Bajoro metai

Šį rudenį visi lyg suskato atiduoti kompozitoriui skolas, kurių per ilgą gyvenimą prisikaupė su neatliktais ar nepilnai atliktais kūriniais daugiau, nei norėtųsi. Felikso Bajoro 90-mečio proga atlikėjai jam „padovanojo“ visą kūrybos festivalį su operos, simfoninių ir kamerinių kūrinių repertuaru. Autoriui pavyko išgirsti ir keletą premjerų. Bet gyvenimas Bajorą išmokė kantrybės – vien operos pastatymo jis laukė 40 metų. Kita vertus, atlikėjams tos kantrybės reikėdavo ne ką mažiau, kai autorius pageidaudavo kiekvieną frazę atlikti taip, kaip ją girdi jis. Ir tai nebuvo užgaida, nes kitaip muzika tiesiog neatskleidžia to, kas joje yra.

Norint išgirsti ką nors iš kompozitoriaus kūrybos tekdavo laukti ir keletą metų, užtat šiemet galėjai atsigriebti ir lyg pasikartoti, pasitikslinti ankstesnes patirtis. Ypač lauktinos buvo premjeros. Jų būta visuose koncertuose. Juo labiau kad iki šiol kompozitorius aktyviai rašė. 

Trys operos-baleto „Dievo avinėlis“ (režisierius Martynas Rimeikis) spektakliai (spalio 3–5 d.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre, nors jau ir nebuvo premjeriniai, daug kam dar nematyti. Jie tapo solidžia įžanga į jubiliejaus minėjimą. „Dievo avinėlyje“ apibendrintai perteikta XX a. vidurio lietuvių tautos patirtis dar ilgai bus aktuali. Tai ne per vieną kartą iki galo suvokiamas spektaklis – tiek čia įvairių planų, simbolikos.

Abu didieji simfoniniai orkestrai – Nacionalinis ir Valstybinis – laikė garbe parengti po solidų autorinį koncertą. Abiejų simfoninių koncertų dirigentai, geranoriškai sudarydami programas, atsižvelgė ir į jau skambėjusių kūrinių populiarumą, ir į autoriaus norą išgirsti dar neįsikūnijusius darbus. Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 12 d.) išgirdome 2023 m. parašytų „Arkų“ premjerą, kurią dirigentas Modestas Pitrėnas apibūdino kaip ketinimą apibendrinti savo nueitą kelią: „Viskas čia dera: sudėtingiausi perkusiniai poliritmai, smuikų giesmė, pučiamųjų „fisharmonija“ gula į įmantrų arkinį mūrą su netikėta chorine koda.“ Atlikta ir Koncerto smuikui, su kuriuo galynėjosi dar Raimundas Katilius, nauja redakcija (2023). Ją parengdamas Bajoras ilgai rinkosi smuikininką, kol pagaliau išgirdo Januszą Wawrowskį, kuris greta virtuoziškų pasažų išryškino ir daug gražaus skambesio momentų. Šiandien jau aiškiau, kur kokius prasminius „spąstus“ čia paspendė autorius.

Išgirdome ir neįtikėtino sudėtingumo Koncertą akordeonui „Promise“ („Viltys“, 2007), kurį įtakingas britų kompozitorius ir kritikas Davidas Wordsworthas įvertino kaip vieną įdomiausių pasaulinio repertuaro kūrinių akordeonui. Reikėjo, jog užaugtų toks virtuozas kaip Tadas Motiečius, kad galėtume gėrėtis tokia virtuazerija. Didėjantis atlikėjų meistriškumas vis mažiau stato kliūčių tokių sudėtingų partitūrų išpildymui. Aišku, ši muzika niekada netaps lengvu pasivaikščiojimu, bet jei atlikėjai randa raktą ir įžiūri prasmę, o ypač jei tokios muzikos pradeda pageidauti koncertų organizatoriai, tuomet jau belieka jai palinkėti geros kloties ir atgarsio klausytojų širdyse.

