Vilnius Winds 2024

Spalio mėnesį Vilniaus koncertų erdvėse nuskambėjo jau reikšmingu tapęs tarptautinis festivalis „Vilnius Winds“. Trečius metus iš eilės jį organizuoja Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (LSPO), festivalį inicijavęs dėl svarbaus tikslo – priminti, kad simfoninio pučiamųjų orkestro žanras yra neatskiriama profesionaliosios muzikos dalis, kuri kiekvienais metais pasaulinėse koncertų salėse darosi vis aktualesnė.

Šiais metais „Vilnius Winds“ pasiūlė keturis koncertus, o jų programų įvairovė atitiko kiekvieno skonį. Skambėjo skirtingų epochų, stilių kūriniai, buvo sudaryta galimybė susipažinti su Nyderlandų, Ispanijos, Lotynų Amerikos bei JAV muzikos kūrėjais. Intrigos suteikė ir naujų lietuvių kompozitorių kūrinių atlikimas. Plečiantis festivalio reikšmei, mezgasi nauji tarptautiniai ryšiai, per kuriuos šių metų „Vilnius Winds“ scenoje pasirodė visame pasaulyje žinomas Nyderlandų kompozitorius ir dirigentas Johanas de Meij bei ispanų ansamblis „Spanish Brass“.   

Festivalio pradžia spalio 3 d. LVSO koncertų salėje tapo ir vienu pagrindinių akcentų – Johanas de Meij dirigavo Lietuvos simfoniniam pučiamųjų orkestrui ir solistui violončelininkui Mindaugui Bačkui. Greta de Meij kompozicijų („Casanova“, „American Prelude“ bei Simfonija nr. 2 „The Big Apple: A New York Symphony“) skambėjo jo aranžuota Giacomo Puccini „La Fanciulla del West“ (pagal operą „Mergina iš auksinių Vakarų“). 

Johano de Meij kūryboje susipina įvairiausių filmų siužetai, įžymių žmonių biografijos. Tokios jo muzikos keliamos aliuzijos buvo juntamos visuose koncerte girdėtuose kūriniuose, kurie pasižymėjo plačia emocijų, raiškos priemonių panaudojimo skale, nuotaikų įvairove. Įdomus Simfonijos Nr. 2 sumanymas: pirmos dalies pabaigoje nuskamba ankstesnis opuso įrašas, padarytas paties autoriaus 9-ajame dešimtmetyje Niujorke, toliau jis tęsiasi ir pereina į antrąją simfonijos dalį. Kompozitorius taip pakomentavo šią savo idėją: „Niujorko“ simfonija yra apie Niujorką, tad kompozicijoje neturėtų būti jokios pertraukos <....>, juk Niujorke nėra jokio tylos momento.“

Reikia paminėti, kad didelį įspūdį padarė pats kūrinių atlikimas. Tiek LSPO, tiek violončelininkas Bačkus įtaigiai perteikė įvairiausius muzikos niuansus, parodė plačias pučiamųjų instrumentų atlikimo technikos, virtuoziškumo galimybes, atskleidė pučiamųjų orkestro kaip visaverčio akademinės muzikos atlikėjo vaidmenį. 

Viešnagės proga pavyko pakalbinti maestro Johaną de Meij.

Esate ne tik kompozitorius bei dirigentas, bet ir puikus pučiamųjų instrumentų atlikėjas. Kaip pradėjote muzikos kelią ir kodėl po tiek laiko susikoncentravote tik į kūrybą ir dirigavimą?

Mano karjera buvo labai nuosekli. Pradėjau groti trimitu penkiolikos, visiškai atsitiktinai. Po pusės metų jau tapau orkestro nariu. Vėliau grojau tūba, trombonu, kuris ir tapo mano pagrindiniu profesijos instrumentu. Tapęs profesionaliu atlikėju pastebėjau, kad labai trūksta rimto, profesionalaus repertuaro, ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau rašyti savo pirmąją simfoniją bei kitus kūrinius. Atlikėjo darbo atsisakiau dėl praktinių priežasčių. 2008 m. persikėliau į JAV, o ten yra daugybė puikių muzikantų, tad niekur negavau vietos, net ir „Broadway show“, kur pasirodoma septynis kartus per savaitę. Bet aš to ir nenorėjau. Kartais pagrodavau su Niujorko, Bruklino orkestrais. Ir dabar dar kartais pagroju. Mano gyvenime viskas vyko nuosekliai: buvimas atlikėju privertė tapti aranžuotoju, šis – kompozitoriumi, o tada jau turėjau pristatyti savo darbus, taigi tapau dirigentu ir galiausiai publicistu.

Kaip pats apibūdintumėte savo kūrybos stilių? Ką savo muzika siekiate pasakyti, perteikti klausytojams?

