Rūpinantis muzikos rytdiena

Praėjęs spalis kompozitoriui ir dirigentui Vykintui Baltakui labai derlingas. Spalio 12 d. Karolio Variakojo diriguojamas Simfoninis pučiamųjų orkestras pristatė specialiai šiam orkestrui parašyto kūrinio „Cumulus“ premjerą. Baltakas ką tik įgyvendino seną svajonę – „Vilnius Jazz 2024“ pristatė įspūdingą olandų kompozitoriaus Louiso Andriesseno muzikos portretą. Kanadiečių saksofonų kvartetas „Quasar“ Lietuvos festivaliuose atliko Baltako kūrinį „Saxopho(e)mix“, o pats dirigentas parengė ir dirigavo „Muzikos rudens“ koncertuose savo bei Lietuvos kompozitorių, Tommo Hummelio ir kitų autorių kūrinius. Šiame kūrybos verpete profesoriaus Baltako paskaitų dar laukia Mastrichto ir Lietuvos studentai. Kas verčia taip aktyviai gyventi? Atokvėpio minutę apie tai su Baltaku ir nutariau pasikalbėti.

Pastarieji metai jūsų gyvenime ypač reikšmingi: peržengėte 50-mečio slenkstį, pasukote į žmogaus brandos periodą. Tikriausiai skaudžiai pajutote kartų kaitą: pasaulį paliko ne vienas jūsų pedagogas...

Taip, Vytautas Barkauskas, Bronius Kutavičius, Lionginas Abarius, Bálintas András Varga... – jų jau nebėra. Iš šio gyvenimo pasitraukė bene produktyviausias ir kūrybiškiausias, laužęs standartus ir ieškojęs naujų kelių XX a. kompozitorius Wolfgangas Rihmas. Jo klasėje studijavau 1993–1998 m. Karlsrūhėje. Nors Rihmas neturėjo nuoseklios kompozicijos dėstymo koncepcijos, įdomu, kad šiuo metu Europos šiuolaikinėje scenoje dominuoja būtent jo mokiniai. Tikriausiai taip įvyko dėl jo estetinio atvirumo ir gebėjimo priimti jaunus kūrėjus tokius, kokie yra. Rihmo intuityviai atrastus pedagoginius principus iki šiol naudoju savo pedagoginėje veikloje.

Negalima pervertinti ir Peterio Eötvöso, kompozitoriaus, dirigento, mano mokytojo, indėlio į Europos šiuolaikinės muzikos sceną. Šiandien būtų sunku rasti aktyvų kompozitorių, dirigentą ar atlikėją, kuris nebūtų studijavęs pas Peterį. Jis suformavo keletą muzikantų kartų visame pasaulyje. Turėjau privilegiją pažinoti jį nuo studijų laikų Karlsrūhėje. Vis dar puikiai prisimenu tą dieną, kai Eötvösas paprašė manęs toliau dalytis su juo savo darbais. Tai buvo tik ilgos studijų, pagalbos ir bendradarbiavimo kelionės pradžia. Profesorius man formavo kompozicijos, dirigavimo ir požiūrio į muziką standartus. Nepaisant atstumo ir ypatingo užimtumo, su juo visada jaučiau artimą ir gilų ryšį. Pastaraisiais metais jo dirbtuves lankė jau mano mokiniai, jauni kompozitoriai.

Jūsų kūrybinėje biografijoje matyti, kaip dirbdamas su ryškiais menininkais kaupėte žinias, kompozitoriaus, dirigento ir meno procesus realizuojančiojo patirtis. Kalbu apie darbą su Karlheinzu Stockhausenu Darmštate, studijas „Conservatoire National Supérieur de Musique et de Dance“ ir IRCAM studijose Paryžiuje, su žymiausiais Europos moderniosios muzikos ansambliais nuolat rengiant naujas programas, aktyviai dalyvaujant ryškiausiuose festivaliuose. Atrodo, kurdamas ir skleisdamas moderniosios muzikos fluidus gerai jautėtės Europoje, pelnėte reikšmingų apdovanojimų („Claudio Abbado International Composition Prize“, „Ernst von Siemens Music Prize“ ir kt.), tačiau su belge žmona ir dukromis Skaidra, Juste grįžote į Lietuvą. Kodėl?

Buvo kelios priežastys. Užsienyje praleidau labai daug metų, apie 25-erius, ir jau pabodo tėvynėje nuolatos būti svetimkūniu. Norėjau, kad dukros gerai išmoktų lietuviškai, norėjau atverti joms Lietuvą. Taip pat labai knietėjo į tėvynę atvežti savo patirtį ir žinias. Gyvenant laisvoje Lietuvoje galima laisvai jaustis ir pasaulyje. Komunikaciniai ryšiai leidžia ne tik neprarasti kontaktų, bet ir toliau dirbti platesniame tarptautiniame kontekste. Šiuo metu turiu didelę savo kompozicijos klasę Mastrichto konservatorijoje Olandijoje, koncertuoju Europoje ir individualiai, ir su „LENsemble“ (Lietuvos ansamblių tinklas).