Žinant Bajoro gebėjimą girdėti žodį ir sulieti jį su muzika taip, tarsi jie ir atsirado kartu, visada norisi išgirsti ką nors sukurtą vokalui. Girdėjome ir gimtajam miestui Anykščiams dedikuotą oratoriją „Po šituo stogu“ (2005) iš įgarsintų Antano Baranausko eilių. Tai lyg giesmė savo kraštui ir savai tarmei. Kūrinys toks vaizdingas, kad galėtų būti papildytas teatriniu vyksmu ar tapti kino filmo takeliu. Tikėkimės, kad choras „Vilnius“ pradžiugins šiuo opusu dar ne kartą.

Ne mažiau ryškius kūrinius savo koncertui LVSO koncertų salėje spalio 25 d. išsirinko ir Gintaras Rinkevičius. Vakaro pradžioje buvo priminti kadais labai populiarūs Preliudas ir Tokata. Kamilė Bontė, kuri su kompozitoriaus stiliumi susipažino rengdama vieną pagrindinių operos partijų, dainavo vokalinį ciklą „Auki, auki, žalias beržas“ (Karo dainos) balsui ir styginių orkestrui. Vertindama solistės ryžtą, mintyse vis dėlto negalėjau nelyginti šio atlikimo su Giedrės Kaukaitės etalonine versija.

Sukauptai orkestro buvo atlikta „Gedulinga muzika“ – be jokių papildomų perkrovų, tiesiog prasminga muzika. Šis minimalistinis, subtilus savo nuosaikumu kūrinys tapo viena festivalio viršūnių. 2011 m parašytas „Atsisveikinimas“ lyg pateikė prabėgusius būto gyvenimo epizodus. Na, o koncertą užbaigusi vokalinė Penktoji simfonija Khalilio Gibrano ir šv. Jono apreiškimo tekstais – lyg himnas meilei ir priminimas apie trumpą mums skirtą laiką. Šis kūrinys savo stilistika buvo artimesnis ir dainininkei. Bajoras tikrai puikiai kuria orkestrui, randa įdomių tembrinių derinių, stengiasi kiekvienam orkestrantui parašyti prasmingą partiją. Polifoninis minčių dėstymo būdas leidžia iškilti vis naujoms pynėms ir jos visos, per viena kitą vejantį dialogą ar polilogą, teikia ir gyvybės, ir įvairovės.

Prieš koncertą LVSO salėje įvykęs improvizuotas Giedrės Kaukaitės, Mindaugo Urbaičio ir Jūratės Katinaitės pokalbis sintezavo atlikėjos, kompozitoriaus ir muzikologės prieitį bei tapo puikiu įvadu į jubiliejinį vakarą. Kaukaitė prisipažino, kad Bajoro „Sakmių siuita“, jos padainuota daugiau nei prieš pusšimtį metų, jai pačiai liko itin svarbiu kelrodžiu profesiniame kelyje, kaip brangus tautos šaknų ženklas. 

Išvakarėse, spalio 24-ąją, savąją Bajoro kūrinių puokštę klausytojams įteikė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas meno vadovo Modesto Barkausko. Kameriniai kūriniai skamba dažniau, ne vieną jų orkestras ir anksčiau yra griežęs. Pagal vieną iš programos kūrinių „Ženklas“ pavadintas vakaras savo skambesiu buvo labai vientisas. Barkauskas gal mažiau ieškojo instrumentinio teatro elementų, labiau išryškindamas melodingumą ir pasikliaudamas puikiu muzikantų griežimu. Vakaro premjera – „Recall“ („Priminimai“, 2018) violončelei solo ir orkestrui, kur savo patirtimis klajojantis autorius didesnę jų dalį sutelkia violončelės partijoje. Ją prasmingai pagriežė Domas Jakštas.

