Kas įsiminė 2025-aisiais?

Ingrida Alonderė

Šiemet Lietuvos muzikos pasaulyje ryškiausiai atsivėrė ne premjeros, o vienas klausimas: ar kūrėjas dar gali būti laisvas? Ne popieriuje, o realybėje – socialinių tinklų aikštėje, kur į kiekvieną kūrybinį gestą reaguojama akimirksniu, dažnai grubiai ir neatsižvelgiant į kontekstą. Tikras muzikantas, menininkas ar kritikas šiandien gyvena aplinkoje, kurioje nuomonės tempas kartais užgožia pačią kūrybą.

 

Nepakankamai pastebėtas liko kūrėjų atsparumas. Ne tik jų darbai, bet ir gebėjimas kasdien išlaikyti stuburą: kurti be ketinimo pataikyti į madas, nepasiduoti „burbulų“ įtampos logikai, sakyti tai, kas tikra, net kai tylėti būtų patogiau. Gyvename erdvėje, kurioje kritika dažnai skamba greičiau nei palaikymas, o įžvalga kartais pralaimi prieš triukšmą. Tačiau kultūrą iš tiesų palaiko ne reakcijos, o tie, kurie nepametė džiaugsmo ir vidinės krypties.

 

Bendras metų fonas primena paprastą tiesą: kūrybinė laisvė nėra dovana, ji yra raumenys, kuriuos kasdien reikia treniruoti. Tai atsisakymas nusilenkti nuomonėms, bandančioms reguliuoti toną, formą ar drąsą. Ir jei šiandien muzikos srityje kažko reikia labiausiai, tai ne naujų formulių, o kūrėjų, kurie nebijo kurti taip, lyg niekas nežiūrėtų. Nes kultūra žlunga ne tada, kai ją kritikuoja, o tada, kai kūrėjas pradeda bijoti savo paties balso.

                                                                            

Beata Baublinskienė

Skiriamasis 2025-ųjų ženklas – dvilypumas. Viena vertus, be jokių išlygų esame lygiaverčiai Europos ir pasaulio muzikinio gyvenimo dalyviai. Paminėčiau operų premjeras – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre galbūt kiek chuliganiškai pastatytą Mozarto „Don Žuaną“ ir pirmą kartą nacionalinio teatro scenoje pastatymo sulaukusius Ponchielli „Lietuvius“; pastarosios premjeros proga LNOBT atgaivino ir tarptautinių operos kritikų konferencijų tradiciją. Iš nepriklausomų iniciatyvų išskirčiau Puccini „Toskos“ koncertinį atlikimą su tarptautine „svajonių komanda“ – solistais Vida Miknevičiūte, Jonathanu Tetelmanu (JAV) ir seru Brynu Terfeliu (JK). Vilniaus festivalis, be kita ko, pradžiugino smuikininko Christiano Tetzlaffo (Vokietija) ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bei Keri-Lynn Wilson (JAV) diriguojamo Ukrainos laisvės orkestro ir soprano Rachel Willis-Sørensen (JAV) koncertais. Paminėčiau ir Latvijos radijo choro (dirig. Kasparas Putniņis) atliktą Arvo Pärto „Kanon pokajanen“ festivalyje „Gaida“.

 

Vis dėlto metų kulminacija tapo Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ spalio 5 d. Lietuvos miestų salėse ir viešosiose erdvėse – kaip atsakas į rugsėjo 22-ąją, per patį Čiurlionio gimtadienį, patirtą akibrokštą, kai buvo priimtas visiškai neadekvatus sprendimas dėl Kultūros ministerijos valdymo. Taigi greta klestinčios kūrybos kultūros politikoje, deja, nusirista žemyn. Tačiau išryškėjo, kiek daug yra nepriklausomos laikysenos žmonių, kuriems orumas neleidžia praleisti tokios „chaltūros“. Kaip gyvybingos demokratijos ženklą priimu ir tai, kad galimybę nuskambėti turi net ir mums nepatinkančios nuomonės.

 

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Ir vėl artėja metų paskutinioji. Menininkai nugalėjo „Nemuno aušrą“. Tačiau ar nebūtų geriau gatvių paradus pakeisti į vietą bibliotekoje, tobulinant lietuvių kalbą, ko nors konkretaus išmokstant? Dabar, žiūrėk, televizijos ekranuose, net radijo laidose tiek broko: neperžiūrėtos juostos, kartojami epizodai, prasta laidų vedėjų kalba, chamizmas bendraujant su pašnekovu, anglicizmų – nors vežimu vežk. Eteris užverstas menkaverte muzikėle, o operos televizijos ekrane leidžiama „klausytis“ tuo laiku, kai dauguma Lietuvos jau miega. Ryškiausi muzikiniai įvykiai jau seniai nebeįrašomi. Savo žydėjimo laiką baigs ryškiausi menininkai, o jų portretų nebus. Bet tai mūsų kultūros istorijos dalis!

