Šiuolaikybės apeigos

„Jasiau Jasiau, 48-eri metai... Ar čia tu? – tai ne visai tiksli citata iš režisieriaus Karolio Kaupinio premjeros – muzikinių prisiminimų iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“. Ši citata iš kūrinyje naudojamo videoįrašo, kuriame užfiksuotas dviejų vaikystės draugų susitikimas po beveik 50 metų, vienam jų iš išeivijos grįžus Lietuvon. „Dainų šventė“ šiais metais pradėjo 9-ąjį šiuolaikinės operos festivalį NOA, tapdama pirmąja iš septynių festivalio premjerų.

NOA, vykstantis kas kelerius metus, visuomet tampa įvykiu. Šie metai ne išimtis: ne tik įspūdingas premjerų skaičius, bet ir išparduoti bilietai, papildomi rodymai, ne tik vietos, bet ir tarptautinės auditorijos dėmesys įrodo, kad šiam festivaliui pavyko susikurti reputaciją ir suburti šiuolaikinio muzikinio teatro mėgėjų bendruomenę. Aš savo ruožtu privalau prisipažinti, kad NOA atžvilgiu negaliu būti visiškai objektyvi – esu ištikima šio festivalio sirgalė ir apskritai žaviuosi tuo, ką „Operomanija“ su prodiusere Ana Ablamonova priešakyje kuria. Tad šioje apžvalgoje derės tiek kritikės, tiek festivalio entuziastės žvilgsniai. 

Sakoma, kad kūrinys veikia tada, kai žiūrovas jame gali atpažinti save. Būtent galimybę susitapatinti pasiūlė Karolio Kaupinio „Dainų šventė“. Kūrinys, sekantis Kaupinio pirmojo kūrinio, bendradarbiaujant su „Operomanija“, „Radvila, Darius, Vytauto“ linija, remiasi vadinamaisiais home videos, namų vaizdeliais, kurie nepriklausomybės priešaušriu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo populiarus būdas fiksuoti kasdienybę. „Radvila, Darius, Vytauto“ yra vienas iš nedaugelio „Operomanijos“ kūrinių, kurių nesu mačiusi, bet iš kolegų teko girdėti, kad jame nemažai sveikos ironijos. „Dainų šventėje“ daugiau justi nostalgiškas, o ne ironiškas kūrėjų žvilgsnis, nors vietų, natūraliai keliančių juoką, netrūksta. Vis dėlto jos susijusios ne su kūrėjų primetamu požiūriu, o su vaizdo įrašuose užfiksuotais kasdienybės „ritualais“, virtusiais kolektyvine visos kartos atmintimi, tik labai atitolusia nuo šiuolaikybės. Žiūrėdama „Dainų šventę“ ir tapatindamasi su tuo, ką matau ekrane, nenustojau galvoti – ką šis kūrinys man sako? Ar kažką nori pasakyti? Mano akimis, „Dainų šventė“ veikia kaip istorinio laiko liudijimas, lydimas gražios, bet ne per daug ambicingos muzikos (autoriai ir atlikėjai Kristupas Gikas, Arminas Bižys, Simonas Kaupinis, Paulius Vaškas, Arnas Mikalkėnas). Ar kūriniui to užtenka? Kol kas atrodo, kad į šį klausimą vienaip atsakytų publika, bet šiek tiek kitaip kritika.

Ištikimas operomanas Albertas Navickas šiame festivalyje atsigręžė į šiuolaikinėje muzikoje gana retą oratorijos žanrą ir kiekvienam lietuviui artimą miško archetipą. Miško tema – tai ir duoklė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams, tačiau Alberto oratorijoje „miške“ miškas keliauja per skirtingas mūsų istorijos epochas: nuo čiurlioniško romantinio miško, partizanų miško (atkreipiant dėmesį į pasipriešinime dalyvavusias moteris) iki dabarties miško, kurio išlikimu esame susirūpinę. Nors klausiausi „miške“ tik antrąją festivalio dieną, jau tada sakiau, kad greičiausiai tai bus muzikaliai stipriausias NOA kūrinys. Išklausius visus festivalio kūrinius nuomonė liko nepakitusi. Albertas jau ne sykį yra įrodęs, kaip talentingai geba rašyti vokalui, o jo „miške“ virto kone vokaline simfonija, kurios gamtišką garsinę erdvę išplėtė Edvino Siliūno kurta elektronika. Sudėtinga, tiršta vokalinė faktūra, vietomis tarsi atklystanti iš sonoristinių fantazijų, išties apglėbia tarsi tikras lietuviškas miškas. Tai kūrinys, kuriame talentingai flirtuoja grožis ir šiuolaikybė, romantinė idėja ir struktūrinis mąstymas.

