Čiurlenimai. Vienas pianinas mena

Lapkričio 29–30 d. jaukioje Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus svetainėje žiūrovus subūrė jautrus ir šiltas muzikinis edukacinis spektaklis „Čiurlenimai. Vienas pianinas mena...“, kurtas Jadvygos Čiurlionytės knygos „Atsiminimai apie M.K. Čiurlionį“ motyvais ir skirtas šeimoms su vaikais bei visiems neabejingiems menui. Idėjos autorė ir režisierė – Eglė Tulevičiūtė, muzikos meno vadovės – solistė Vilhelma Mončytė ir pianistė Lina Giedraitytė, dailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė, grimo dailininkė Dalia Jovaišienė. Spektaklyje muzikavo pianistė Lina Giedraitytė bei moksleiviai Magda Demarco, Lėja Kezytė, Liutauras Klizas, Vakarė Novikovaitė, Kotryna Šalnaitė, Sofija Šalnaitė, Gintarė Šavelaitė, Domantas Šavela, Benediktas ir Dovydas Zamariai.

Spektaklio naratyvas grįstas jauniausios Čiurlionio sesers Jadvygos įspūdžiais, dar tarpukariu pradėtais užrašinėti vaikystės epizodais iš tėvų ir vyresnių brolių bei seserų pasakojimų, vėliau virtusių sonoriniais (tai spalviniais skambesiais grįstas komponavimas) vaizdais ir faktais, sudėtais į knygą, o dabar atgimusiais teatro „Arbatvakariai“ spektaklyje. Žiūrovų akivaizdoje aktoriai ir vaikai, laisvai improvizuodami, žaisdami, muzikuodami bei dainuodami, kuria spalvingą ir sielą šildančią Čiurlionio vaikystės namų atmosferą.

„Meilė – didžiausia dovana! Ji praturtina gyvenimą, daro jį gražų, turtingą ir prasmingą. Ji ugdo jautrumą, švelnumą, rūpestį kitu žmogumi... Šios Kastuko būdo savybės, jo vidinė šviesos jėga tarsi užburdavo aplinkinius ir visi tapdavo geresni. Šalia jo negalėjo būti nei blogo žmogaus, nei pikto jausmo...“ (Jadvyga Čiurlionytė)

Aktoriai ir muzikuojantys vaikai tikslingai nekuria konkrečių Čiurlionių šeimos personažų. Svarbesnis tikslas – perteikti bendrą jaukių namų atmosferą. Eglė Tulevičiūtė, pasakodama apie Kastuko vaikystę, suburia visus renginyje dalyvaujančius vaikus, kurie netiesiogiai įkūnija Čiurlionio brolius ir seseris (jis turėjo keturis brolius ir keturias seseris). Pačioje spektaklio pradžioje Lėja Kezytė atlieka lietuvių liaudies dainą „Voverėlė“, per ugniagesio Lukošiaus laidotuves Sofija Šalnaitė dainuoja Aleksandro Kačanausko harmonizuotą liaudies dainą „Verpiau verpiau“, kiti vaikai spektaklyje muzikuoja fleita, smuiku, violončele, pianinu, susiburia į chorelį ir padainuoja chorines dainas „Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Šaltyšius“, „Saulutė tekėjo“. Pagrindinė spektaklio mintis ir idėja – lavinti vaikų vaizduotę, skatinti juos muzikuoti bei kurti įvairiomis formomis.

Čiurlionis labai mylėjo gamtą. Gimtinės vaizdai, paukščių kalba įkvėpdavo jį kūrybai. Tikroviškus garsinius įvaizdžius renginyje kuria vaikai: tai gegutės kukavimas, pempės klykavimas, varnos krankimas, tetervino šubuldavimas, lietaus barbenimas, vėjo švilpimas, upelio čiurlenimas. Norėčiau išskirti keliomis novelėmis grįstą Kristijono Sipario vaidmenį, kurį jis kuria labai natūraliai ir jautriai, persikūnydamas iš vieno personažo į kitą (Kastuko-vaiko, Kastuko, jau turinčio diplomą, ugniagesio Lukošiaus).

Nuo pat ankstyvos vaikystės Čiurlionis buvo labai jautrus ir neabejingas grožiui vaikas. Spektaklyje tai perteikia novelė „Ašariukės“ – pasakojimas apie ketverių metų Kastuką, kuris, norėdamas priskinti mamai neužmirštuolių, iriasi į kitą ežero krantą. Žvejys, pamatęs pilną vandens „balėją“ ir skęstantį vaiką, perkelia jį į valtį ir išgelbėja. Mama džiūgauja, o jis verkia, nes nepasiekė savo tikslo ir nepriskynė mamytei neužmirštuolių. Novelėje apie slyvas išryškėja Kastuko dosnumas, draugiškumas, gebėjimas suburti visus vaikus. Pats prisivalgęs iki soties, saujomis slyvas mėto kitiems vaikams, nors jos buvo skirtos uogienei virti.

