Kūrybos kelias su Čiurlionio žvilgsniu

Kalbamės su kompozitoriumi Donatu Zakaru, Lietuvos kompozitorių sąjungos įsteigtos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio premijos laureatu. Jo kūryba nuolat skamba svarbiuose lietuvių muzikos koncertuose, dainų šventėse, iškilminguose renginiuose Nacionalinės filharmonijos ir kitose scenose (pvz., „Credo“ choro „Jauna muzika“ 30-mečiui, „Magnificat“ su Lietuvos kameriniu orkestru ir choru „Vilnius“, Lietuvos valstybės atkūrimo ir Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir choro „Vilnius“ atliktas „Gratulationes Vilnae“ bei kiti kūriniai).

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių proga 2025-ieji paskelbti Čiurlionio metais. Įvairios koncertų programos, autorių kūryba siejama su mūsų genijaus vardu. Šiemet iškilmingame Vasario 16-osios koncerte Nacionalinėje filharmonijoje pristatytos net dvi jūsų kūrinių premjeros – nuskambėjo „Fantazija Čiurlionio temomis“ fortepijonui ir orkestrui bei „Ar tai kartais ne sapnas?“ chorui ir orkestrui pagal Čiurlionio žodžius. Kas jums yra Čiurlionis? Koks jūsų santykis su jo kūryba?

Čiurlionis man neabejotinai yra vienas iškiliausių Lietuvos menininkų, unikalus tuo, kad kūrė keliose meno srityse – muzikoje, dailėje, kūrybai priskirčiau ir jo rašytines mintis, ypač laiškus. Jie labai poetiški, pilni dvasingumo. Man labai įdomu, kad Čiurlionis visada ieškojo kažko naujo tiek muzikoje, tiek dailėje, ir šiandien jo kūriniai atrodo modernūs, aktualūs. Mane, kompozitorių, domina, kaip Čiurlionis perteikia muzikos formas dailėje. Tai išties labai unikalus reiškinys.

Kokia pirma mintis jums šauna į galvą išgirdus Čiurlionio pavardę?

Manau, kaip ir daugeliui, pasigirsta pirmieji simfoninių poemų „Miške“ arba „Jūra“ taktai, prieš akis iškyla paveikslai „Ramybė“, „Karalių pasaka“... Taip pat tas sutrikęs ilgesingas žvilgsnis iš jo nuotraukos...

Ar jūsų kūryboje dažnai atsiranda istorinių asmenybių ar kultūros paveldo inspiracijų?

Labai mėgstu lietuvių liaudies muziką ir ypač liaudies dainas. Mes turime neįkainojamą turtą, kurį surinko tam atsidavę žmonės. Esu parašęs ne vieną lietuvių dainos išdailą chorui. Liaudies dainų temų, jų sandaros ir dermių apraiškų galima išgirsti mano instrumentinėje muzikoje. Taip pat atsiranda ir garsių kompozitorių perfrazuotų citatų, stilistikos. Man muzika yra kalba: kuo ji paslaptingesnė ir kuo giliau veikianti, tuo man yra įdomesnė, gražesnė ir paveikesnė.

Esate sakęs, kad Čiurlionio laiškai Sofijai jums buvo didelis atradimas: „Nuoširdūs, trapūs, meilės ir pagarbos kupini, tarsi iš kito pasaulio atkeliavę laiškai sukėlė rezonansą, kuris virto muzika.“ Kas paskatino kurti pagal Čiurlionio tekstus, domėtis rašytiniu Čiurlionio palikimu?

Su laiškais susipažinau gavęs Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ užsakymą parašyti kūrinį Čiurlionio tema. Pradėjau ieškoti medžiagos. Man labai patinka įvairios jo citatos apie muziką, apie būtį, bet mano kūrybiniam sumanymui kažko trūko, vaizdas dar nesusidėjo į vieną visumą. Tada interneto platybėse atradau Čiurlionio laiškus Sofijai. Jau skaitant atskiras eilutes man suskambo muzika ir taip po truputį 2011 m. gimė vienas svarbiausių mano opusų chorui „Laiškai Sofijai“, įrašytas kompaktinėse plokštelėse „Iš pagarbos MKČ“, choro „Polifonija“ plokštelėje. Nežinau, ar pavyks parašyti ką nors gražesnio.

Kiek kūrybinės laisvės sau leidote interpretuodamas Čiurlionio muziką naujausiame savo darbe – „Fantazijoje Čiurlionio temomis“? Ar sudėtinga pritaikyti Čiurlionio fortepijonines ir chorines miniatiūras simfoniniam orkestrui?

Šią „Fantaziją“ vadinu Čiurlionio kūrinių interpretacija simfoniniam orkestrui. Tiesiog orkestravau pasirinktus chorinius ir pianisto Luko Geniušo pasiūlytus fortepijoninius kūrinius, nekeisdamas Čiurlionio harmonijos ir melodijos. Fortepijoninėse miniatiūrose ir keliuose choriniuose kūriniuose melodika ir harmonija visiškai nepakitusi, tik aranžuota orkestrui ir fortepijonui. Galima sakyti, kūrinyje yra 95 procentai grynai Čiurlionio originalios muzikos. „Fantaziją“ rašiau nesunkiai. Kai sumaniau kūrinio formą ir visą medžiagą, toliau viskas ėjosi gan greitai. Man lengviau aranžuoti kažkieno kito muziką nei rašyti savo originalų kūrinį. Bet iš tiesų jaučiau didžiulę atsakomybę, kad nesugadinčiau tokios gražios Čiurlionio kūrybos, o kaip tik dar labiau kažką paryškinčiau su orkestro pagalba. Pagrindinės nuskambėjusios temos visiems gerai žinomos. Labai išgyvenau, kaip kūrinį priims atlikėjai ir klausytojai.