Žinoma, kalbėsime apie aktualią šiuolaikinę muziką. „Muzikos rudens“ festivalio koncertai specifinio klausytojų rato puikiai lankomi, bet plačioji visuomenė jai dar skiria kažkokio šiuolaikinės muzikos „baubo“ įvaizdį. Juk galimybė suvokti muziką egzistuoja tik tuomet, kai ji skamba, nes partitūra atsiskleidžia prisilietus atlikėjui. Bandant paaiškinti, kaip klausyti muziką, prirašyta daug knygų, bet ar žmogui galima tai išaiškinti?

Muzikos suvokimo esmė – ją išgirsti. Juk vaizduojamąjį meną galime pažinti tik jį matydami. Suvokimo problemos prasideda tuomet, kai muzikoje ieškoma kažko, ko ten dėl skirtingų epochų estetikos, pasikeitusio menininkų mąstymo, tradicijų skirtumo ir panašių dalykų negali būti. Čia būtų tas pat, jei lietuviškas sutartines analizuotume per klasikinės muzikos harmonijos prizmę: mūsų sutartinės pasirodytų primityvios ir visiškai beprasmės. Taip ir šiuolaikinei muzikai „suprasti“ reikia atvirumo bei drąsos priimti kitokį mąstymą ir požiūrį. Tuomet atsivers garsų ir idėjų lobiai!

Tie, kurie neužsuka į moderniosios muzikos vakarus – skriaudžia save. Vadinasi, dar neranda durų į XXI amžiaus erdves. Tokios situacijos priežastis – sovietinio laiko kultūrinis uždarumas. Meno procesų įvairovės pažinimo skylė jaučiama ir dabar. Šią muziką pažįstančiųjų karta palengva auga, tačiau šiuolaikinė muzika vis dar neegzistuoja reguliariose studijuojančių atlikėjų specialybės programose. Kada Lietuvos koncertų salėse skambėjo Boulezas? Fragmentiškai ir minimaliai pasirodė Stockhauseno, Nono ar Berio pavardės. O juk jų epocha jau baigėsi, jau reikia reflektuoti kitokią muzikos raišką, nes ji – mūsų šiandiena. Tie, kuriems modernioji muzika neegzistuoja, deja, dėsto jaunajai kartai. Į gyvenimą išleidžiami jaunuoliai, neišmokę skaityti naujų partitūrų notacijos, nesuvokiantys šiandien kuriančiųjų vertės.

Ne vienas muzikas sakė, kad nėra tokio dalyko kaip „šiuolaikinė muzika“. Johanas Adamsas: „Šiuo metu vyksta didžiulė muzikos stilių sintezė. Geriausias to liudijimas – pasižvalgyti didelėje muzikos parduotuvėje. Joje šalia Arvo Pärto, Steve’o Reicho matyti Hildegard von Bingen ar keistos muzikos iš Balio salos kompaktinės plokštelės“... Bet ar visą šią muziką adekvačiai suvokiame? Tikriausiai turime pasistengti daugiau klausytis?

Todėl visuomenei aktualūs koncertai, festivaliai, atviros kūrybinės dirbtuvės, atlikėjų studijos. Eksperimentai, etiudai, baigtiniai opusai privalo skambėti ir pasiekti žmogaus sąmonę. Ji turi įgusti priimti ne tik jau pasenusias minimalistines raiškas, ne tik formalizuotus opusus, bet ir visiškai naują kalbą. Ir koncertinėms organizacijoms nereikia bijoti eksperimentuoti, kartais net suklysti. Dabar, deja, mūsų koncertinis gyvenimas pripildytas oportunizmo – save šiuolaikiniais vadinančių didžiųjų festivalių programose vyrauja akademinis popsas, o jauni kompozitoriai bando rasti lengvesnį kelią link publikos aplodismentų: prisitaiko prie jos skonio, naudojasi klišinėmis, bet saugiomis raiškomis.

Tačiau akivaizdu, kad naujos kartos atlikėjai Lietuvoje dabar į sceną žengia kur kas tvirtesniais žingsniais. Ne vienas jau moka skaityti modernias partitūras, suvokia jų prasmes. Yra puikių, naujajai muzikai dėmesingų instrumentininkų, kurie profesionaliai, nenusileisdami garsiems užsienio kolegoms, reprezentuoja modernią Lietuvos kompozitorių kūrybą.

Tai visos mūsų bendruomenės darbo vaisiai. Pradėjęs dirbti Lietuvoje pastebėjau, kad šiuolaikinės muzikos festivaliuose muziką vis dar atlieka atsitiktinai šiam tikslui suburti ansambliai. Tai paskatino inicijuoti moderniąją muziką atliekančių ansamblių sambūrį – Lietuvos ansamblių tinklą („LENsemble“). Toks sprendimas pasiteisino. Į šią veiklą stengiuosi įtraukti ir LMTA mūsų su Liudu Mockūnu įkurtos Šiuolaikinės muzikos atlikimo specializacijos studentus. Jie bręsta scenoje.

