Emocinė muzikos paletė

Spalva tiek dailėje, tiek muzikoje nėra vieno tono rezultatas. Joje telpa daugybė subtilių atspalvių, kurie kartu praturtina raišką. Lapkričio 15 d. LVSO koncertų salėje buvo galima pajusti, kaip garsų palete tapomi prancūzų kompozitorių Jules’io Massenet, Ernesto Chaussono bei Camille’io Saint-Saënso kūriniai. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas Gintaras Rinkevičius), šįkart diriguojamu Dainiaus Pavilionio, tą vakarą „tapė“ smuikininkė Ugnė Liepa Žuklytė, atlikusi tris kompozicijas, o antroje dalyje girdėjome orkestrą ir Liną Giedraitytę (vargonai). Koks muzikinis paveikslas šįkart buvo sukurtas?

Smuikininkė Žuklytė jau žinoma kaip ryški jaunosios kartos atlikėja, studijuojanti Londono karališkojo muzikos koledžo magistrantūroje. Ji yra sukaupusi nemenką patirtį atlikdama kūrinius su įvairiais Lietuvos orkestrais, dalyvaudama konkursuose bei projektuose, tęsdama šią veiklą ir Londone. Prieš koncertą publikuotame interviu smuikininkė užsiminė, kad „Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – vienintelis orkestras Lietuvoje, su kuriuo dar neteko groti“. Tad buvo įdomu išgirsti, kaip atlikėjai sekasi muzikuoti su dar nepažintu kolektyvu.

Įžymioji Massenet „Meditacija“ smuikui ir orkestrui iš operos „Thaïs“ nuskambėjo šviesiausiu koncerto spalvų spektro atspalviu. Kompozicija pasižymi ramybe, lyriškumu, tačiau turi ir dramatizmo. Smuikininkė visa tai gražiai perteikė. Iškart pasigirdo švelnus garsas, subalansuotas ir paryškintas tinkamose vietose vibrato. Vėliau solistė pasitelkė ryškesnę dinamiką, aštresnį ir sodresnį garso formavimą. Pagrindinės temos reprizoje pasijuto artėjantis finalas, tema perteikta dar šviesesne nuotaika nei pradžioje. Kiek neįprastai skambėjo smuikininkės „duetas“ su arfa: smuikas griežė gyviau, arfa akompanavo „per plauką“ lėčiau, tad buvo girdimas šioks toks nesutapimas, nors tai nesuardė bendros kompozicijos tėkmės. Smuikininkei ir orkestrui pavyko įtaigiai perteikti meditatyvią kūrinio nuotaiką.

Melancholiškesnį atspalvį, susipynusį su abejone, baime ir viltimi, galėjome pajusti Chaussono „Poème“ smuikui ir orkestrui, op. 25. Kūrinys sukurtas 1896 m. žymiam smuikininkui Eugène’ui Ysaÿe. Įkvėpimo šaltiniu kompozitoriui tapo Ivano Turgenevo apsakymas „Triumfuojančios meilės daina“, nors solistė sakė, kad jai šis kūrinys asocijuojasi su Émile’io Zola romanu „Lurdas“, kurį skaitė pradėdama mokytis „Poemą“. Kompozicija pasižymi laisva forma, kylančios įtampos ir atoslūgio epizodais, egzotiško rytietiško kolorito atšvaitais (susidomėjimas orientalizmu būdingas romantizmo impresionistų muzikai). Ugnę Liepą galima pagirti už puikią intonaciją atliekant sudėtingas, chromatines melodines linijas, vingrius pasažus. Ilgos smuiko frazės sudarė bangavimo įspūdį, darnus santykis su orkestru leido gerai girdėti tiek solistę, tiek orkestro audinį.

Saint-Saënso Introdukcija ir Rondo capriccioso a-moll smuikui ir orkestrui, op. 28, spindi dar sodresniais atspalviais. Introdukcija skambėjo subtiliai, švelniai ir lengvai. Norėčiau pabrėžti būtent solistės griežimo lengvumą. Galbūt įtaką tam daro nuolat tobulėjanti Ugnės Liepos techninė patirtis, galbūt – unikalus Jeano Baptiste’o Vuillaume’o smuikas, paskolintas solistei iš Londono karališkojo koledžo kolekcijos. Rondo capriccioso etapas pasižymėjo ne perspaustu ekspresyvumu, o kaip tik išlaikytu nuotaikos ir dinamikos balansu. Smuikininkė demonstravo labai gerą techniką bei emocinę raišką. Belieka palinkėti sėkmingo tolesnio muzikinio kelio ir pasidžiaugti, kad turėjome progą Ugnę Liepą Žuklytę išgirsti Lietuvoje.

Finalinis vakaro kūrinys išsiskyrė sodriausia spalva. Saint-Saënso Simfonija Nr. 3 c-moll, op. 78 („Vargonų simfonija“, 1886), ypatinga tuo, kad į orkestro partitūrą įsiterpia vargonai bei fortepijono partija ir tai sukuria neįprastą tembrinę kombinaciją. XIX a. tai nebuvo dažnas reiškinys. Simfonijoje pavyko meistriškai išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernizmo. Opusas tik dviejų dalių (vietoj įprastų keturių), tačiau kiekviena apima daugiau nei vieną epizodą. Harmoninė kalba primena Richardą Wagnerį (beje, Saint-Saënsas taip pat buvo įsitraukęs į ginčą, kuris ir Prancūzijos muzikus padalijo į „už“ ir „prieš“ Wagnerį), tonacinės ribos niveliuojamos ilgomis akordinėmis sekomis ir chromatizmais.

Valstybinis simfoninis orkestras, vedamas maestro Pavilionio, raiškiai perteikė dinaminius niuansus, skirtingą dalių charakterį. Fortepijono (jo partiją keturiomis rankomis atliko Gintarė Rudaitytė ir Jonė Punytė-Svigarienė) pasažai taip pat organiškai įsiterpė į orkestrinę faktūrą. Tačiau galbūt dėl salės akustinių savybių pagrindinis herojus – vargonai – girdėjosi silpniau, nors galėjo skambėti kur kas garsiau, ryškiau. Kulminacija buvo paveiki, visos instrumentų grupės turėjo progą pasireikšti, o vargonai tuomet išryškėjo, finaliniam koncerto kūriniui suteikdami didingumo.

Koncertas pateikė išties spalvingą muzikinę ir emocinę paletę. Galėjome pasinerti į muziką ir pajusti prancūzų romantikų dvasią, kuri dar nepaliovė sklandyti net ir sugaudus paskutiniam vargonų akordui...