„Operomanijos“ koprodukcija su Šiaulių dramos teatru Dariaus Gumausko „Anoniminiai šokiai“ – vienas mažiausią įspūdį man padariusių kūrinių. Tai dokumentinė fikcija priklausomybės tema, išplėtota remiantis paties režisieriaus ir aktorių patirtimis. Ligoninės priimamajame anonimai lyg išpažinties laukia savo numerio ir galimybės prieiti prie registratūros. Ten jie pasidalina savo skausmu – fiziniu ar emociniu, dažnai balansuojančiu ties haliucinacijos riba. „Anoniminiuose šokiuose“ dominuoja ne teksto ar muzikos, o kūno kalba. Erikos Vizbaraitės kurtas judesys transformuoja psichologinę priklausomybės patirtį į kūnišką raišką. „Anonimiai šokiai“ kyla iš dramos teatro patirčių, nors muzika čia turi didesnę reikšmę nei daugelyje dramos spektaklių. Vytauto Leistrimo kurta šalta elektronika, atrodo, taikliai atliepia priklausomybės temą, su kuria dažnai siejamas įvairių substancijų vartojimas tokioje aplinkoje, kurioje panaši muzika gali skambėti. Man įdomiausia idėja buvo minėtos elektronikos, atspindinčios šiuolaikybę, derinimas su baroko muzikos inkliuzais – fragmentais iš Bacho ar Purcello kūrybos ar prie Šiaulių dramos teatro aktorių prisijungusio kontratenoro Vaido Bartušo balso apsireiškimu. Charakteringas spektaklio ženklas – ir visą laiką scenoje stovintis spinetas. Vis dėlto šis įdomus sprendimas, kilęs iš asmeninių režisieriaus patirčių, pačiuose „Anoniminiuose šokiuose“ stokoja pagrįstumo ir virsta tik ekstravagantiška detale.

Neabejotinai viena konceptualiausių, o kartu ir abstrakčiausių festivalio premjerų – alfabetizuota meilės istorija „LLLLove“, įkvėpta Eve Rhymer knygos „Legendary Lexical Loquacious Love“. Meilė čia virsta intelektualinės ir kultūrinės ekvilibristikos objektu, o kartu ir labai kūnišku fenomenu. Tačiau kūniškumas reiškiasi ne per įprastą fizinės meilės raiškos sampratą, o per paties meilės fenomeno psichologinių būklių ir dekonstruotos prasmės įkūnijimą. „LLLLove“ lygia greta veikia muzika ir šokis. Jono Jurkūno garse jungiasi akustika, elektroakustika ir elektronika, vietą randa Paulos Bagotyriūtės eksperimentai su preparuotu pianinu (jis yra ir akį traukianti sceninė dekoracija) ir fauniška Salomėjos Kalvelytės fleita. Tarsi tradicinės operos apsireiškimas šiame kūrinyje skamba klasikinis vokalas, iš pradžių veikiantis pagal dekonstrukcinę teksto kaip akustinio, o ne prasmės objekto logiką, tačiau vėliau susijungiantis į keletą darnių, barokiškų Noros Petročenko, Guntos Gelgotės, Pauliaus Klangausko ir Nerijaus Masevičiaus atliekamų vokalinių ansamblių numerių. Vizualieji kūrinio sprendimai estetiški, minimalistiniai, bet konceptualūs – milžiniškas ekranas su įvaizdinta Rhymer knyga traukia akį ir leidžia sekti idėjinę liniją, bandyti spėlioti žodžių įkvėptus kūrėjų, veikiančių scenoje, sprendimus. Donato Jankausko-Duonio kurtos kaukės sustiprina režisierės ir choreografės Erikos Vizbaraitės artikuliuotą primatiškumo idėją, kurią susumuoja kūrinio pabaigoje atsirandantis hamakas-bananas, įkvėptas Davido Lyncho filmų. „LLLLove“ pavadinčiau vienu įdomiausių šių metų festivalio kūrinių, kuris, padailinus vieną kitą kampą, galėtų sėkmingai keliauti ir į tarptautinius kontekstus.