Stengiamės neapsiriboti kelių kūrinių pristatymu, bet kurti platesnius visuomenei pateikiamų kompozitorių portretus. Be ką tik skambėjusio Andriesseno, Lietuvoje jau esame pristatę Mauricio Kagelio, Luciano Berio, Pauline Oliveros, Salvatore’s Sciarrino, György Ligeti, Philipo Cashiano, Wolfgango Rihmo, Matthiaso Pintscherio, taip pat svarbiųjų XX a. lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Juliaus Juzeliūno muzikinius portretus. Europos festivaliuose nuolat rodome jaunesnės kartos kūrybą. Atstovaujame savo šaliai tarptautiniuose forumuose, į Lietuvą atvežame daug negirdėtos muzikos. Visomis prasmėmis įstabus, prasmingas praėjusiais metais, švenčiant Vilniaus 700 metų jubiliejų, kartu su Všį „Meno genas“ surengtas festivalis „Muzika Vilniui“. Buvo pakviesti net septyni ryškiausi šių dienų kompozitoriai Toshio Hosokawa, Heineris Goebbelsas, Ivanas Fedele, Anne Korsun, Agata Zubel, Beatas Furreris ir Michaelas Gordonas. Kooperuojantis, ypač talkinant Vilniaus miesto savivaldybei, tikriausiai pirmą kartą Lietuvoje jiems buvo užsakyti kūriniai, taip įrašant Vilniaus vardą į pasaulio muzikos žemėlapį.

Jūs kaip kompozitorius ir dirigentas koncertavote Berlyno filharmonijoje, Vienos koncertų rūmuose, Karalienės Elžbietos salėje Londone, Pompidou centre Paryžiuje, esate kviečiamas į festivalius. Reikšmingai bendradarbiaujate su Bavarijos radijo, Berlyno, Vakarų Vokietijos radijo simfoniniais orkestrais ir žinomais ansambliais „Ensemble Modern“, „InterContemporian“, „Klangforum Wien“, Londono „Sinfonietta“ ir kitais.

Palaikyti kūrybinius ryšius su ryškiausiais šiuolaikinės muzikos atlikėjais svarbu. Tačiau kitas svarbus veiklos variklis – aktyvi ir įvairi šviečiamoji veikla. Su paskaitomis lankiausi Haifos universitete (Izraelis), „Matrix Academy of SWR“ (Freiburgas), Londono karališkojoje akademijoje, neseniai Dresdene, Miunchene bendromis atlikėjų jėgomis buvo parengti mano kūrybiniai portretai. Nuo 2015 m. paragavau pedagogo duonos. Kad ir kaip keista – patiko. Kelerius metus buvau Karališkosios Briuselio konservatorijos kviestinis profesorius, o dabar iš viso pasaulio jauni žmonės susirenka mano kompozicijos klasėje Mastrichto konservatorijoje. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi geografiškai labai skirtingų, spalvingų asmenybių muzikine raiška. Nuo 2015-ųjų kūrybiškai dirbame ir su LMTA studentais.

Turėjau įvairių reikšmingų patirčių, tačiau man svarbiausia – išjudinti moderniosios muzikos gyvenimą Lietuvoje. Įvairiais būdais siekiu aktyvinti visuomenės dėmesį. Ir Mastrichto, ir Vilniaus mano studentai nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, rengiamuose mini festivaliuose, egzaminus atlieka koncertų forma. Džiaugiuosi mūsų su bendraminčiais inicijuota festivalio „ContemPLAY“ idėja. Ji įgyvendinama su LMTA, iš dalies remiant „Erasmus+“, „Nordplus“. Tai labai kūrybiška tarptautinių šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos festivalio-dirbtuvių programa, kurios esmė – kūrybiškumo raiška. Skatiname ieškoti, eksperimentuoti, nebijoti klysti. Festivalio realizavimo ašis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija, šiuolaikinės muzikos atlikimo ir improvizacijos bei kompozicijos studijų programos ir LMTA Muzikos inovacijų studijų centras. Juos papildo gyvastingi „LENsemble“ ir „Improdimensija“ atlikėjai. Į Vilnių atvyksta ryškūs kūrėjai pedagogai ir jų studentai iš skirtingų Europos aukštųjų mokyklų, jų paskaitos jauniems žmonėms suteikia įkvėpimo naujoms idėjoms.

Stebiu, kaip kaupiasi jūsų įrašai: ne tik vertingiausi Kutavičiaus, Balakausko kūriniai...

Į įrašus daug investuojame. Taip stengiamės vykstančius kultūrinius procesus dokumentuoti ir per mano kuruojamą šiuolaikinės muzikos seriją („No Business Records“ leidykloje) juos atverti platesnei tarptautinei auditorijai. Jau išleista vienuolika albumų, katalogas toliau pildosi. Labai svarbu, kad dėmesys moderniajai muzikai formuotųsi ir mūsų regionuose. Kaip matyti, ten, kur yra aktyvių žmonių, viskas pradeda judėti. Manau, geriausias pavyzdys – Kintai.

Dėkoju už pokalbį.