„Ištariu žodį – lūpos ledėja“ *

Kai išeina brangiausieji, kuriuos pažinojai kone visą gyvenimą, supranti, kad niekada nebebus taip, kaip buvo, kad su tuo nesusigyvensi ir nuo šios akimirkos bus dar vienas „iki ir po“. Skaudi netektis Lietuvos chorų bendruomenėje... mirė Romualdas Gražinis. Nors negailestingos ligos akivaizdoje žinojome, kad kitaip nebus, liūdna žinia vis tiek stipriai sukrečia. O balandžio 26 diena buvo tiesiog pranašiška: sniego ir stipraus vėjo gūsių sujauktame danguje būriais lakiojo ir čiulbėjo namo parskridusios juodosios kregždės. Lyg choru pranešdamos šią visus pribloškusią naujieną.

Romualdas Gražinis (visų choristų šiltai kviečiamas Romu) daugiau kaip keturis dešimtmečius M.K. Čiurlionio menų mokykloje audė nenutrūkstamą chorinio garso giją – vadovavo mokyklos chorui ir kameriniam chorui „Aidija“. Gražinis buvo ir neabejotinas sakralinės muzikos atlikimo autoritetas Lietuvoje: 1993–1998 m. dėstė giedojimą Šv. Juozapo kunigų seminarijoje Vilniuje, vienas pirmųjų prisidėjo prie grigališkojo choralo atgaivinimo pradžios nepriklausomoje Lietuvoje, buvo vienas iš Vilniaus universiteto „Schola Cantorum Vilnensis“ steigėjų.

Jo rankų mostams paklūstantys kolektyvai niekada nebuvo tik balsai – kad ir ką atliekant (nuo grigiališkojo choralo iki šiuolaikinės muzikos), Romas reikalaudavo gyvo, kvėpuojančio dainavimo, pakylėjančio iki aukštumų, o tai užburdavo ir atlikėjus, ir klausytojus. Gražinis visada buvo tas, kuris iš būrio dainuojančių, nuo profesionalų iki mėgėjų, kurdavo vieną kvėpuojančią širdį. Choras prasideda nuo žmonių, bet užgimsta tik tada, kai atsiranda vienybė – ir ją Romas visada mokėjo pažadinti. Jam buvo labai svarbu, kad chorų nariai suprastų, ką atlieka: detaliai analizuodavo kūrinių tekstus, stilistiką, atlikimo technikų panaudojimą. Ir visas šias žinias kantriai perduodavo choristams, kartais pratrūkdamas ant jo nesiklausančių, bet iš karto atsiprašydamas. Oi, kiek būdavo diskusijų! Bet galiausiai visi įtikėdavome Romo interpretacijos vizija.

Gražinio pastangomis išugdyta plejada choro dirigentų, dainininkų, net tokių, kurie, žiūrint iš profesionaliosios pusės, net negalėjo dainuoti chore, tačiau visomis spalvomis atsiskleidė būtent jo kolektyvuose. Kompozitoriaus ir choro dirigento Vaclovo Augustino žodžiais, „Romas niekada neieškodavo išorinio blizgesio – nerdavo gilyn“. Jis nesiekė titulų ir šlovės. Viename interviu pats prisipažino vengiantis žmonių, matyt, dėl prigimtinio savo kuklumo, kai kam apgaulingai primenančio aroganciją. Geriausiai jis jausdavosi dirbdamas su mokiniais, kuriuos, užaugusius ir pakėlusius sparnus, lengvai paleisdavo ir vėl atsisukdavo į naujus mokinius – didžio Mokytojo bruožas.

Romas mėgo pasakoti, kad pats būdamas „čiurlioniukas“ svajojo tapti krepšininku arba futbolininku, nes jo varomoji jėga – azartas ir tikslo siekimas, veiklos analizė ir įsigilinimas į detales. Paauglystėje jau norėjo keisti mokyklą, bet nuo šio žingsnio sulaikė tai, kad mokytojas Pranas Vėželis subūrė „čiurlioniukų“ krepšinio komandą. Matyt, perdėtas šis pasakojimas, tačiau, paradoksalu, 1993–1995 m. Gražinis buvo Vilniaus „Vakarinių naujienų“ krepšinio turnyre dalyvavusios komandos „Aidija“ (savaime suprantama, jos pagrindą sudarė choristai) vadovas! Meilė sportui ir savo mokyklai Romui buvo labai svarbi – kol sveikata leido, visada dalyvaudavo ir kasmetinėje mokyklos sporto šventėje „Sugrįžimai“.