Keletas darbų buvo susiję su anapusybės tema. Tai „Ženklas“ (1996), parašytas nužudyto poeto Mindaugo Tomonio tekstu. Apie jį kompozitorius yra sakęs: „Jeigu žmogus yra dvasingas, jis kitą pasaulį jaučia ir čia gyvendamas.“ Kūrinyje puikiai atsiskleidžia styginių skausmingumas, kurį pabaigoje santūriai ir oriai papildė Noros Petročenko vokalas. Panašios nuotaikos „Iš ten“ (2016), lyg mezgantis ryšį su šešėlių pasauliu, parašytas mirus artimam draugui grafikui Vytautui Valiui ir skirtas jam atminti. Prie jų rimtimi ir sakralumu derėjo „Pater Noster“ (liturginis tekstas lotynų kalba, 2004), kurio solo partiją itin įkvėptai, kartu išlaikant pagarbią distanciją, padainavo Romanas Kudriašovas. 

Greta didžiųjų kolektyvų pristatymų gal keista išskirti Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje (spalio 13 d.) vykusį smuikininko Jokūbo Švambario ir pianistės Gabrielės Agilės Bajoraitės koncertą, pagal vieną iš kūrinių pavadintą „Prabėgę metai“. Iš visų renginių šis vakaras išsiskyrė ypač tiksliai atskleistu kompozitoriaus garsinės ištarmės būdu. Jie muzikavo ir solo, ir duetu, pateikdami daugiau ankstyvojo laikotarpio muzikos, bet keli kūriniai buvo sukurti ir šiame amžiuje. Įvyko ir premjera – skambėjo „Raitymai“ smuikui solo.

Įdomiu jubiliejinių renginių pratęsimu tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengtos parodos „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ atidarymas (gruodžio 5 d. Mažuosiuose Radvilų rūmuose, Muzeotekoje), pradėtas ištraukomis iš Bajoro operos. Dainavo solistai Kamilė Bontė, Steponas Zonys, fortepijonu skambino Lina Giedraitytė.

Bajoro metai prasitęs ir po Naujųjų, kai bus pristatoma kamerinių kūrinių kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti visiškai nauji kūriniai pučiamiesiems solo bei pučiamųjų ir styginių ansambliams. Į Naujuosius peržengs ir ilgametės Bajoro kūrybos skleidėjos Giedrės Kaukaitės su jaunosios kartos dainininkėmis Simona Liamo, Egle Šlimaite, Kristina Žaldokaite ir pianistu Justu Čeponiu parengta vokalinių kūrinių programa: jau nuskambėjusi autoriaus gimtinėje Anykščiuose, ji dar bus išgirsta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tikiuosi, tai pratęs dažnesnį šios muzikos gyvavimą. Vertinga, kad koncertai ne tik tapo konkretaus vakaro iškilme, bet buvo įrašyti ir bus pasiekiami daugeliui klausytojų.

Sulaukta nemažai kompozitoriaus pasisakymų, kurie taip pat didino susidomėjimą ir galimų gerbėjų būrį. Tikrai ne kiekvienais metais sveikiname tokį garbingą jubiliatą ir tikrai ne kiekvienas turi tokį kūrybos kraitį. Toks užkrečiantis pavyzdys gal paskatins ir jaunųjų kartų kompozitorius nepaisant ištinkančių sudėtingų situacijų likti ištikimus vidiniam kvietimui.

Praūžus jubiliejiniam škvalui lieka iš naujo susidėlioti Bajoro muzikos garsovaizdį. Kyla noras vėl perversti, ką apie jį ankstesniu laiku rašė kolegos. 2002 m. išleista knyga „Feliksas Bajoras. Viskas yra muzika“ (sudarytoja Gražina Daunoravičienė) nė kiek nepaseno. Ypač smagu skaityti paties kompozitoriaus pasisakymus, jo rašytą autobiografiją. Dabartinis laikas galėtų ją papildyti, nes artėjantis link 400 opusų skaičius liudija, kad toli gražu ne viskas įvertinta, nes ne viskas dar ir atlikta. O ir atsiranda naujų tyrimų rakursų. Ir jauni muzikologai, viską matantys iš kitokios perspektyvos, galėtų įvertinti neabejotiną klasiko rangą pasiekusio autoriaus gyvybingiausius ūglius.