 

Šiandien kalbėti, ką galvoji, niekas nedraudžia, tačiau formuoti viešas diskusijas, reikšti įvairias nuomones – profesionalų gebėjimo ir sąžinės reikalas. Taip, tikrai yra apie ką kalbėti: toliau svarstyti kultūros kanono įtvirtinimo idėją, taikiai diskutuoti apie regionų kultūrą, tobulintiną Lietuvos kultūros tarybos veiklą, žiniasklaidos esatį regionuose, vertybinį pamatą iškraipantį besaikį popso plitimą, akademinės muzikos edukacijos stygių regionuose, jaunuomenės auditorijose. Pinigų visada bus mažai. Svarbu, kad už esamus būtų kas nors vertinga sukuriama.

 

Buvau Panevėžyje. Puikios ekspozicijos Kraštotyros muziejuje. Su parengta turininga „Liaudos žeme“ gali susipažinti ir moksleiviai, bet jų ateina mažiausiai. Muziejuje surengtas panevėžiečio kompozitoriaus Antano Belazaro jubiliejinis vakaras, bibliotekoje retas profesionalų pristatytas baroko muzikos koncertas. Kur moksleiviai, mokytojai? Jie neturi laiko, išėjo reikalauti pinigų?

Ir Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje, koncertuojant aukščiausią meniškumo lygį pasiekusiems atlikėjams, muzikos mokytojų, švietimiečių, „už kultūrą kovojančiųjų“ nematyti. Panevėžio lietuvių kalbos mokytojos paklaususi, kas mieste kovojo už lietuvių kalbą – atsakymo neišgirdau. O bibliotekoje „su jaunimu“ dirbanti darbuotoja nesuprato, ką reiškia žodis „rankraštynas“.

 

O štai Europoje gyvenanti pianistė profesorė Mūza Rubackytė dirba išsijuosusi: Lietuvai geba pateikti plačias pianistines, ypač prancūzų muzikos, atodangas. Tai bene ryškiausias metų projektas Nacionalinėje filharmonijoje. Visada apgalvotos ir puikiai realizuotos dirigento Victoriano Vanoosteno koncertų programos. Nepamirštamas pianisto sero Andraso Schiffo koncertas.

 

Retai taip būna, bet šiais metais Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnytai gavo dainininkė, sumanymų sūkuryje nenustygstanti Giedrė Kaukaitė. Jos iniciatyva profesionaliai „prikelta“ daugiaprasmė Felikso Bajoro vokalinė kūryba.

 

Eglė Šeduikytė-Korienė

2025 metų pradžioje, sausio 19 d., į amžinai skambančius tolius išlydėjome Lietuvos vargonų renesanso korifėjų Leopoldą Digrį, savo pašvęstame šiam instrumentui gyvenime aktyviai propagavusį ir Čiurlionio kūrybos atlikimą vargonais. Todėl simboliška, kad jubiliejiniais Čiurlionio metais mūsų šalies genijaus kūrybos vargonams sklaidą perėmusi jaunesnioji karta vargonų muzikos fondą praturtino net dviem čiurlioniškais albumais. Spalį Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, nuaidėjo Karolinos Juodelytės atliekami Digrio ir jos pačios transkribuoti nauji Čiurlionio kūriniai vargonams, tarp kurių itin retai skambanti uvertiūra „Kęstutis“ ir simfoninė poema „Miške“. Kompaktinė plokštelė „M.K. Čiurlionis. Transkripcijos vargonams. Ankstyvieji kūriniai“ Karolinos įrašyta Franzo Eggerto vargonais Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Berlyne.

