150-ųjų metinių proga

Galų gale Čiurlionis priėjo prie fortepijono.

Ir valdė salę porą valandų.

Šiuo atžvilgiu jo jubiliejinio gimtadienio koncertas filharmonijoje buvo ypatingas. Unikalus.

Ačiū sumanytojams. Ne fortepijono pjesės paįvairinimui arba programos papildymui, bet pagrindinis pasaulis, kuriame šis muzikas gyveno ir kūrė.

Tą reikėjo, derėjo vienąkart išgirsti kaip didžiulį palikimą, prie kurio bent prisilytėta.

Gera idėja ir sukviesti muzikos jaunimą iš įvairių kraštų. Keturi arba penki pianistai iš penkių pasviečių. JAV, Danijos, Lenkijos, Vokietijos. Kiekvienas pakviestas – tuo pagerbtas – ir noriai įsigilinęs, kad yra pasauly, Lietuvoje, toks ypatingas fortepijono kompozitorius. Tikriausiai nebepamirš. Arba Čiurlionio draugija, Čiurlionio Lietuva, galės jiems kantriai, delikačiai priminti.

Pakartokit, praplėskit! Juk įvykis! Galėtų vykti kasmet.

Bet svarbiausia – išgirdom „nežinomą“ arba ignoruotą didelį Čiurlionį.

O, jeigu dar būtų parodę jo originaliuosius ciklus: Variacijas „Besacas“, Mažąją sonatą, „Jūros“ peizažus.

Telieka kitų metų progai, kai dar sykį nustebsime. Žiūrėkite, yra dar ir toks Čiurlionis. O brangakmeniai – lietuviškų dainelių variacijos – jų daugiau, ne vien tradicinius „barelius“ pabarstė savo laisvoje programoje Rokas Zubovas.

Tai jau penktasis svečias, angažavęsis lyg ir naujai improvizuotam, nebūtam „Pokalbiui“ su proseneliu.