Muzikiniai peizažai, įkvėpti gamtos ir dainų

Šie metai Klaipėdoje gimusiai ir gyvenančiai kompozitorei Loretai Narvilaitei – jubiliejiniai. Jų pradžią žymėjo kovo mėnesį kompozitorei įteiktas vienas aukščiausių valstybinių apdovanojimų už nuopelnus Lietuvos kultūrai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Metams baigiantis kompozitorės ir jos kūrybos gerbėjų laukia dar vienas trofėjus – antroji autorinė kompaktinė plokštelė „Artimos tolumos“. Ją išleido garso įrašų studija „MAMA Studios“; jos pristatymas numatytas artėjančioje 2026 m. Vilniaus knygų mugėje dalyvaujant autorei.

Šiam kamerinės muzikos albumui kompozitorė atrinko aštuonias skirtingais laikotarpiais sukurtas kompozicijas ir naujas anksčiau parašytų kūrinių versijas kitoms instrumentų sudėtims. Tarp plokštelę įgrojusių muzikantų daug ištikimų kompozitorės kūrybos skleidėjų, įkvėpusių ir šių kūrinių atsiradimą, taip pat jaunosios kartos muzikų, kuriems autorė paskyrė naujas senų kūrinių versijas. Trumpam susitikome su kompozitore, tiek fiziškai, tiek mintimis nuolat migruojančia tarp „pasaulio krašto“ (Klaipėdos) ir „centro“ (Vilniaus), pasikalbėti apie albumo sumanymą bei įkvėpimo šaltinius.

Koks skambesys vyrauja naujausiame jūsų kūrinių rinkinyje „Artimos tolumos“? Pavadindama visą albumą tokiu oksimoronišku tropu (pagal vieną iš albumo kūrinių) lyg koduojate prieštara grįstą sugretinimą. Kodėl albumui pasirinkote būtent tokį įvardijimą?

Didžioji dalis albume įrašytų kūrinių – tiesiogiai ir ne – siejasi su jūros toliais, vandeniu. Tokią sąsają tarsi sufleruoja jų pavadinimai: „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Lietus lyja toli nuo mūsų“, „Banga palydi paukščio skrydį“, „Lakštingalos lietuje“, „Ryto rasa krito“... Bet labiausiai turbūt šios inspiracijos siejasi su mano gyvenimiška situacija, nes gyvenu mieste prie jūros. Kitaip tariant, „ant pasaulio krašto“ – vietoje, nutolusioje nuo kultūros centro, kurio dalimi visada norėjau būti. Tai sukelia stiprų atskirties, ilgesio jausmą, kuris suteikia mano kūriniams kiek melancholišką atspalvį. Beje, tai atsispindi ir šio albumo grafiniame dizaine, jo spalvinėje paletėje, kur vyrauja mėlyna ir balta spalvos (albumo dizaino ir nuotraukų autorius Ernestas Šimkūnas – V. J.). Antra vertus, vienuma ir ilgesys man yra produktyvūs: tai skatina kontempliuoti pasaulį pagal save, o kai pasiilgstu bendrystės – palaikyti ir megzti naujus ryšius su įvairių kartų kūrėjais bei atlikėjais.

Kalbant apie albumo turinį, man rūpėjo į jį sudėti kūrinius, kurie būtų vienijami bendros temos, parodytų tam tikrą mano kūrybos kryptį ar liniją, o sykiu reprezentuotų pastarųjų metų kūrybą. Vienas tokių kūrinių ir yra „Artimos tolumos“ smuikui ir violončelei, rašytas 2021 m. Thomo Manno festivaliui. Jis tapo viso albumo prasminiu raktu. Pavadinimas tiesiogiai su jūra ar vandeniu nesusijęs, tačiau jis perteikia tą jausmą, kuris manęs neapleidžia gyvenant ir dirbant Klaipėdoje. Kompozicijos „Artimos tolumos“ muzikinėje medžiagoje jungiamas melodinis motyvas iš Christiano Bartscho Mažosios Lietuvos dainų rinkinio „Dainų balsai“ su Johanno Sebastiano Bacho Preliudo iš Siuitos violončelei G-dur fragmentais. Kadangi kūrinys buvo skirtas Nidoje vykstančiam festivaliui, jame norėjau susieti dvi anksčiau buvusias artimas, bet dabar jau nutolusias kultūras – Rytų Prūsijos lietuvininkų ir vokiškąją. Kūrinį šioje plokštelėje ir dažnai savo koncertinėse programose atlieka smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas.