Nemanau, kad kuriu konkretiems klausytojams. Jeigu rašau muziką, ji turi patikti man pačiam. Yra tam tikrų dalykų, kurie man nepatinka, todėl jų niekur nenaudoju. Manau, todėl didžiajai daliai publikos ir patinka mano kūryba. Stilistiškai kuriu šiuolaikinę klasikinę muziką, daugiausia tonalią, bet kai kur yra itin atonalių epizodų. Man patinka rašyti tokią muziką, kuri įstrigs atminty, bus maloni ausiai, suvokiama. Taip pat mėgstu rašyti in a style of... (sekant tam tikru stiliumi), pavyzdžiui, „Casanova“ yra Puccini stiliaus, „American Prelude“ inspiruotas Coplando Simfonijos Nr. 3. Taip rašau ne todėl, kad neturiu savo idėjų, – taip kuriu savotišką odę man svarbiems, mano mėgstamiems kompozitoriams. Be to, niekada nesu studijavęs instrumentuotės, aranžuotės. Mano pagrindiniai mokytojai buvo Prokofjevas, Stravinskis, Schubertas, Brahmsas, Dvořákas, Bernsteinas ir kiti.

Kokios yra pučiamųjų orkestrų tendencijos pasaulyje?

Pučiamųjų orkestrų judėjimas auga ir plečiasi kiekvienoje šalyje. Neseniai buvau Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Argentinoje, ir orkestrai ten yra puikūs. Taip pat plėtra ryškiai matoma Belgijoje, o ypač Vokietijoje. Palyginti su praėjusio šimtmečio pabaiga, dabar pučiamųjų orkestrų lygis kur kas aukštesnis, profesionalesnis, pasirenkamas sudėtingesnis repertuaras. Vis daugiau žmonių į pučiamųjų orkestrą žvelgia kaip į rimtą muzikos meno formą. Tai nebėra eisenų paradas, o profesionalūs koncertai.

Kaip užsimezgė ryšiai su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru ir kokia patirtis buvo jam diriguoti?

Jūsų orkestras nuostabus! Labai profesionalus, lankstus. Jeigu ko nors paprašau, orkestrantai iš karto tai atlieka ir toliau tai daro, kas yra svarbu. Su buvusiu orkestro vadovu Antanu Kučinsku susipažinau praėjusiais metais Čikagoje. Antanas mane pakvietė į „Vilnius Winds“ festivalį, o tada jau pradėjome diskutuoti, konkrečiai planuoti repertuarą.

Dėkoju už pokalbį.

Antrame festivalio koncerte „Žaidimai pučiamiesiems“ kultūros bare „Kablys + Kultūra“ skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai, atliekami LSPO, kuriam šį kartą dirigavo kolektyvo vyr. dirigentas Karolis Variakojis. Pastaraisiais metais LSPO užsakė daugiau nei penkiolika naujų kūrinių. Tokia iniciatyva padeda skleisti lietuvių autorių kūrybą, plečia šiuolaikinį pučiamųjų orkestro repertuarą. Šių metų festivalyje išgirdome kelis naujausius kūrinius: lietuvių kilmės kanadietės Veronikos Krausas „Jeux de Vents“, Vykinto Baltako „Cumulus“, orkestro užsakytus Dominyko Digimo „swells, pines, rustles...“ ir Ritos Mačiliūnaitės „cooking, cleaning, creating“ bei anksčiau Šarūno Nako sukurtą „Karūną“.

Kiekvienas kūrinys skleidė skirtingas idėjas, pasižymėjo savitu braižu, tačiau visi kūrė bendrą nepakartojamą šio koncerto atmosferą. Krausas „Jeux de Vents“ priminė nuotaikingus  žaidimus tarp pučiamųjų instrumentų, tad iš kitų šio koncerto kompozicijų ši išsiskyrė žaismingu pučiamųjų dialogu, spalvų įvairove. Baltako kompozicijos „Cumulus“ pavadinimas reiškia „krūva, masė“. Būtent tai ir sudarė šio kūrinio skambesio centrą. Pagrindinė idėja sukasi aplink tai, kad individualiai kisdami garso sluoksniai modifikuoja visumos skambesį. Be savo koncepcinio unikalumo, šio koncerto kontekste kompozicija išsiskyrė ryškumu, intensyvumu, drąsumu. Na, o šalia to girdėjosi ir kompozitoriaus braižui būdinga ironija ar teatriškumo elementai.

