Muzika gimsta tamsoje – arba naktį, arba užsimerkus

Iš mūsų pasitraukė Rimantas Zdanavičius – chorų įkūrėjas ir dirigentas, pedagogas. Ir kaip netikėti keistais sutapimais: kai ši žinia mane pasiekė, klausiausi Bacho Arijos iš Siuitos orkestrui Nr. 3 (BWV 1068) – kiek kartų vadovaujant Mokytojui ji buvo atlikta M.K. Čiurlionio menų mokyklos naujametiniame koncerte „Viva la Musica“!

Sutapimų būta ir anksčiau. Dažnas pritars: mėgstamas vietas ar atmintin įsirėžusias situacijas kartais lydi muzika. Kai keliauju pro buvusią Mažąją baroko salę (dabar Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia), nejučiomis mintyse išgirstu Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ įžanginius akordus. Prisiminimuose iškyla tamsūs, sniegingi naujametiniai vakarai ir būrys šiurkštaus audinio žaliomis suknelėmis pasidabinusių chorisčių, su koncertiniais bateliais brendančių per pusnis į tuoj prasidėsiantį koncertą. Leopoldo Digrio vargonavimas, Giedrės Kaukaitės atliekami solo epizodai, ragų skambesys, neįprastas choro ėjimas aplink klausytojus bei viską sujungiantys Mokytojo Zdanavičiaus mostai... Tai daugelio tuo metu chore dainavusiųjų kelionės į muzikos pasaulį pradžia.

Pirmas mano susitikimas su Rimantu Zdanavičiumi įvyko tik įstojus į M.K. Čiurlionio menų mokyklos antrą klasę. „Dainų dainelės“ laureatei ir muzikos mokyklos „pažibai“ susidūrimas su visai kita ugdymo sistema, „čiurlionkės“ mokytojų griežtumu ir reiklumu kainavo ne vieną ašarą. Taip nutiko, kad patekau į Zdanavičiaus laikinai vedamas solfedžio pamokas, kurios, priešingai, ramino ir mokė klausytis muzikos. „Muzika gimsta tamsoje – arba naktį, arba užsimerkus“, – lydimi šių Mokytojo žodžių, per pamokas pritemdytoje klasėje klausydavomės Vivaldi „Metų laikų“ ir bandydavome užčiuopti pirmus muzikos suvokimo potyrius.

Antras susitikimas – jau chore, kuriame dainavau iki pat mokyklos baigimo. Mokytojo tvarka chore buvo skirta kuo sklandesniam mažųjų įsiliejimui į kolektyvą: ketvirtokės buvome sodinamos greta dešimtokių ir vyresnių, kad kuo greičiau pramoktume programą. Dar ir dabar pamenu tą keistą jausmą sėdėti greta „moterų“. Įspūdį padarė ir keli praktiniai patarimai, kuriuos prisimenu iki šių dienų: „Dainuoti chore reikia taip, kad girdėtum ne save, o aplink stovinčius“ arba „jei ne visi choristai seka dirigentą akimis, choro nebelieka“.

Pagal Zdanavičiaus parengtą programą Lietuvos vaikų muzikos mokyklose pradėti steigti chorinio dainavimo skyriai – tai sprendimas, pakeitęs muzikinio ugdymo kryptį visoje šalyje. Kupinas iniciatyvų, įkūręs ir vadovavęs ne vienam Lietuvos chorui (legendiniam Klaipėdos berniukų ir jaunuolių chorui „Gintarėlis“, Lietuvos aklųjų kameriniam chorui, Vilniaus universiteto studentų chorui ir kt.), Zdanavičius ypatingą dėmesį skyrė lietuvių kompozitorių kūrybai ir senajai Europos muzikai. Jo su „čiurlioniukais“ buvo pastatyta Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“, parengti oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ atlikimai, pirmą kartą suskambėjo Pergolesi „Stabat Mater“, Haydno ir Britteno „Missa brevis“, ištraukos iš Händelio „Šventinės oratorijos“, išleistos keturios plokštelės, padaryti fondiniai įrašai Lietuvos radijui, televizijai ir kino filmams.

Dar viena pamoka, kurią gavau iš Mokytojo, buvo ta, kad negalima apsiriboti tik viena veikla. Zdanavičių visą gyvenimą lydėjo ne tik muzika, bet ir aistra sportui – sniegu padengtoms kalnų viršūnėms ir vėjo blaškomoms burėms. Matyt, dėl šių savybių jo darbas su chorais visada buvo lengvas ir įkvepiantis.

Papūtus nepriklausomybės vėjams, Zdanavičius pakėlė bures į Ispaniją. Vadovavimą M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorui perėmė Romualdas Gražinis, tęsęs Mokytojo darbus ir į dar platesnius vandenis išplukdęs mokyklos ir greta įkurtą „Aidijos“ chorą. O Mokytojas pedagoginius ir kūrybinius darbus tęsė Vigo miestelyje: privačioje konservatorijoje dėstė choro disciplinas, vadovavo vaikų ir jaunimo chorams, buvo Vigo universiteto studentų mišraus choro meno vadovas ir dirigentas. Jis be muzikos negalėjo iki pat paskutinių akimirkų, kaip ir be kalnų...

Paskutinis ir netikėtas mūsų susitikimas įvyko 1999 metais. Labai nustebau, kad Mokytojas iš karto atsiminė mano vardą, mergautinę pavardę ir puolė teirautis, ar dar muzikuoju, ar dainuoju chore, – jam tai labai rūpėjo. Vėliau kelis kartus susirašėme elektroniniu paštu, tarėmės susisiekti dėl išsamesnio pokalbio. Deja, viskas taip ir liko planuose...

Jis išėjo, bet liko žmonės, kurių balsuose, vertybėse, drąsoje eiti į sceną ir troškime muzikuoti yra po kruopelę to, ką jo dėka pažinome. Ilsėkitės ramybėje, Mokytojau.