Ne vienas jūsų pastarųjų metų kūrinys patraukia klausą kūrybiškai transformuotais lietuvinininkų dainų motyvais. Kada ir kodėl savo kūryboje pradėjote žvalgyti Klaipėdos krašto etninės muzikos palikimą?

Ko gero, pirmą kartą lietuvininkų dainos motyvą įpyniau į 2009 m. sukurtą kompoziciją „Lietus lyja toli nuo mūsų“. Jį įkvėpė iš Vienos parsivežtas atvirukas su Friedensreicho Hundertwasserio paveikslu tuo pačiu pavadinimu. Pernai sukurta ir pirmąkart Vienoje atlikta nauja kūrinio versija smuikui, violončelei ir dviem perkusininkams užbaigia naująjį albumą (premjerą ir plokštelėje įgrotą įrašą atliko „The New Baltic Sound Quartet“: Dalia Dėdinskaitė, Glebas Pyšniakas, Pavelas Giunteris ir Guntaras Freibergas – V. J.).

O albumą atveriančiame opuse „Pamatyk jūrą tolumoje“ fortepijoniniam trio (2015) panaudojau net tris lietuvininkų dainų melodijas iš minėto Barčo rinkinio. Užsakydami šį kūrinį projektui „Langas į Lietuvą“, Dalia ir Glebas prašė, kad jame būtų kokių nors sąsajų su Lietuva. Drauge su pianistu Gintaru Januševičiumi jie parengė lietuviškos muzikos programą, kurią atliko šešiolikoje pasaulio šalių, įrašė į kompaktinę plokštelę.

Vėliau pasipylė ir daugiau kompozicijų, kuriose naudojau Mažosios Lietuvos dainų fragmentus. Viso šio domėjimosi apogėjus, žinoma, buvo opera „Klaipėda“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurios sukūriau pirmąjį veiksmą. Man Mažosios Lietuvos paveldas yra sykiu ir svetimas, kitoniškas, ir artimas, žadinantis smalsumą jį geriau pažinti – kur kas labiau nei žemaičių tradicinę muziką, nors mano abu tėveliai žemaičiai.

Tęsiant kalbą apie naujojo albumo turinį reikia pasakyti, kad jame skambančiuose kūriniuose naudojau liaudies dainų melodijas ir iš kitų Lietuvos etnografinių regionų. Pavyzdžiui, 1996-ųjų kompozicijoje „Ryto rasa krito“ skamba rytų aukštaičių sutartinės motyvas. Albume įrašyta nauja kūrinio versija, sukurta 2014 m. seserų Daunyčių ansambliui „Regnum musicale“. 2020 m. rašydama Guodai Gedvilaitei dedikuotą pjesę „Garsas prabyla į tylą“, atsižvelgiau į tai, kad pianistė gimė ir augo Druskininkuose, o dabar gyvena Vokietijoje – taigi, anoj pusėj Nemuno, – ir man savaime į galvą atėjo šios dzūkiškos dainos melodija. 2017 m. švedų perkusininkų dueto „Rhythm Art Duo“ (Danielis Bergas ir Fredrikas Duvlingas – V. J.), užsakymu sukurtame „Akataka“ panaudotas dzūkiškos dainos „Teka teka šviesi saulė“ motyvas, kurio pasirinkimą, matyt, nulėmė „teka teka“ ir „akataka“ sąskambis.

Gal tik „Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo (2012) ir „Lakštingalos lietuje“ fleitai ir arfai (2024) neturi tų lietuviškumo ženklų. Pjesės smuikui virtuozinį pobūdį lėmė dedikacija smuikininkei Rusnei Mataitytei, klausytojų akivaizdoje dažnai atliekančiai kone akrobatinius skrydžius savuoju instrumentu. Jos įgrotas kūrinio įrašas jau buvo anksčiau įtrauktas į natų ir įrašų rinkinius, tačiau jis čia puikiai tiko pagal nuotaiką ir skambesį. „Lakštingalos lietuje“ fleitai ir mušamiesiems pradėtas rašyti 2003 m. reziduojant Visbio tarptautiniame kompozitorių centre, tačiau originalia sudėtimi niekada nebuvo atliktas. 2024 m. parašiau naują kūrinio versiją fleitai ir arfai, kurią į šią kompaktinę plokštelę įgrojo jaunų atlikėjų duetas „Deep Blue“ – fleitininkė Augustė Ivanauskienė ir arfininkė Liucilė Uršulė Vilimaitė. Kūrinį pavadinau pagal eilutes iš XII a. japonų poeto Saigio eilėraščio. Kaligrafiškos instrumentų partijos jame brėžia tai žemyn krintančių lietaus lašų, tai aukštyn kylančias čiulbančių lakštingalų balsų linijas, sudalintas į grakščius posmelius trikampio arba Tibeto lėkštelių dūžiais. Ši subtilia gamtos lyrika dvelkianti rytietiška miniatiūra taip pat rado vietą tarp lietuviškesnio kolorito muzikinių peizažų.