Ne vieno NOA žiūrovo mėgstamiausiu šiemet tapo „Pakui Hardware“ muzikinis performansas „Sporos“, kuris iš Vilniaus keliaus į Niujorko perfomanso bienalę „Performa“. Vizualiai įtraukus darbas analizuoja aktualią žmogaus ir technologijų santykio temą, atliepdamas technologijų brovimąsi į žmogaus emocinės sveikatos pasaulį. Gyvas ir virtualus pasauliai performanse pinasi keliais sluoksniais – nuo nematomo protagonistės pašnekovo dirbtinio intelekto iki performanse suderančio akustinio ir amplifikuoto garso. Kalbėdama apie muzikinę dalį norėčiau išskirti puikų protagonistės – Justinos Mykolaitytės – darbą. Justina „Sporose“ atsiskleidžia kaip talentinga balso performerė, jos natūralus, bet labai lankstus balsas įtaigiai perteikia šiame kūrinyje liudijamą urbanistinės vienatvės žinutę. Kitas įdomus performanso elementas – tai „Sodas 2123“ choro pasirodymas, virstantis antikines dramas atliepiančiu bendruomenės balsu. Neįmanoma bent trumpai neužsiminti ir apie erdvę – Vilniaus universiteto Mažoji aula smarkiai prisideda prie stipraus „Sporų“ vizualinio įspūdžio.

Dauguma NOA festivalio kūrinių nuo net pačių plačiausių operos apibrėžimų nutolę labai smarkiai, tačiau viena iš premjerų buvo vienas tradiciškiausių darbų, kada nors pristatytų NOA kontekstuose. Tai įsivaizduotoji Čiurlionio „Jūratė“. Operos, apie kurią svajojo ir kurios apmatus kurti buvo pradėję Konstantinas ir Sofija, idėja mūsų kultūroje sklandė it koks neišsipildymo simbolis, o šiai istorijai naują gyvybę įkvėpė Anos Ablamonovos suburta didžiulė kūrybinė komanda. Rinkdami laiškuose užfiksuotas idėjas, žvalgydami eskizus ir pasitelkę dirbtinį intelektą, kūrybinės komandos nariai įkūnijo šimtmečiu „jaunesnę“ Čiurlionio operos viziją. Tačiau būtent muzika (kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Mykolas Natalevčius, Arvydas Malcys), mano galva, – vienas problemiškiausių įsivaizduotosios „Jūratės“ elementų. Muzikinė plėtotė ir dramaturgija, kurios reikalauja opera, – gana fragmentiškos. Vis neapleido jausmas, kad žmogiškojo prisilietimo prie to, ką pasiūlė dirbtinis intelektas, norėjosi kur kas daugiau. Klausantis kirbėjo mintis, kad ir orkestro (dirigentas Karolis Variakojis) norėtųsi didesnio... Jei kalbėsime apie atlikimą, gerą įspūdį padarė Laurynos Bendžiūnaitės Jūratė ir Raimundo Juzuičio kad ir nedidelis, bet išraiškingas Perkūno vaidmuo. O štai Romano Kudriašovo Kastytis scenoje atrodė sutrikęs, nors vokaliai partija atlikta gana tvarkingai. Vis dėlto didžiausios šio pastatymo žvaigždės buvo Konstantinas ir Sofija – aktoriai-šokėjai Telmanas Ragimovas ir Sigita Mikalauskaitė. Jų nuostabiai atlikta choreografija, įkūnijusi paralelinių Jūratės ir Kastyčio bei Konstantino ir Sofijos pasaulių susidūrimą, šių dviejų nuo lietuviškosios tapatybės neatsiejamų legendų trapumą ir magiją, buvo pats gražiausias įsivaizduotosios „Jūratės“ dėmuo. Režisūriniu ir vizualiuoju aspektais įsivaizduotoji „Jūratė“ – išties labai gražus kūrinys, ir už tai verta paploti režisierei Gintarei Radvilavičiūtei, choreografei Sigitai Mikalauskaitei ir scenografei bei kostiumų dailininkei Renatai Valčik.  

9-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA organiškai pratęsė šių festivalių kūrybinę liniją. Jo premjerose tolygiai atsiskleidė tiek socialiai orientuotos, tiek abstrakčios, metafizinės, iš kūrybinio intereso kylančios ir nuo aktualijų nutolusios temos. Kartais vieno ar kito tipo objektai netgi derėdavo viename kūrinyje. NOA produkcijoje ir toliau akivaizdi strategija, kai kūrinių forma kyla iš idėjos, o ne atvirkščiai; ypač išryškinamas kolektyvinis kūrybos principas. Na, o opera šiame, 9-ajame festivalyje daugiausia veikia ne kaip žanras, kurio taisyklių kažkas turėtų bandyti laikytis, bet kaip idėja, sklandanti ore, – tiesiog tolimas NOA planetos palydovas.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė