MUZIKA. Kas įsiminė 2024-aisiais

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kaip ir kiekvienais metais, Lietuvos padangėje suskamba talentingų žmonių atliekama muzika. Įsimintiniausiuose koncertuose – dirigentų Christopho Eschenbacho, Sylvano Cambrelingo programos, Gintaro Rinkevičiaus interpretuota Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija, dainininkų Thomo Hampsono, Edgaro Montvido rečitaliai, Modesto Sedlevičiaus ir Algirdo Bagdonavičiaus atliktos partijos Carlo Orffo kantatoje „Carmina burana“, filmuotas Asmik Grigorian debiutas MET, pianisto Roger Muraro koncertai. Tikriausiai reikėtų minėti ir Asmik Grigorian, Kosto Smorigino pasirodymą Vilniuje, tačiau vadybininkai tikriems melomanams uždaro duris, atverdami jas storoms piniginėms. Telieka konstatuoti patį faktą. Kaip ir „Salomėjos“ atlikimą. Išskirti norėčiau ypatingą Lietuvos kamerinio orkestro koncerte atliktą Sergejaus Krylovo ypač giliai išjaustą, skoningą, meistrišką Franzo Schuberto Styginių kvarteto Nr. 14 d-moll „Mirtis ir mergelė“ versiją styginiams.

Pirmą kartą, neleisdama vegetuoti simfoniniam orkestrui, Nacionalinė filharmonija žengė drąsų ir teisingą žingsnį: jauną prancūzų dirigentą Victorieną Vanoosteną pakvietė tapti pagrindiniu kviestiniu dirigentu. Jo programos pasiteisino, ypač prancūziškos dvasios orkestro skambesiui suteiktu Claude’o Debussy kūriniu „Noktiurnai“.

Per metus vyko daug įvairaus pobūdžio festivalių. Tačiau nė vienas atradimų neatskleidė. Ryškiausi įvykiai Lietuvos kultūros gyvenime susiję su didelių investicijų įprasminimu ilgiems dešimtmečiams. Atverti pirmi nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatyti, amžino meno alsavimo kupini nauji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai. Teatras pasiryžęs formuoti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūros kraštovaizdį, kad jame kuriamas menas visada būtų ambicingas. Vilniuje buvome pakviesti į naują puikią LVSO koncertų salę. Paminėtinas ir neseniai įvykęs istorijos gaivinimo faktas: jaunųjų atlikėjų tarptautinis Balio Dvariono konkursas ir vienintelio, maestro Martyno Staškaus vadovaujamo LMTA studentų simfoninio orkestro Lietuvos miestuose primintos Balio Dvariono 120-osios gimimo metinės.

Savo programą pateikė Nacionalinio operos ir baleto teatro generaline direktore tapusi Laima Vilimienė. Telydi sėkmė sumanytus tikslus įgyvendinant: teatras bandys tapti nacionalinio pasididžiavimo verta institucija.

Sujudę periferiniai miestai. Viena kita gera naujiena pasiekia iš Panevėžio muzikinio teatro, tačiau apie tai dar sunku kalbėti, nes net ir skelbiamas repertuaras kartais kelia daug klaustukų. Sukruto Šiauliai, kur kaupiamos jėgos po Naujųjų vėl įkurti simfoninį orkestrą.

 

Lukas Butkus

Savo apmąstymus norėjau sudėti į rišlų tekstą, bet įpusėjęs „trumpą“ įžanginę pastraipą supratau, kad nieko gero – spaudos ženklų (be tarpų) prasme – nebus. Dėl to man labiausiai įsiminusius 2024 m. muzikinius reiškinius išvardinsiu atsitiktine tvarka taip:

„Lietuvos sezonas Prancūzijoje“;

„Twenty Fingers Duo“ (LT) ir „GBSR Duo“ (JK) bendra programa „Hyphen“, pristačiusi kompozitorių Juliaus Aglinsko ir Lawrence’o Dunno kūrinius „Muzikos rudens“, „Iš arti“ ir Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivaliuose;

Kauno menininkų namų inicijuotas muzikinis performansas „Vaivorykštinis miuziklas“ (organizatorė ir prodiuserė Asta Volungė). Tai ypač svarbu queer kultūros ir bendruomeninės kūrybos principais kuriamo meno matomumui. Taip pat KMN organizuotas šiuolaikinės elektroakustinės muzikos koncertų ciklas „NICHE“;

Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre;

Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejiniai koncertai ir jo miuziklo „Devynbėdžiai“ atgimimas Panevėžio muzikiniame teatre. Paminėjimo verta ir ten pat pastatyta Franciso Poulenco opera „Žmogaus balsas“;

Felikso Bajoro jubiliejiniai koncertai (Šv. Kristoforo orkestras, LVSO, LNF...);

Justės Janulytės kūrinių premjeros Lietuvoje, festivalyje „Gaida“;

Dianos Čemerytės albumas „Meine Seele wartet. Metamorphosen“ (išleido LMIC);

Žibuoklės Martinaitytės albumas „Alethea“ (išleido „Ondine Records“);

Ansamblio „Synaesthesis“ ir „LRT Klasikos“ rezidencijos programa;

Kompozitoriaus, garso menininko Ginto Kraptavičiaus (Gintas K) knyga „Žaidimai arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“;

„Duo Zeffiretti“ (Maayano Lichto ir Guy Maori) koncertas Paliesiaus dvare.

Linkiu įkvepiančių ir ramių 2025-ųjų, o visiems kitąmet minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų – ištvermės, kantrybės.

 

Julijus Grickevičius

Šie metai pirmiausia įsiminė dėl ilgai lauktų pokyčių teatrų ir koncertų salių infrastruktūroje. Kovą po renovacijos atidaryta LVSO koncertų salė pasikeitė neatpažįstamai, senosios Kongresų rūmų dvasios nebeliko. Atidarymo koncerte aplankė dežavu jausmas – likus kelioms savaitėms iki renovacijos mačiau LVSO atliekamą Arnoldo Schönbergo „Gurre lieder“, atlikėjai „liejosi“ per kraštus, toks pat vaizdas ir salės premjeros vakare – atlikėjai netelpa. Diskusija, ar salės akustika „talpina“ tokio sodrumo ir faktūros kūrinius, tęsiasi iki šiol. Bet svarbiausia, kad LVSO turi nepalyginti geresnes ir oresnes sąlygas kūrybai. Kita premjera – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas, kuris man pasirodė labai jaukus. Po pusmečio pristatyta Philipo Glasso „Kelionė“ pademonstravo scenos galimybes ir aukštai iškėlė kartelę. Liksiu kritiškas, komplimentai labiau už ambicijas, nes ši opera aiškiai parodė ir trupės stiprybes, ir būsimo darbo apimtį. Galiausiai, kadenciją baigianti Kultūros ministerijos vadovybė pasirūpino Nacionalinės koncertų salės ateitimi, pasirašyta rangos sutartis, įkasta kapsulė, įsteigta viešoji įstaiga, ir tai tikrai suteikia vilties, kad salė bus. Kokia ji reikalinga, šiemet rodė įspūdingi įvykiai. Pirmiausia koncertinė Richardo Strausso operos „Salomėja“ versija, kurioje išgirdome Asmik Grigorian, Dalios Ibelhauptaitės sugrįžimas, taip pat labai ryškios Vilniaus festivalio ir „Gaidos“ programos. Man regis, Edgaro Montvido idėjos labai sustiprino ir Pažaislio festivalį.

Grįždamas į metų pradžią prisiminiau Christopho Eschenbacho ir LNSO koncertą, Liuksemburgo filharmonijos orkestro gastroles, Jevgenijaus Kissino rečitalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Piotro Beczałos ir Sondros Radvanovsky koncertą LNOBT. Operos scenoje teigiamai nustebino atviru kvietimu kūrėjus atrinkusios „Hofmano pasakos“, Jono Sakalausko kadencijos operoje atgarsis. Kitos emocijos po nebylaus ir muziejinio Pucccini „Triptiko“ lapkritį – tai jau užsitęsusio tarpuvaldžio reliktas. Ir ši diskusija peržengia šiuolaikinio ir klasikinio teatro sampratos ribas.

Tarptautinėje scenoje – ryškiais lietuvių Asmik Grigorian, Aušrinės Stundytės, Mirgos Gražinytės, Violetos Urmanos pasirodymais pažymėtas Zalcburgo festivalis. Vida Miknevičiūtė tęsia įspūdingų debiutų seriją: praeitus metus užbaigusi Berlyno filharmonijos Naujųjų koncerte su Jonu Kaufmannu, vasarą debiutavo Bairoito festivalyje. Priminsiu, kad ji dar nėra dainavusi LNOBT. Lietuviai man nėra vienintelė dingstis keliauti paskui koncertus ir pastatymus. Kaimynai latviai siūlo svarią priežastį. Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Tarmo Peltokoskis, jo „Dievų sutemos“ Ciesiuose, Mahlerio Antroji simfonija ir vėliau „Salomėjos“ finalas Rygoje, rugsėjį koncertas Vilniuje buvo tarsi atverta orlaidė tvankokame kambaryje.

Veiksmo mūsų muzikos scenose šiais metais buvo tikrai daug, tikiu, kolegos apžvelgs ir mažąsias scenas, regioninius festivalius. Ten mažoka įvykių, linkiu juos kurti.

 

Laimutė Ligeikaitė

Praėjo dar vieni muzikos grožio stebuklų ir kartu nevilties dėl karo metai... Kiekvienam įsimintinam įvykiui tai suteikė kitokį kontekstą.

Muzikos įvykių buvo labai daug, neįmanoma nei prisiminti, nei išvardyti, o juolab visur dalyvauti. Paminėčiau kolektyvų ir pavienių atlikėjų nuoširdų sujudimą pažymint Vidmanto Bartulio, Felikso Bajoro, Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejus – vyko daugybė neformalių koncertų, autoriai suskambo visa jėga. Osvaldo Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ atlikimu Nacionalinėje filharmonijoje buvo paminėti diplomatų Lozoraičių metai.

Vilniuje lankėsi rimtos pasaulinės atlikimo meno įžymybės, ypač fortepijono muzikos gerbėjai galėjo mėgautis įspūdingais Jevgenijaus Kissino, Marco-André Hamelino, Pierre’o-Laurent’o Aimard’o, Roger Muraro pasirodymais, įspūdį padarė jaunųjų Martíno García García ir IX tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso laureato Jinhyung Parko muzikavimas. Prie mus aplankiusių pasaulio žvaigždžių priskirčiau ir Asmik Grigorian, ir aukščiausios atlikimo kultūros pavyzdžiu tapusį dainininko Edgaro Montvido bei pianisto Simono Lepperio rečitalį naujojoje LVSO salėje, kur net keistoji akustika atrodė tobula.

Svarbūs reiškiniai kultūrai – naujo Klaipėdos muzikinio teatro pastato atidarymas ir ten jau gimstantys nauji veikalų pastatymai; įsibėgėjęs koncertinis gyvenimas rekonstruotoje LVSO salėje.

Šiais metais vėl galėjome pailsėti nuo „didžiosios rusų kultūros“. Bet pastebėjau, kad tradicinėse koncertų programose nebuvo daug naujų, susipažinti vertų autorių, nedaug ukrainiečių kompozitorių kūrybos. Čia reikšmingas būtų pianisto Jurgio Karnavičiaus rečitalis „Imperijų saulėlydyje“ „Organum“ salėje, kurio idėją atlikėjas grindė geografine ir istorine nuostata – Rytų Europa prieš Pirmąjį pasaulinį karą (Rumunija, Vengrija, Lenkija) – ir akcentavo neišvengiamą visų imperijų pabaigą. Metų gale pradėjo stebinti pamažu į europines sporto varžybas grįžtantys dopinguoti rusų sportininkai; betrūksta, kad pas mus grįžtų kremliaus dopinguojami atlikėjai su visa savo kruvina „kultūra“. Tikiuosi, naujasis kultūros ministras turės daugiau prasmingų darbų, nei persvarstyti minkštosios galios klausimus.

Pabaigoje norėčiau paminėti svarbų lietuviško meno proveržį į Europą – „Lietuvos sezoną Prancūzijoje 2024“. Nors neteko ten dalyvauti, pats faktas vertas pareikšti didžiausią pagarbą tų renginių organizatoriams ir dalyviams. Ar galėjo tai įvykti kur kas anksčiau? Ar galėjo lietuviškas menas būti skleidžiamas pasaulyje intensyviau ir išmaniau? Galėjo. Bet geriau šiais metais negu niekad. Tik gaila, kad sezone Prancūzijoje tiek mažai vietos buvo skirta muzikams ir muzikai...

 

Lina Navickaitė-Martinelli

Šiems metams baigiantis norisi pakalbėti apie fortepijono meno erdves.

Melancholiškas erdvėlaikis. 2024-ieji buvo mano asmeninės pažinties su Paliesiaus dvaru metai. Ačiū šios kultūrinės erdvės steigėjams ir meno programų sudarytojams už skonį ir polėkį. Klausiausi ten dviejų nepaprastai skirtingų menininkų – subtiliai skulptūriško Jinhyung Parko bei gyvastimi pulsuojančio Martíno García García ir kiekvienas jų tame melancholiškai moderniame salone nuskraidino į savus tolius.

Erdvės akustika. Naujai rekonstruota LVSO salė – didysis šių metų pažadas ir puota akims. Iš dalies ir ausims, nes simfoninės drobės joje skamba išties puikiai. Tačiau pasimatymai su soluojančiu fortepijonu kol kas vyksta kaip per stiklą. Pabuvau jau dviejuose – su Petru Geniušu ir Pierre’u-Laurent’u Aimard’u, ir belieka viltis, kad įgarsinimo profesionalai šią problemą išspręs pianistų ir mūsų visų naudai.

Erdvės transcendencija. Ne metų, o turbūt dešimtmečio įspūdis – Roger Muraro, taurusis fortepijono atnašautojas. Treji Ferenco Liszto „Klajonių metai“ viename rečitalyje – transcendentinis prisilietimas prie mistinių erdvių, romantinių aistrų, trimatės šviesotamsos ir dieviškųjų harmonijų.

Repertuaro erdvės. Baigiasi treti metai, kai Lietuvos koncertų salėse bemaž neskamba rusų muzika. Estetiškai pasiilgome? Galbūt, kai ko. Kultūriškai nuskurdome? Po ilgų šios mokyklos dominavimo dešimtmečių pagaliau atsiveriame kitoms repertuaro ir estetikos erdvėms, kitokiam garso pajautimui, kitoms didelėms ir mažoms kultūroms. Tad veikiau praturtėjome.

 

Rita Nomicaitė

Pastaraisiais metais stebiu stiprėjančią išgyvenimo įtampą tarp tradicinių renginių ir naujų iniciatyvų. Ar kultūros pasaulio idėja nėra siekis puoselėti? Ypač įdirbį sukaupusius festivalius, apdovanojimų šventes ir pan. dėl jų atraminio stabilumo, o kartu tam, kad iš jų galėtų mokytis jaunieji. Tikrieji pokyčiai atsiranda iš vidaus, o ne veikiant išorinei galiai riboti renginius, kurie jau tapę reiškiniu. Toliau kalbant apie natūralius želmenis, galima pamatyti vis labiau įsigalinčią kalbamąją muzikologiją. Jos poreikis didėja plečiantis tiesioginėms transliacijoms ir susiliejant komunikacijos žanrams – čia ypač išsiskiria rimtosios muzikos koncertai, rengiami rodyti televizijoje, o gyvą koncertą paverčiantys edukaciniu projektu. Apmaudu ne tik tai, kad žodiniai komentarai trukdo susitelkti klausytis muzikos. Dažniausiai tokie kalbamieji intarpai, tarsi intermedijos, naudojami vietoj spausdintinių programėlių – o juk šios tiesiog padėtų orientuotis klausytojui ir kartu liktų kaip amžinybėn nuskriejusio koncerto liudininkės. Štai dabar, nepasitikėdama savo atmintimi ir bijodama suklysti, nerizikuoju išvardyti Vidmantui Bartuliui pagerbti skirto gražaus koncerto solistų (koncertą buvo parengęs Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas). Atsimenu graudžiai šiltus kolegų atsiliepimus apie Bartulio autorinį vakarą Kaune. Abu koncertai nuskambėjo pavasarį (internete archyvinės informacijos ne visada randama, nors paieškos trunka ilgai).

Negirdėtų kūrinių gausa pribloškė Felikso Bajoro jubiliejinis „sezonas“, apėmęs keturis autorinius koncertus vien Vilniuje, o renginius kituose miestuose ir vakarus su pavieniais premjeriniais bei redaguotais Bajoro kūriniais sunku suskaičiuoti. Iš šio „sezono“ atlikėjų išskirčiau naujas prasmes išskleidusius lenkų smuikininką Januszą Wawrowskį, Romaną Kudriašovą (baritonas), Andrių Puplauskį (fagotas), smuikininko Jokūbo Švambario ir pianistės Gabrielės Agilės Bajoraitės duetą. Užsimezgė susižavėjusio kompozitoriaus bendradarbiavimas su „Organum“ salėje pirmą kartą išgirstu baritonu Tomu Kildišiumi ir pianistu Gustu Raudoniumi. Dar vieną unikalų koncertą „Organume“ parengė fagotininkas Andrius Puplauskis ir pianistas Daumantas Kirilauskas. Ten pat neseniai patyrėme ir puikią organišką koncertinės idėjos, muzikos bei komunikacijos samplaiką – pianisto Jurgio Karnavičiaus rečitalį „Imperijų saulėlydyje“.

 

Jonė Punytė-Svigarienė

Išskirtinis 2024 m. įvykis, kurį teko ne tik iš arti stebėti, bet ir jame dalyvauti, – I tarptautinis „Dainos meno“ festivalis „Organum“ salėje, pristatęs keletą vokalinės kamerinės muzikos, o dar tiksliau – meninės dainos (art song ir Lied) koncertų. Įspūdingiausi festivalio akcentai: baritono Tomo Kildišiaus ir pianisto Hanso Eijsackerso bei Konrado Jarnoto (baritonas) ir Gusto Raudoniaus (fortepijonas) pasirodymai.

Kad dainos menas Lietuvoje skleidžiasi ir įgauna vis didesnį populiarumą, patvirtina dar vienas šio sezono perlas – tenoro Edgaro Montvido ir pianisto Simono Lepperio parengta kamerinė programa, nuskambėjusi Pažaislio festivalyje bei LVSO koncertų salėje.

Vis dėlto, apžvelgiant prabėgusius metus, ryškiausiai įstrigo trijų fortepijono meno titanų pasirodymai. Jevgenijaus Kissino koncerto, deja, išgirsti neteko. O štai Marco-André Hamelino ir Roger Muraro rečitaliai Nacionalinės filharmonijos scenoje padarė neeilinį įspūdį. Hamelinas apstulbino fenomenaliu, kone antžmogišku pianistiniu menu bei ypatinga minties galia. Fortepijono šventiko Muraro koncertas – daugiau nei vien stulbinančios apimties Ferenco Liszto programa. Tai nušvitimas, sakralus aktas, transcendentinė menininko kelionė. Laimingi, kurie turėjo progą tai kartu patirti.

 

Živilė Ramoškaitė

Pradėsiu nuo rudenį įspūdingai paminėto Felikso Bajoro 90-mečio. Į LNOBT sceną sugrįžo opera-baletas „Dievo avinėlis“, autorinius koncertus surengė Valstybinis simfoninis orkestras ir Nacionalinė filharmonija. Nemažai kitų Lietuvos kompozitorių opusų skambėjo tradiciniame „Gaidos“ festivalyje, kurio kviestinė viešnia šiais metais buvo Italijoje gyvenanti Justė Janulytė.

Kovo mėnesį iškilmingu koncertu, kuriame atlikta grandiozinė Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija, buvo inauguruota Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) salė. Po mėnesio Klaipėdoje gala koncertu atidarytas modernizuotas Valstybinio muzikinio teatro pastatas.

Tarp sceną išvydusių operos žanro premjerų išskirsiu pirmą kartą Lietuvoje pastatytą Philipo Glasso operą „Kelionė“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Reikšmingų premjerų įvyko ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre – kad ir neseniai pirmąsyk pastatytas visas Giacomo Puccini „Triptikas“. Nepamirštamų įspūdžių suteikė „Vilnius City Opera“ režisierės Dalios Ibelhauptaitės pusiau koncertinis Richardo Strausso operos „Salomėja“ pastatymas LVSO salėje su pasauline operos diva Asmik Grigorian. Kitas pagrindines partijas puikiai atliko vokalo žvaigždės Kostas Smoriginas, Johnas Daszakas, Ieva Prudnikovaitė ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras.  