Kas apskritai jums svarbu kūryboje? Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas: ar labiau pasitikite pirmuoju muzikiniu impulsu, ar dažnai redaguojate, dekonstruojate, perrašote kūrinius?

Labai džiaugiuosi, jei galvoje gimsta melodija ar ryškus leitmotyvas, o tuomet, prisėdus prie fortepijono, ir harmoninis apipavidalinimas. Vienas garsiausių Lietuvos kompozitorių Bronius Kutavičius yra kalbėjęs apie įkvėpimo svarbą ir išskirtinumą kūrybiniame procese. Kai ateina įkvėpimas, vos spėji viską fiksuoti, užrašyti partitūroje ir viduje jau žinai, kad bus gerai. Jei įkvėpimo nėra, stumiesi naudodamasis kokiais nors savais meistrystės principais. Jei turi stambios formos kūrinio užsakymą, svarbu kiekvieną dieną nors kažkiek parašyti, čia labai reikalinga disciplina. Dažniausiai parašau nedidelį juodraštį ir jį gludinu, kol skambesys man patinka ir atrodo užbaigtas. Kažkada parašytų kūrinių netobulinu, nes žinau, kad tuo metu stengiausi parašyti taip, kaip maniau esant geriausia. Nors jau kitą dieną išgirdus naujos muzikos, gavus naujų patirčių, gali pasikeisti požiūris į muziką, atsirasti naujas girdėjimas. Dažnai senesniuose kūriniuose sutvarkau natografiją ir labai retais atvejais patobulinu balsovadą ar balsų išdėstymą, nes laikui bėgant įgyju daugiau patirties.

Jūsų kūryboje gausu kūrinių chorams, matyti, kad būtent chorinė muzika jums labai svarbi.

Taip jau susiklostė, kad nuo septynerių metų dainuoju choruose ir esu įgijęs chorvedžio išsilavinimą. Tai neabejotinai turi įtakos mano kūrybai. Per gyvenimą dainavau įvairiausio tipo ir pajėgumo choruose, pradedant nuo berniukų choro, vėliau kameriniuose, baigiant Operos ir baleto teatro choru, pas kurio vadovą profesorių Česlovą Radžiūną LMTA baigiau chorinio dirigavimo magistrantūrą. Dabar dirbu chormeisterio darbą su dideliu ir pajėgiu mėgėjų choru. Turiu labai skirtingų chorinio meno patirčių bagažą, todėl galiu kurdamas bent kažkiek numatyti, kaip skambės kūrinys, rašomas vienam ar kitam chorui. Dažnai tekdavo pačiam su kolegomis atlikti ar net ruošti savo kūrinį. Turėdavau labai gerai apgalvoti balsovadą ir partijų patogumą, kad kolegos nežiūrėtų į mane piktai. Šiuo metu vis daugiau kuriu ir instrumentinės, orkestrinės muzikos.

O kas paskatino rinktis kompozicijos studijas?

Nuo mažumės kompozitoriaus darbas man buvo kažkokia neįmenama paslaptis. Klaipėdos muzikiniame teatre klausydavausi, kaip derinasi simfoninis orkestras (jau vien orkestro derinimasis man skambėjo gražiai), kaip galingai skamba choras. Ir tada, dirigentui lyg burtų lazdele pamojus, suskamba darni muzika! Man buvo didžiausia paslaptis, kaip galima išmanyti tiek muzikos instrumentų ir kitokių dalykų, kad parašytum gražią simfoninę ar kitokią muziką. Nuo tada svajojau ir pats ką nors sukurti. Kūriau jau mokydamasis Eduardo Balsio menų gimnazijoje, bet patyliukais, tik sau – buvo nedrąsu, dar nė nemokėjau savo idėjų užrašyti partitūroje. Pirmojo kūrinio premjera įvyko tik studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur kompozicijos fakultatyvą lankiau pas profesorių Osvaldą Balakauską. Vėliau jo klasėje baigiau ir kompozicijos magistro studijas. Pamenu, vieną kartą profesorius pasakė: „Man atrodo, kad kompozicija jums bus svarbesnė už chorinį dirigavimą.“ Taip ir susiklostė.

Kaip jūsų kūryba keitėsi (jei keitėsi) per pastaruosius metus ir kur link judate dabar?

Nuo pat pradžių buvau susigalvojęs moto: kiek įmanoma minimaliomis priemonėmis – kuo maksimalesnis rezultatas. Galiu teigti, kad šis moto laikui bėgant nepasikeitė. Pats visą gyvenimą būdamas ir atlikėjas, labai stengiuosi rašydamas muziką numatyti, kaip jausis vieną ar kitą frazę atliekantis žmogus. Stengiuosi, kad sunkus atlikėjų darbas pasiteisintų. Gal dabar mano muzika šiek tiek paprastėja ir skaidrėja. Pasilikau mažoro–minoro sistemoje su retomis išimtimis ir darosi sunku rašyti kaskart ką nors dar geresnio ir įdomesnio. Taip pat norisi kurti daugiau stambios apimties kūrinių, kuriuose galima naudoti daugiau raiškos priemonių.

Dėkoju už pokalbį.