Čiurlionių namuose visada buvo linksma, draugiška atmosfera, o kai kunigaikštis Mykolas Oginskis padovanojo Kastukui pianiną, susidarydavo eilė norinčių muzikuoti brolių ir seserų. Visa tai spektaklyje drąsiai, betarpiškai ir labai kūrybingai perteikia vaikai. Spektaklis išskirtinai įtraukus – net žiūrovai, aktoriams pasiūlius, džiaugsmingai ryžtasi muzikuoti, kaip mažoji Dorotėja Lipčiūtė su tėčiu gitaristu Sauliumi S. Lipčiumi, grojusiu liutne. Ir nesvarbu, ar tai dainuojanti ketverių metų mergaitė, ar senjorė, skambinanti pianinu Čiurlionių šeimos mėgtą kūrinėlį „Turėjo ponas šunį“. Spektaklyje pianinas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes priklausė namų šeimininkei Marijai Piaseckaitei-Šlapelienei ir juo ne sykį yra skambinęs pats Čiurlionis!

Įsimintinas ugniagesio Lukošiaus personažas, sukurtas Sipario. Lukošius buvo nekalbus, nerangus, vienišas ir daugelio pašiepiamas. Kastukas jį labai atjautė, o klaidžiodamas paežere ir išgirdęs iš trobelės besiliejančius graudžius, ilgesingus smuiko garsus, suprato, kad Lukošius – savotiškas „stebukladarys“. Mirus Lukošiui, jis paragino visus vaikus atsiprašyti ir pagerbti senuką, surengiant jam tokias laidotuves, kokių Druskininkai dar nebuvo matę. Vaikai papuošė kapą vainikais, nupintais iš miško šakelių ir įvairiaspalvių darželio gėlių, įsmeigė pušinį kryžių. Kastukas nerado Lukošiaus smuiko, aptiko tik į tris dalis sulaužytą jo stryką... Matyt, vienišius savo paslaptį norėjo nusinešti į kapus. Nuo kapo Čiurlionis pasitraukė paskutinis. Išgirdęs vakarinių varpų skambesį, padėjo ant kapo stryką ir sudegino tarsi ant aukuro, kuriame degė tūkstančių nežinomų menininkų nesukurti kūriniai. Įkvėptas varpų muzikos, tą vakarą jis sukomponavo Preliudą Fis-dur.

Spektaklyje varpininkę Jokūbienę jautriai įkūnija aktorė Tulevičiūtė. Varpininkė buvo labai darbšti, dosni, viską vaikams išdalinanti atsiskyrėlė. Ji mokėjo gražiai skambinti varpais: didžiuoju (storu, skirtu ypatingoms progoms) ir mažuoju (plonu, atliepiančiu kasdienius rūpesčius). Ji žuvo artinantis frontui per 1914 m. karą, skambindama varpais ir skelbdama pavojų. Paskutinis didžiojo varpo skambesys buvo ir Jokūbienės paskutinis širdies dūžis.

Kūrybiškai spektaklyje parinkta muzika, kurią profesionaliai ir įtaigiai, perteikdama atitinkamas nuotaikas, pianinu skambina pianistė Giedraitytė. Čiurlionio preliudas Fis-dur, skambantis spektaklio pradžioje ir pabaigoje, yra tarsi dramaturginis viso spektaklio apibendrinimas. Lukošiaus laidotuvių ceremoniją lydi Bacho–Busoni choralinis preliudas „Ich ruf zu dir Herr Jesus Christ“. Kastukui grįžus namo su pirmuoju diplomu, iškilmingai skamba maršas iš Vincenzo Bellini operos „Norma“, kurį Kastuko tėvas – senasis Druskininkų vargonininkas Konstantinas – grodavo bažnyčiose per tuoktuves. Be jau minėtų muzikinių numerių, visą spektaklį lydi ir paties Čiurlionio fortepijoninė kūryba.

Imponuoja labai gražus dailininkės Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės darbas. Lyg pačių vaikų rankomis sukurtais žaislais (įvairiais paukščiukais, gyvulėliais, gėlytėmis, vainikais, verbomis, girliandomis) ir kitais dekoratyviniais elementais ji kuria įtaigią vizualinę Čiurlionių namų atmosferą.

Jautrumu, šiluma ir gėrį skleidžiančiu kūrybiškumu alsuojantis spektaklis nepalieka abejingų ir kviečia dar neapsilankiusius atvykti į Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų gruodžio 28 d. 12 ir 15 valandą.