Kasmet rengiamuose festivaliuose – minėtoje „Gaidoje“ ir Vilniaus festivalyje – suskamba įdomūs kūriniai, kuriuos atlieka daug ryškių klasikinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjų. Šiemet ypač įsiminė pianistai Marcas-André Hamelinas, Pierre’as-Laurent’as Aimard’as, violončelininkai Sheku Kanneh-Masonas ir Nicolas Altstaedtas, smuikininkai Sergejus Krylovas, Leila Josefowicz ir Dalia Kuznecovaitė. Vasaros įkarštyje Vilniuje lankęsis pianistas Jevgenijus Kissinas filharmonijoje pristatė nuostabią rečiau grojamos klasikos programą.

Greta dažnai koncertuose ir spektakliuose matomų dirigentų – Gintaro Rinkevičiaus, Modesto Pitrėno, Roberto Šerveniko, Modesto Barkausko, Martyno Staškaus – sulaukiame ir seniau pasaulyje išgarsėjusių užsienio batutos meistrų. Klasikinės muzikos programą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė Chrisophas Eschenbachas, o lenkų muzikos – maestro Antonis Witas.

Intensyviai koncertuoja būrys kamerinių kolektyvų. Ne visus koncertus pavyksta aplankyti, paminėsiu naujausią – gruodžio 13 d. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniaus kvarteto surengtą koncertą su Antonino Dvořáko ir Leošo Janáčeko kūriniais. Kvarteto nariai pateikė aukščiausiems atlikimo standartams prilygintinas muzikos interpretacijas. Pagirtinas kvarteto bendradarbiavimas su jaunimu, šiuosyk pianistu Simonu Poška, prisijungusiu atliekant Dvořáko Fortepijoninį kvintetą Nr. 2.

Tarp įvairių šiemet minimų sukakčių išskirsiu Lietuvos alto klasės įkūrėjo Jurgio Fledžinsko šimtmečiui skirtą vakarą, pavasarį vykusį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Profesorius Petras Radzevičius į jį sukvietė visus Vilniuje gyvenančius altininkus. Koncertavo jo klasės studentai, o buvę Fledžinsko mokiniai pasidalijo šiltais prisiminimais.

 

Laima Slepkovaitė

Šiais metais nepaprastai džiugino akivaizdus, ryškus džiazo bendruomenės stiprėjimas. Ilgą laiką reikšmingiausi įvykiai būdavo siejami su stambiųjų tarptautinių festivalių veikla, bet tolydžio stebime didėjantį pačių muzikantų iniciatyvumą.

Tad tarp didžiųjų įvykių pirmiausia išskirčiau galingą Baltijos šalių stendą tarptautinėje mugėje „Jazzahead!“ Brėmene, kur Lietuva, Latvija ir Estija prisistatė kaip augančios, intriguojančios Europos scenos. Tai svarbus žengimo į tarptautinę rinką etapas ir Dmitrijaus Golovanovo vadovaujamos Lietuvos džiazo federacijos efektyvus veiklos pasiekimas, prie kurio aktyviai prisidėjo gausus būrys muzikantų.

Optimistiškai nuteikia ir kitos bendruomenės telkimosi apraiškos. Dorotėjos Būdaitės ir Jievaro Jasinskio „JJazz Ensemble“ judėjimas jau praauga kolektyvo ribas, tampa keitimosi patirtimi, vienijimosi platforma. Lvivo ir Užupio jam session, „Džiazo karavanas“, „Downtown Piano Lab“, „NoJo Fest“ – visa tai yra muzikantų valia kuriami ir kurstomi reiškiniai. Nelaukdami institucinės globos, improvizuotojai patys imasi kurti progas, ir tai stimuliuoja scenos augimą, turtėjimą. O nuolatinis mažosios scenos gyvybingumas – „Jazz Cellar 11“, „Improdimensija“, dabar jau ir „Muzikos magijos“ salelė – tampa tais infrastruktūriniais pamatais, kuriais tiek pagrindinės srovės, tiek eksperimentiniai kūrybiniai judėjimai gali kliautis. Pridėkime vis gausėjančią regioninių festivalių panoramą, ir atsiveria optimistinis pamažu augančios ir ugdančios publiką scenos vaizdinys.

Festivaliai šiomis aplinkybėmis tampa tuo, kuo jie ir turėtų būti, – nebe vieninteliais džiazo bendruomenės būrimosi taškais, o šventėmis ir progomis plėsti akiratį. „Littorina“ (Liudas Mockūnas, Maria Faust, Mikko Innanenas, Fredrikas Ljungkvistas) Birštone, „Snarky Puppy“ Kaune, „Otomo Yoshihide Special Big Band“ festivalyje „Vilnius Jazz“, Rabihas Abou-Khalilas „Vilnius Mama Jazz“ – tik keli skrydžio virš kasdienybės momentai, kurių šiais metais buvo tikrai gausu.

 

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Kaip jau įprasta, mūsų kultūros įvykius ir ypač jų paramą reguliuoja jubiliejai. Viena vertus, galime permąstyti kūrėjo darbus, įvykių reikšmes, kita vertus, galime likti nemaloniai nustebinti paramą teikiančių instancijų požiūrio į, mūsų manymu, svarbius jubiliejus. O kur dar nemalonus žodžio „parama“ skonis!

Nuo balandžio pradėjome švęsti kompozitoriaus, miesto varpininko, publicisto, Nacionalinės premijos laureato Giedriaus Kuprevičiaus 80-metį. Neįmanoma trumpai apibūdinti Kuprevičiaus kūrybos ir veiklų reikšmės Kaunui ir visai Lietuvai, taigi tiesiog pacituosiu jo mintį iš knygos „Koncertas“ paskutinio skyriaus: „Ar kūrėjo amžius keičia kūrybos turinį? – Ir taip, ir ne. Keičia, jei gyveni nuolat kintančio pasaulio pulsu, ir nieko nekeičia, jeigu išlieki savimi. Su metais randi savyje reikšmių, kuriomis remiesi drąsiau ir kurios tau priimtinesnės savo tiesų sklaidai. Viena jų, bent man, yra nuolat kintančio, o drauge ir pastovaus pasaulio balansas bei pamatuota ištikimybė savo „surinktoms“ vertybėms.“

Pasirengimas Lietuvos dainų švenčių 100-mečiui prasidėjo dar gerokai iki jubiliejaus, o mes visi galėjome pasimatuoti savo santykį su dainų šventės fenomenu, tradicija, vėl ir vėl diskutuoti apie šventės repertuarą, renginių teatrališkumą ir, beveik užmerkiant akis į pačių Lietuvos ir lietuvių išeivijos jausmus, krapštinėti šventės formą, ieškodami ten (tarsi labai reikia rasti) sovietiškumo. Įvykių fenomenologiją tyrinėti svarbu, tačiau ne mažiau svarbu tūkstantinėje minioje giedoti Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“ ir suprasti, kodėl mes ją giedame atsistoję. Kaip ir faktą, kodėl Lietuvos dainų šventės tradicija gimė Kaune.

Šiais metais 55-uosius kūrybinės veiklos metus švenčia 1969 m. spalio 23 d. meninę veiklą pradėjęs Kauno valstybinis choras. Jo kūrybiniame bagaže – daugiau nei 4500 koncertų, didžiulis repertuaras ir ypatingas dėmesys lietuvių kompozitorių kūrybai. Choro jubiliejaus išvakarėse Kauno valstybinėje filharmonijoje pristatyta Ilmos ir Jurgio Bingelių sudaryta prisiminimų knyga apie choro įkūrėją, meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Petrą Bingelį „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko kelios premjeros – Franzo Leháro operetė „Grafas Liuksemburgas“, Jule’io Styne’o miuziklas „Sugar (Džiaze tik merginos)“ ir Giacomo Puccini opera „Bohema“. Pastaroji taip pat susijusi su data – skirta kompozitoriaus 100-osioms mirties metinėmis.

Šiais metais 70 būtų sukakę kompozitoriui Vidmantui Bartuliui. Minėjome pirmųjų dainų švenčių dirigento, kompozitoriaus, chorvedžio ir vargonininko Juozo Naujalio 155-ąias gimimo ir 90-ąsias mirties metines. Metus baigiame gruodžio 20 d. minėdami kompozicijos mokyklos Lietuvoje pradininko kompozitoriaus Juozo Gruodžio 140-ąsias gimimo metines.

Birželio mėnesį 85-eri sukako įspūdingų opusų autoriui kompozitoriui Algimantui Kubiliūnui. Pacituosiu jo atsakymą į mano pabaigos klausimą „Ko palinkėtumėt šiandien – Lietuvai, žmonėms, muzikai?“ iš jo 80-mečiui rengto pokalbio: „Civilizacija, tauta, valstybė gimsta tik kultūros terpėje ir vystosi tik kultūros palaikoma. Išsigimstanti kultūra žymi civilizacijos (tautos) nuosmukį, o gal ir griūtį. Šiame bare mūsų laukia sunkus darbas. Visada buvo sunku, visais laikais.“

Ar jubiliejus – pakankama priežastis koncertams ir parodoms, ar tai yra mažiausia, ką galime padaryti? Kompozitorių palikimas pirmiausia yra muzika, tad norėtųsi tikėtis ne tik naujų interpretacijų koncertuose, bet ir naujai redaguotų leidinių ir įrašų. Vienas jų – Daumanto Kirilausko albumas „Juozas Gruodis. Piano Music“ – yra labai sveikintinas.

 

Eglė Šeduikytė-Korienė

Rudenį nuaidėjo keletas vargonų muzikos koncertų, skirtų vargonų renesanso Lietuvoje guru prof. Leopoldui Digriui, šiemet švenčiančiam 90 metų sukaktį, 1962 m. įkūrusiam vargonų klasę tuometėje Lietuvos konservatorijoje ir grąžinusiam vargonus į šalies muzikinį gyvenimą. Koncertuose Vilniuje vargonavo jo mokiniai – Virginija ir Živilė Survilaitės, Gediminas Kviklys, Jūratė Landsbergytė, Audra Telksnytė, Diana Encienė, Dalia Jatautaitė, Dainius Sverdiolas, Tomas Bakučionis ir kiti. Koncertų ciklą Šv. Kazimiero bažnyčioje mėgstamu profesoriaus kūriniu – Franciso Poulenco Koncertu vargonams, styginiams ir timpanams g-moll – pradėjo Religinės muzikos centro pirmininkė Renata Marcinkutė-Lesieur ir ansamblis „Musica Humana“ (vadovas Robertas Beinaris). Lietuvos vargonų korifėjui Digriui buvo skirti XXVIII Aukštaitijos (meno vadovė Zita Lukošiūnienė), tarptautinio Šv. Mato vargonų muzikos (meno vadovas Stanislovas Aglinskas) festivalių koncertai.

Visus 2024 m. vargonų muzikos koncertų ciklus organizavo Nacionalinė vargonininkų asociacija (NVA, pirmininkas Balys Vaitkus). Tai klausytojų pamėgti „Vox organi Cathedralis“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, „Aušros Vartų galerijos vargonų koncertai“ bei vaikams skirta vargonų edukacija „Instrumentų karalius kviečia“ įvairiuose Lietuvos miestuose. Puikia tradicija tapo NVA inicijuoti „Su gimtadieniu, Johannai Sebastianai!“ Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje (03-21) bei Šv. Cecilijos dienos Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje (11-22) koncertai. Pastarajame buvo galima gėrėtis itin profesionaliu Vilimo Norkūno vargonavimu, o užgimusi vargonininkų dueto tradicija prie vargonų pulto sujungė Vilimo ir Dovilės Savickaitės vargonavimą (keturiomis rankomis ir keturiomis kojomis) – jie atliko didingąjį Antonio Vivaldi „Gloria in exelsis Deo“. Šiuo advento ir Kalėdų laikotarpiu ketvirtadieniais vyksta trumpi NVA narių vargonininkų atliekami vargonų muzikos vidudienio koncertai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Vargonavimo paslaptimis, naujais savo kūriniais bei plačiu senosios ir moderniosios vargonų muzikos repertuaru virtualioje erdvėje nuolat dalijasi šaunusis Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonininkų duetas Aušra ir Vidas Pinkevičiai.