Davidas Khrikulis ir Chopino (konkurso) žabangos

Sekmadienį važiavau į puikųjį Paliesiaus dvarą nuoširdžiai norėdama patirti tai, ką dalis fortepijono profesionalų ir daugybė socialinių tinklų vartotojų žadėjo po 2025-ųjų tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso: naujojo pianistinio meno pranašo, savotiško XXI amžiaus Ivo Pogorelichiaus atėjimą. Taip viešojoje erdvėje neretai pristatomas Sakartvelo pianistas Davidas Khrikulis, kurį gyvai girdėjau muzikuojantį minimo konkurso finale su Varšuvos filharmonijos orkestru. Jo interpretuotas Antrasis Chopino koncertas f-moll buvo labai patrauklus, bet, maniau sau, tik dėl to, kad nepatyriau tiesioginės, tai yra solo, akistatos Khrikulis–Chopinas, man dar nepavyko jo interpretacijų įsimylėti. Šįsyk tikrai turėjo pavykti.

Išties nėra smagu rezervuotai atsiliepti apie talentingą muziką, kuriam viskas dar priešaky. Juoba kad jaučiuosi polemizuojanti su kažkokia sunkiai apibrėžiama klausytojų grupe: nors Varšuvos filharmonijoje Chopino konkurso metu man neteko pastebėti jokių ypatingų simpatijų šiam pianistui (žiuri balai buvo gana geri ir, mano manymu, visiškai adekvatūs), tam tikrose socialinių tinklų grupėse buvo sukeltas nemenkas ažiotažas dėl to, kad Khrikulis, nors ir pasirodęs finale, liko be prizinės vietos. (Nenuostabu – vien instagrame turint per 40 000 sekėjų, tikėtina sulaukti visuotinai matomo jų palaikymo. Tačiau kituose „burbuluose“ virė visai kitokios aistros, labiau susijusios su mano favoritu lenku Piotru Pawlaku ar Lenkijoje gyvenančia kine Tianyao Lyu.) Konkurse, beje, Khrikulis buvo vienas vyresnių dalyvių, taigi, būdamas dvidešimt ketverių, laikytas jau pakankamai brandžiu menininku, o štai koncertinėje scenoje jis išties dar tik „jaunas, daug žadantis“ pianistas. Kaip tik čia ir kyla dilema: ar vis dar kalbėti apie šį pianistą kaip apie konkursantą, ar jau pamiršti varžybų rampos šviesas ir nerti giliau, į esminius šio meno postulatus? Tikėtis išgirsti išskirtinį tembrą, tą pianisto balsą, kurį galėtum atpažinti nuo pirmųjų užgautų fortepijono klavišų?

Rinkdamasi antrąjį kelią ieškau jo intepretacijose žadėtų nestandartinių sprendimų, „nesaloniško Chopino“ Paliesiaus salono erdvėje. Palyginti su didžiosiomis scenomis, čia susirinkusiems fortepijono meno gurmanams pianistas kone ranka pasiekiamas, kaip ir kiekviena jo juvelyrinio darbo detalė: čia, žiū, kurios nors frazės mintis užgeso, taip ir neišdainuota iki galo, čia koks pasažas ne visai kokybiškai suskambėjo. Analogiškai ir atlikėjui juste justi kiekvienas publikos kostelėjimas ar programėlės čiužėjimas, tad nė recenzentės užrašų nedrįsau koncerto metu išsitraukti.

Khrikuliui, regis, artimas tas bajoriškas, dramatizmą ir patriotizmą žymintis punktyrinis ritmas, kurio Chopino kūriniuose, o ypač polonezuose ar kituose nacionaliniuose lenkų šokiuose, apstu. Tačiau, nors stilistiškai teisingas, Polonezas fis-moll, op. 44, lyg ir nepasako nieko naujo. Kiek subtilesnės erdvės ima skleistis trijose mazurkose, op. 56, gražių lyrinių epizodų, įdomesnių susipinančių pobalsių girdėti Sonatoje Nr. 3 h-moll, op. 58, bet veltui laukiu tiek ryškesnio gyvybingumo, tiek ir plačiau išsiskleidžiančių melodijų. Tik Sonatos finale pianistas jau ir mane, neklusnią klausytoją, nusivedė paskui save. Ši kūrinio dalis, man regis, buvo atliekama kiek lėčiau, nei groja daugelis virtuozų, o tai leido pasimėgauti ir tauria aistra (oksimoronas? Bet juk to ir laukiau!), ir sūkuriuojančiomis harmonijomis.

Kur kas labiau įtikino antroji koncerto dalis – keturi Chopino Scherzo (ir bisui paskambintas poetiškas preliudas As-dur, op. 28, Nr. 17), nors ir čia neapleido įspūdis, kad pianistas sunkiai išsitenka lyrinėse, skaidriose kompozitoriaus tekstūrose (kuriose bent man stinga ir gelmės, ir lakumo, o ir aštrokai kietas tonas nežavi), o atsigauna ten, kur galima į valias pademonstruoti uraganišką temperamentą. Kad ir kaip būtų, kokių nors neordinarinių interpretacinių sprendimų, su kuriais mielai sutikčiau ar konceptualiai padiskutuočiau, neišgirdau ir čia. Galbūt keletas tokių (ypač žaviai kai kuriuose epizoduose pianistas pasirenka nenaudoti pedalo) nuskambėjo antrajame Scherzo b-moll, op. 31, ir turbūt todėl man šis kūrinys tapo emocine, o ir garsine, viso koncerto kulminacija.

Šiame vis greitėjančiame pasaulyje skubama „įsukti“ ir karjerą – net jei tai reikštų sutikti groti tiek koncertų, kad tampa nebeįmanoma išlaikyti adekvataus tonuso kiekviename jų. Nepelnytai nelaimėjusiojo ar net nuskriaustojo naratyvas – labai patrauklus ir daugeliu atvejų puikiai veikiantis. Tačiau publikos atmintis trumpa, konkurso sukeltos aistros netruks nuslūgti, ir tuomet jau reikės kurti bei išlaikyti savitą veidą su savitomis interpretacijomis, pasakyti kažką ne tik kaip „svarbiausio konkurso finalininkui“, bet tiesiog kaip menininkui. Davidas Khrikulis labai arti to.