 

Itin svarbus įvykis Lietuvos vargonų meno padangėje – Nacionalinės vargonininkų asociacijos (NVA) išleistas dvigubas Čiurlionio kūrinių vargonams albumas, įrašytas Jurgitos Kazakevičiūtės, Dovilės Savickaitės, Eglės Rudokaitės ir Balio Vaitkaus, grojant Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios didžiaisiais vargonais. Rinkinyje net 60 aranžuočių, kurių kulminacija – Vaitkaus aranžuota simfoninė poema „Miške“ dviem vargonininkams. Taigi galime rinktis, po kurį Čiurlionio Mišką – Balio ar Karolinos – norime paklaidžioti vargonų garsais, kol sulauksime ir abejų natų publikavimo. Dailiai išleistas Čiurlionio kūrinių CD vainikavo NVA intensyviai jau keletą metų organizuojamus ir tradicinius tapusius vargonų muzikos koncertų ciklus, sutraukiančius gausią klausytojų publiką, bei atraktyvias edukacines vargonų dirbtuves vaikams įvairiuose Lietuvos miestuose.

 

Laimutė Ligeikaitė

Šiais metais buvo daug daug Čiurlionio. Išragavom, išeksperimentavom, išinterpretavom, o vis tiek liko neišsemiami klodai ateičiai. Net Vilniaus oro uostas, pavadintas Čiurlionio vardu, įgavo kultūros bruožų. Niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad tai tik terminuotam laikui... Nuostabu, kad Čiurlionis skambėjo visur ir įvairiai. Nuo išleistų plokštelių, mažyčių deimančiukų bisui Thomo Manno festivalio koncertuose iki beveik šimtą dvidešimt metų lauktos unikaliosios Čiurlionio „Jūros“ (originalą rekonstravo Charisas Efthimiou), atliktos Nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojant Mirgai Gražinytei (vėliau „Jūrą“ ji atliko Berlyno filharmonijos didžiojoje scenoje su „Radio France“ filharmonijos orkestru); nuo mūsų atlikėjų gastrolių visame pasaulyje iki neįtikėtino projekto „Pasaulio fortepijono žvaigždės sveikina M.K. Čiurlionį“ (rengėjai Nacionalinė filharmonija, VšĮ Tytuvėnų festivalis, Čiurlionio namai); nuo įstabiosios Osvaldo Balakausko dedikacijos Čiurlionio 100-mečiui „Kalnų sonata“, atliktos Nacionalinio simfoninio orkestro ir dirigento Victorieno Vanoosteno, soluojant Petrui Geniušui, atgaivintos Teisučio Makačino „Saulės poemos“, vėl LNOBT parodyto Giedraus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ iki naujausių Arvydo Malcio, Donato Zakaro, Joelo Hoffmano, Zitos Bružaitės, Luko Butkaus ir kitų autorių kūrinių. Ir galiausiai visą Lietuvą užliejusios visa apimančios „Jūros“ bangos – kaip šviesios ir galingos pilietinės visuomenės simbolio.

 

Šiais metais patyriau bene stipriausią šoką po įsimintiniausio metų performanso, atlikto vienadienio ministro, dėl tamson riedančio valstybės „vežimo“, bukumo, nekompetencijos, netiesos... Tačiau šiais metais apėmė ir pats geriausias jausmas – pasididžiavimas, kad visoje Lietuvoje yra tūkstančiai šviesių jaunų žmonių, kovojančių už ateitį. Stiprybės kitais metais!

 

Lina Navickaitė

Turbūt retam šiemet neįsiminė tos penkios dienos, kai Kultūros ministerijoje viešpatavo nekultūra ir nekompetencija, kaip ir tai paruošę bei lydėję įvykiai, kurie atskleidė gal net netikėtą (laikiną?) kultūros lauko vienybę. Pastarosios, kaip ir stiprybės bei atsakomybės, mums dar prireiks.

 

Kiti mano šiųmečiai įspūdžiai – ganėtinai fragmentiški, mat dėl kelionių ar kitų priežasčių teko nenoromis praleisti nemenką dalį lauktų renginių, kaip kad Fazilo Say pasirodymą „Gaidoje“, IX šiuolaikinės operos festivalį NOA ar Vilniaus fortepijono festivalį. Apskritai jaučiuosi gerokai mažiau nei įprastai besilankiusi muzikos renginiuose – žvilgsnis vis nukrypsta į kitus meno barus ar bent jų jungtis. Tarp tokių – Nacionalinėje dailės galerijoje vykęs Arturo Bumšteino performansas „Gerai išardytas fortepijonas“, kuriame senutės „Estonios“ detales dvi dienas iš eilės kruopščiai, ironiškai ir su meile dekonstravo broliai Bazarai. Iš labiau tradicinių, bet ganėtinai avangardiškų potyrių įsiminė ir Yusuke’s Ishii rečitalis, įsirėžęs į Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų sezoną programa, kurios užmojis ir įgyvendinimas nepaliko abejingų nei tarp fortepijono tradicionalistų, nei tarp gausiai susirinkusių šiuolaikinės muzikos gerbėjų.