Penkių dalių Nako „Karūna“ (In memoriam Vladas Zalatoris) – ne mažiau išskirtinis opusas, sukurtas 2005 m. „Gaidos“ festivalio užsakymu ir atliktas Latvijoje, Vokietijoje. Pasak autoriaus, „kilusi iš šalmo formos, išlikdama kilni ir prikaustydama stebėtojo dėmesį, karūna patyrė daug transformacijų“. Minimas karūnos transformacijas jaučiame kūrinio struktūrose, tose, anot Nako, statiškose ir monumentaliose garsaus skambesio ikonose, kurių vientisumą diktuoja kompoziciją persmelkę sudėtingi ritmai.

Digimo „swells, pines, rustles...“ įkvėpta nepastovaus, nuolat kintančių garsų ošimo, siekianti atskleisti nekasdienišką būvį, prarastą laiko ir erdvės nuovoką. Visa tai kūrinyje sėkmingai perteikta. Mačiliūnaitės „cooking, cleaning, creating“ pasitelkia kitokią tematiką ir byloja apie šiuolaikinių moterų kasdienybę. „Jos nenustos bandyti į tas kelias sekundes sutalpinti begales vienas kitam prieštaraujančių veiksmų, kurie netrukus klusniai atskils nuo chaoso ir virs simetriškai taisyklingomis darnios Visumos linijomis“, – sako kompozitorė. Šis kūrinys iš tiesų perteikė įvairiausias būsenas, spalvas, o koncerto kontekste suskambo bene šviesiausiai.

Trečiasis festivalio koncertas „Žydintis persiko medis“ atskleidė dar vieną „Vilnius Winds“ trajektoriją – kamerinę muziką. Tai išskirtinis sumanymas, kuris sudaro galimybę LSPO nariams muzikuoti ne tik orkestro sudėtyje, bet ir ansamblyje bei solo. Programą inicijavo arfininkė Liucilė Uršulė Vilimaitė ir orkestro fleitų grupės koncertmeisterė Ernesta Vauraitė. Pagal jų sumanymą skambėjo virtuoziškos Šiaurės bei Lotynų Amerikos autorių Alano Hovhanesso, Heitoro Villa-Loboso, Silvestre’o Revuelto, Michelio Lysighto, Aldemaro Romero kamerinės kompozicijos. Šį kartą visą būrį LSPO atlikėjų išgirdome Nacionalinėje dailės galerijoje. Muzikantai klausytojus apsupo iš kelių pusių, taip sudarydami platesnės erdvės pojūtį. Tačiau svarbiausias koncerto įspūdis – visų orkestro narių virtuoziškumas, didelis profesionalumas.

Finalinis festivalio koncertas „Spanish Brass“ klausytojus pasitiko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – pučiamųjų orkestrams netradicinėje aplinkoje. LSPO, kuriam dirigavo meno vadovas Leifas Karlssonas, pasirodė kartu su festivalio svečiais – varinių pučiamųjų ansambliu „Spanish Brass“. 1996 m. ansamblis laimėjo pirmą vietą VI tarptautiniame „Ville de Narbonne“ (Prancūzija) pučiamųjų kvintetų konkurse (viename prestižiškiausių šio žanro konkursų pasaulyje). Be garso įrašų leidybos, ansamblis rengia festivalius, skirtus varinių pučiamųjų muzikai.

„Vilnius Winds“ festivalį svečiai iš Ispanijos ir LSPO efektingai užbaigė įvairių stilių kūriniais – Carloso Benetó ir Thierry Caenso aranžuotomis Johanno Sebastiano Bacho, Georges’o Bizet, Louiso-Claude’o Daquino, Charles’io Chaplino, Astoro Piazzollos kompozicijomis bei kūriniais varinių pučiamųjų kvintetui ir pučiamųjų orkestrui, kurių autoriai mažai žinomi Lietuvoje: tai Derekas Bourgeois, Gregory Fritze’as, José Rafaelis Pascualis Vilaplanas, Gerónimas Giménezas. Festivalio koncertus vedė ir skambėjusią muziką žodžiu iliustravo Justė Jankauskaitė, Rasa Murauskaitė-Juškienė bei Ieva Pakalniškytė.

Itin plataus repertuaro pasirinkimas „Vilnius Winds“ festivalyje leido išgirsti ne tik įvairių kūrinių aranžuotes, bet ir daug originalių, naujų kompozicijų, skirtų pučiamųjų orkestrui. Festivalio koncertai išsiskyrė naujomis erdvėmis, viešinčiais atlikėjais bei kompozitoriais iš užsienio. Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras sėkmingai įgyvendino iškeltą tikslą ir dar kartą priminė rimtosios muzikos pučiamųjų orkestrui aktualumą bei svarbą. Ne veltui dabartinė, profesionali ir aukšto meninio lygio šio žanro muzika prieš keletą metų tapo nauju Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro (buvusio „Trimito“) identitetu.