Savo gyvenimo pavasarį jis tapatino su „Aidijos“ pradžia: „Didžiulė dovana tai patirti. Susiburia bendraminčių ratas, dainuoja ne du kartus per savaitę, o beveik kasdien.“ Romas „aidijukams“ buvo ne tik mokytojas ir chorines kultūros puoselėtojas, bet ir subtilios atmosferos kūrėjas. Jis paliko labai daug šviesos daugelyje gyvenimo istorijų. Romas buvo žmogus, kuris kūrė, jungė, vienijo, kvietė pažinti, skiepijo meilę muzikai, kūrybai ir žmogui. Atrasdavo kiekviename tokių savybių, kurių patys nebūtinai žinojome turintys. Nuo „Aidijos“ pasėto daigo Romo vedami sukūrėme neįtikėtinai daug gražių dalykų. Ir nors laikui bėgant pasklidome po įvairias pasaulio šalis, įgytas profesijas bei pašaukimus, pirmosios „Aidijos“ nariai išliko tikrų tikriausia šeima ir dėkoja Romui „už meilę ir šviesą, atkaklumo pamokas ir kantrybę“ (Danas Skramtai), „už tai, kad mokė nepasimesti ne tik scenoje, bet ir gyvenime“ (Vaidotas Kazlauskas), „už pasitikėjimą, palaikymą ir meilę“ (Milda Čiužaitė), „už įžiebtą meilę kiekvienam garsui, bet taip pat ir tylai, už pamokas atleisti ir suprasti, tobulėti ir tikėti“ (Lauryna Šablevičiūtė), „už akimirkos grožio pojūtį“ (Laura Paliukonienė), „už viską, ko iš Romo išmokau, kas dabar yra pagrindas mano muzikiniame kelyje“ (Nora Petročenko).  

Vartydama 1989–1997 m. nuosekliai pildytą „Aidijos“ metraštį radau 1996-ųjų recenziją pavadinimu „Septintajam sezonui pasibaigus“ („7 meno dienos“). Joje rašoma: „Paskutiniais metais „Aidija“ ypač daug dirbo ir stengėsi ruošdama kompozitorių Broniaus Kutavičiaus ir Osvaldo Balakausko kūrinius. Patiems choristams buvo labai džiugu, kad minėti autoriai savo kūrinių premjeras patikėjo jų chorui [...]: B. Kutavičiaus „Stabat Mater“, aštuonis muzikinius paveikslus „Ištariu žodį – lūpos ledėja“, O. Balakausko „Requiem“ [...].“ 

Prieš kelias savaites lankiau Romą ir atsisveikindama paklausiau: „Kokį dar kūrinį norėtumėte padiriguoti?“ Ilgai galvojęs atsakė: „Savo, bet ne „Sutartinę“, o naują, dabar skambantį galvoje, panašų į Kutavičiaus ar Balakausko.“ Mes, mirtingieji, jo jau neišgirsime, bet šie trys kūrėjai gal jau susitiko Aukštybėse ir muzikuoja, kuria...

Romualdas Gražinis nugyveno prasmingą gyvenimą; dirbo mėgstamą darbą, šalia turėjo puikią šeimą, užaugino tris talentingus vaikus. Galėjo ši pilnatvė tęstis dar ne vieną dešimtmetį. Dabar jau galima sakyti, kad „čiurlioniukų“ ir „Aidijos“ chorai, vadovaujami Romo, buvo epocha, kuri, deja, užsivėrė šių metų balandžio 26 dieną. Kaip ir „Aidijos“ metraštis. Ilsėkitės ramybėje, Mokytojau.

----------

* Matsuo Basho, vertė Vladas Baltuškevičius