 

Na, ir du svarbieji 2025-ųjų jubiliejai: vienas – išskleistas iki kosmoso (tikrąja to žodžio prasme), kitas paminėtas gerokai kukliau. „Čiurlioniui 150“: tarptautinis kongresas, begalė koncertų, pervadintas oro uostas ir daug kitų atminties ženklų. Man gera buvo lankytis festivalyje „Pasaulio fortepijono žvaigždės sveikina Čiurlionį“. Nepaliaujamai stebina, kaip Čiurlionį interpretuoja ir kiek mums negirdėtų sluoksnių, spalvų ir muzikos istorijos atgarsių jo natose atranda užsienio pianistai, bet etaloninis festivalio Mikalojus Konstantinas vis dėlto skambėjo prisilietus Andriui Žlabiui.

 

„Bacevičiui 120“ sulaukė kur kas menkesnio dėmesio, užtat blykstelėjo Kaune pirmąsyk surengtu tarptautiniu Vytauto Bacevičiaus vardo pianistų konkursu, kuriame šalia ekscentriškojo lietuvių avangardisto kūrinių skambėjo vien tik pastarojo šimtmečio muzika. Ilgų metų šiam sumanymui!

 

Alina Ramanauskienė

Per metus laikinojoje sostinėje, kaip, beje, ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, neįprasta daugybė muzikos, jos įspūdžių, minčių, svarstymų, susižavėjimų, nusivylimų... Tradiciškai Kaune didelio publikos dėmesio ir simpatijų sulaukia trys svarbiausi muzikiniai renginiai: Pažaislio muzikos festivalis, šiemet skambėjęs 30-ąjį kartą, šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ ir Kauno kompozitorių religinės muzikos koncertas, rugsėjo mėnesį pripildęs sakralią Jėzuitų bažnyčios erdvę.

 

Pažaislio muzikos festivalis šiemet pasirinko šūkį „Jei muzika tave pažino kartą...“ – jis išreiškė amžiną norą suvirpinti žmonių sielas ir skaidrinti jų gelmes. Tokia galia alsavo festivalyje skambėjusi Čiurlionio muzika, kuri šiais, menininko jubiliejiniais metais neliko nepastebėta Kaune. Svarbus festivalio akcentas – bendradarbiaujant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, šįsyk diriguojamam Martyno Staškaus, ir miesto šokio teatrui „Aura“ gimęs spektaklis „Jūra“, kurio kompozicinė visuma pasižymėjo filosofinėmis potekstėmis, ryškiais gamtos vaizdiniais ir prasmingu turiniu. Choreografei Birutei Letukaitei Čiurlionio antroji simfoninė poema tapo pagrindine metafora, siekiant kalbėti apie pakitusį žmogaus ir gamtos santykį, apie šių dienų skaudulius: nuodingomis medžiagomis užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę, dūstančią nuo įvairiausių fobijų, egoizmo bei apatijos. Pažeista gamtos pusiausvyra lemia abipusius negrįžtamus praradimus...

 

Paskutinę vasaros dieną Pažaislio festivalio kelias vingiavo į vienuolyno šventorių: senųjų liepų ir baroko architektūros apsuptyje išgirdome Puccini „Toską“. Jos klausantis kilo pasididžiavimo jausmas – kokius raiškius balsus girdėjome, galinčius reprezentuoti mūsų vokalinę meistrystę bet kurioje pasaulio šalyje. Baigiamajame Pažaislio festivalio renginyje sveikinome jo meno vadovą Edgarą Montvidą su asmeniniu jubiliejumi, tad Kavaradosi, teatrališkai nužudytas „Toskos“ finale, pasirodė esąs kupinas jėgų, energijos ir naujų sumanymų. Festivalio planus jau dabar rikiuoja projektų vadovė Lina Krėpštaitė – Kauno fortepijoninio trio pianistė, festivalio geroji ir darbščioji bitelė.

 

Šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ lapkritį pasklido po įvairias Kauno erdves: filharmoniją, Menininkų namus, Ąžuolyno biblioteką. Šiemet penkiuose koncertuose susipynė fortepijono, perkusijų, elektroninės muzikos skambesiai bei šokis, taip pat ištikimieji klausytojai buvo viliojami pasaulinėmis premjeromis, atliepiančiomis šiuolaikinės muzikos tendencijas: publiką skatino ne tik grožėtis muzika, bet ir gvildenti socialinius, politinius, žmonių susvetimėjimo procesus, susijusius su visomis mūsų laikmečio negandomis.