Jūsų kūriniai, įtraukti į bene dvi dešimtis skirtinga proga išleistų garso įrašų rinkinių, pasižymi didele žanrų ir sudėčių įvairove. Tačiau kamerinė muzika akivaizdžiai sudaro didžiausią kūrybinio kraičio dalį. Vien jai skirta jau antra jūsų autorinė kompaktinė plokštelė (pirmoji „Šauksmas – Šviesa“ pasirodė prieš penkiolika metų). Dauguma kamerinių kūrinių gimė iš glaudaus bendravimo su atlikėjais – lietuvių, ir ne tik. Kūrinius nuolat tobulinate, pritaikote kitoms sudėtims. Kas lemia instrumentų pasirinkimą, kam lengviausiai sekasi ar norisi rašyti?

Atvirai sakant, mano prigimčiai turbūt artimiausia vokalinė muzika. Gal todėl, kad apskritai mėgstu kurti melodingą muziką, net instrumentai man turi dainuoti. Pavyzdžiui, viename naujausių kūrinių „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“ (2024) fortepijonui ir dideliam ansambliui (sukurtame šiuo metu Lietuvoje gyvenančio pianisto Alexanderio Paley’aus įkurtam ansambliui „Paleasis“ – V. J.) kiekvienas instrumentas turi išdainuoti savo liniją. Jie net ima tarpusavyje konkuruoti dėl to, kurio partija dainingesnė.

Mano širdis tikrai dainavo, kai rašiau muziką operoms „Neringa“ (2021) ir „Klaipėda“ (2023). Tas pat pasikartojo ir pernai rašant naujausią, vis dar neatliktą vokalinį kūrinį „Time. Die Zeit. Laikas“ (2024) dirigentės Adrijos Čepaitės vadovaujamam moterų vokaliniam ansambliui „Graces & Voices“. Ir dabar labai norėčiau kurti balsui, chorui ar tiesiog klausytis dainuojamos muzikos – net ir operos. Jaučiu, kad noriu tai daryti ir tikrai šioje srityje turiu ką pasakyti.

Kalbant apie instrumentus, taip sutapo, kad pastaraisiais metais sulaukiau užsakymų ir vieną po kito parašiau keletą kūrinių styginiams. Vienas naujausių – „Kur veda kopų kelias“ smuikui solo ir styginių orkestrui (2024), kurį „Gaidos“ festivalyje pirmąkart atliko smuikininkas Hugo Ticciati ir Lietuvos kamerinis orkestras. Kitas – „Anksti aukštai pakils balsai“ taip pat smuikui solo ir styginių orkestrui (2025), sukurtas Alantos festivalio užsakymu ir ten pirmąkart pagrotas smuikininkės Julijos Andersson ir Lietuvos kamerinio orkestro.

Labai patinka švelnūs medinių pučiamųjų – obojaus, fleitos – tembrai. Per nuostabiąją Joaną Daunytę atradau arfą. O didžiausias pastarųjų metų atradimas – kariljonas, kuriam jau esu paskyrusi šešis kūrinius, įkvėpta mielos bičiulės, Gdansko miesto kariljonininkės Monikos Kaźmierczak. Man iš tiesų labai pasisekė, nes teko ir vis dar tenka laimė susipažinti, bendrauti su ypač talentingais įvairių kartų ir šalių atlikėjais, atsidavusiais atlikimo menui ir puoselėjančiais aukščiausio meistriškumo standartus. Visiems jiems esu labai dėkinga.

Dėkoju už pokalbį.

Garso įrašų leidinį „Artimos tolumos“ iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba. Leidinį fiziniu pavidalu galima įsigyti mamastudios.eu, o skaitmeniniu – pasiklausyti muzikos klausymosi bei platinimo platformose.