Turėjo bajoriškos laikysenos, vienišo kūrėjo ir kartu vaikiško naivumo bruožų. Labai jautrus garsui ir jo ištarčiai, savo tiesą gindavo beatodairiškai, užsispyręs ir nelabai pripažino, kad kiti gali turėti savąją. Kaip ir kiekviena stipri asmenybė, buvo ir mylimas, ir nelabai. Jam viskas buvo muzika ir muzika buvo viskas.

Bajoras nedėstė kompozicijos, bet pačia muzika ir jos vertinimais daug kam suteikė orientyrų. Jis negalėjo turėti sekėjų, nes jo unikali maniera būtų iškart per daug pastebima. Jo muzikos niekaip negali išimti iš lietuvių muzikos peizažo, nes taip jis netektų labai svarbaus aspekto.

Kai užrašų knygelėje lieka vis daugiau vardų, kuriems gali paskambinti tik mintyse, tai išgyveni kaip nebegrįšiančią unikalią patirtį. Supranti laiko ir jame veikiančių žmonių sąryšingumą, jų minčių ir veiksmų susipynimą, atseki kodus, kurie siejo ir skyrė.

Mums palikta apie tris su puse šimto partitūrų, daug įrašų, kuriuose juntama kompozitoriaus įtaka, kolektyvinė jį pristatanti knyga su autentiškais paties pasisakymais, įvairiu laiku skelbtų pokalbių. Kiekvieno atminty lieka asmeniški prisiminimų atšvaitai, kurie bus kaip meninės ar gyvenimiškos tiesos matas. Felikso Bajoro muzikai vidinės gyvybės dažnai teikė žodžiais neišsakoma ištartis, tęsianti būtų santykių dialogus ir monologus, kuriems tinka skirtingi intonavimo perprasminimai.