 

Mano manymu, įdomiausias buvo „Iš arti“ baigiamasis koncertas, kuriame pasijutome tarsi muzikinėje kelionėje į tolimą hermetišką žvaigždę, su viltimi grįžti atgal į Žemę. Nuostabus ir tyras it krištolas Guntos Gelgotės balsas, harmoninga Martyno Bialobžeskio muzika, neįtikėtino subtilumo Tito Jurkonio vaizdo projekcijos, Klaipėdos kamerinio orkestro skambesiai su violončelininko Mindaugo Bačkaus įtaigiais soliniais intarpais nepaliko abejingų. Padėka festivalio meno vadovei Andrijanai Filinaitei, per penkias dienas kilstelėjusiai laikinosios sostinės muzikinį lygį šiuolaikiškumo link.

 

Tauri tradicija – Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus kūrėjų pristatomi naujausi, per metus sukurti religinės muzikos opusai. Šešios premjeros buvo surengtos choro „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, dirigentas Giedrius Pavilionis) ir pučiamųjų kvinteto „Sonum Brass Ensemble“. Renginys autentiškas, originalus, sakralinė muzika jame reiškia ir dvasinę kultūrą platesne prasme. Daug pastangų, kad Kauno kompozitorių kūriniai skambėtų kasmet, sutelkia muzikologė Kristina Mikuličiūtė, kuri, be organizacinio darbo, yra ir visų renginių vedėja.

 

Živilė Ramoškaitė

Kadangi labiausiai seku Vilniaus pagrindinių muzikos centrų veiklą, įsiminę renginiai ir koncertai vyko juose – Nacionalinėje filharmonijoje, Valstybinio simfoninio orkestro salėje, Operos ir baleto teatre. Surengti svarbūs tradiciniai ir nauji festivaliai, suteikę galimybę Vilniuje pasiklausyti žymių atlikėjų, puikios klasikinės ir naujosios muzikos. Tai Vilniaus festivalis, „Gaida“, IX Vilniaus fortepijono festivalis, „Pasaulio fortepijono žvaigždės sveikina Čiurlionį“. Prie jų dar pridėsiu VII tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą, koncertų ciklą „Čiurlionio kodas“ (II koncerto programoje dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla su LNSO atliko originalią Čiurlionio „Jūros“ versiją), puikią lietuvių autorių programą Vasario 16-osios koncerte „Dedikacija Lietuvai“.

 

Be šių renginių, vadinamuosiuose sezono koncertuose pasirodė žymūs Lietuvos ir užsienio šalių muzikai, pateikę naujų muzikinių atradimų: pianistai Petras ir Lukas Geniušai, Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės duetas, Andrius Žlabys, Barry Douglas, Rafałas Blechaczas, smuikininkai Sergejus Krylovas, Akiko Suwanai, violončelininkas Gautier Capuçonas... Įsiminusių programų parengė kiti kolektyvai, visų nesuminėsi. Nepamirštamą įspūdį padarė LVSO salėje atlikta Giacomo Puccini „Toska“ ir Giuseppe’s Verdi „Makbetas“ su Ledi Makbet dainavusia Asmik Grigorian. LNOBT rudenį pristatė Amilcare’s Ponchielli operą „Lietuviai“, mums istoriškai svarbų veikalą, tad pirmasis sceninis jo pastatymas, nepaisant kritiško asmeninio požiūrio, įeis į Lietuvos operos teatro istoriją. Dar visai nauja įsimintina interpretacija – Juliano Rachlino ir Sarah’os McElravy su Jeruzalės simfoniniu orkestru atliktas Krzysztofo Pendereckio Koncertas smuikui, altui ir orkestrui. Visi paminėti renginiai ir koncertai sulaukia didžiulio publikos dėmesio, tačiau viešojoje erdvėje, ypač visiems prieinamose informacijos priemonėse – Lietuvos radijuje ir televizijoje, – jie nušviečiami labai menkai.

 

Laima Slepkovaitė

Metų įvykis, kaip bepasuksi, – kultūros bendruomenės protestas, tiek savo žinia, tiek kūrybine išraiška parodęs pilietinės visuomenės susitelkimą ir budrumą. Organizacijų lygmeniu įsitraukė „Vilnius Mama Jazz“, „Improdimensija“, „Džiazo dienos Tauragėje“, Lietuvos džiazo federacija, Birštono džiazo festivalis, „Jazz Cellar 11“ ir kiti aktyvūs džiazo srities dalyviai, o streikų akcentais tapo svingo ritmu žygiuojanti eisena, vainikuojama Jievaro Jasinskio suaranžuotos Čiurlionio „Jūros“ temos galingo atlikimo, bei Daliaus Naujokaičio efektingas performansas muzikantams ir traktoriams. Manau, nėra nieko svarbesnio ir tauresnio nei mūsų tautos vienybė kovoje prieš melą, manipuliaciją ir bandymus paspausti mus po priespauda. O kad džiazas yra vienas iš skambesių, giedančių valią išlaikyti laisvę, – liudija šios bendruomenės sveiką nusiteikimą.

 

Koncertų salėse taip pat išgyvenome neeilinių įvykių. Wadada Leo Smithas būtent „Vilnius Jazz“ scenoje surengė savo atsisveikinimo su Europos žemynu koncertą, o „Vilnius Mama Jazz“ kvietimu lankėsi Charlesas Lloydas. Greta išskirčiau ir „Improdimensijos“ surengtą Craigo Taborno rečitalį „Organum“ salėje – kamerinio masto, bet didžiulio, gilaus poveikio. Tai didingi momentai, kokių patiriame anaiptol ne kasmet.

 

Nacionalinėje scenoje esmingas pasiekimas – „Vilniaus Triptichas: pokalbiai su šviesa“ festivalyje „Vilnius Jazz“, kuriame Tomas Kutavičius iškvietė Broniaus Kutavičiaus dvasią, Arkadijus Gotesmanas kreipėsi į Rolandą Rastauską ir Vytautas Labutis sukūrė čekasinianą.

 

Nudžiugino Liudo Mockūno ir Petro Geniušo „Jūros miške“ pakartotinis leidimas, taip pat čiurlioniškuoju keliu intensyviai keliavo Dmitrijaus Golovanovo ir Jano Maksimovičiaus duetas. Abi plokštelės ir koncertinės programos tapo džiazuomenės čiurlionianos giliausiomis vagomis.

 

Ir dar vienas malonus metų akcentas – džiazo kategorijos atsiradimas M.A.M.A. apdovanojimuose, kuris, tikėkimės, dažniau taps mums švente nei ginčų objektu.

 

 

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

„Jūra“. Taip, labiausiai 2025 metais įsiminė Čiurlionio „Jūra“, spalio 5 d. skambėjusi visoje Lietuvoje kartu su aiškia mintimi, kad patys esam atsakingi – už savo kultūrą, jos padėtį, jos finansavimą. Regis, tai tas slenkstis, už kurio viskas bus – ne, jau yra kitaip. Norėtųsi taip galvoti, tačiau kultūros, meno, atminties institucijos, norėdamos dirbti kasdienius darbus ir kurti įsimintinus dalykus, ir toliau teiks projektus, viltingai laukdamos, kad kas nors teigiamai įvertins jų idėjas. Arba prisimins daugybę metų meną maitinusią mecenatystę, kartu mąstydamos, kiek artimos mecenatų vertybės ar, galbūt, kaip sakė dar romėnai, – kad pinigai nekvepia.

 

O kasdienybė paprasta – mes vis dar pagerbiame menininkus ar įvykius per jų jubiliejus. Pakankamai, jeigu toks žodis tinka meno įprasminimui, garsiai pagerbėme Čiurlionį, gerokai kukliau – Vytautą Bacevičių, kurio nuoširdžiausias ambasadorius Lietuvoje ir užsienyje yra pianistas ir muzikologas Yusuke Ishii. Kaune vykę Bacevičiaus vardo kompozitorių ir pianistų konkursai atskleidė trapią mūsų muzikinės kultūros situaciją – ne tik finansavimo, bet ir muzikos suvokimo. Ar tikrai tikimės, kad būsime pastebėti svetur, jeigu negerbiame ir nevertiname savo pačių meno?

 

O bendras kultūrinis kontekstas žiemiškas: šaltas, slidus, vietomis klampus ir net purvinas. Tikiuosi, pučiant atšiauriems vėjams sugebėsime pakelti galvas, pažvelgti vieni kitiems į akis ir ištiesti ranką. Tai ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kai menininkas yra verčiamas nuryti savo nuomonę ir tapti valdžiai patogia kekše.