Vladas Jakubėnas: kas bus toliau?

Kompozitorių ir muzikologą Vladą Jakubėną 1974 m. Čikagoje kalbino Romas Sakadolskis. Žurnalistas gerai pažinojo ir Jakubėną, ir ne vieną čia minimą asmenybę, pats grojo smuiku ir akordeonu, dainavo Čikagos Lietuvių operos chore. Jakubėno ir Sakadolskio pokalbį („Amerikos balso“ Lietuviškos redakcijos laida) iššifravo ir parengė Rita Nomicaitė. Įrašas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Romas Sakadolskis: Profesoriau Jakubėnai, ar galėtumėte supažindinti „Amerikos balso“ klausytojus gavėnios proga su savo veikalu „De Profundis“?

Vladas Jakubėnas: Šitas veikalas buvo sukurtas Ateitininkų sendraugių užsakymu. Į mane kreipėsi ponia Skrupskelienė, su kuria porą metų buvau [vienoje] klasėje „Aušros“ gimnazijoje, ir ji paprašė parašyti kokį nors veikalą filosofo Juozo Šalkauskio mirties sukaktuvėms. Paprašiau, kad duotų man pasirinkti kokių nors tekstų, ir pasirinkau Brazdžionio tekstą. Parašiau maždaug 10-ies minučių veikalą, kantatos pobūdžio, nors jis neturi solistų, su vargonų arba fortepijono akompanimentu, abiem skirtingais. Tolimesnė to žygio istorija yra kiek savotiška. Kantata turėjo būti atlikta per gedulingas pamaldas, visi laukė poros minučių giesmės, bet nelaukė 10-ies minučių veikalo, nebuvo jo kur dėti. O ir „Dainavos“ choras nesuspėjo jo išmokti. Ateitininkai išleido šitą veikalą. Kadangi natos išleistos, tai kas pirmas išmoko, tas tegul ir atlieka. Pirmas atliko „Tėviškės“ parapijos choras, vedamas [Jurgio] Lampsaičio, kuris kasmet ruošia giesmių vakarą ir „De Profundis“ įtraukė į programą. Po to atliko „Dainava“, po to atliko [Bronius] Budriūnas Los Angeles su savo choru. Projektuojant mano kūrinių koncertą buvo sumanyta kurį nors chorinį kūrinį orkestruoti. Orkestravau „De Profundis“, ir kantata tame koncerte buvo atlikta, Alvydui Vasaičiui diriguojant [1973 m. lapkričio 23 d. Čikagoje].

Religinė muzika, kaip žanras, gana retas lietuvių išeivijoje, yra specifinis, reikalaujantis ir universalių minčių, ir specifiškai lietuviškų. Kas privedė Jus prie ūpo kurti tokį kūrinį, o ne kitokį?

Šitas Brazdžionio kūrinys reiškia emigrantų ilgesio nuotaiką, kas man yra artima, ir panašia nuotaika jau anksčiau esu parašęs keletą kūrinių. Faktinai negalvojau kaip apie religinį kūrinį, savaime išėjo, kad jis skamba religiškai. Bet tam tikri saitai su religinės muzikos ūpu susimezgė „Tėviškės“ parapijos patirties dėka. Jos choras ne kartą yra giedojęs mano kūrinių. Savo giesmių vakaruose norėdavo atlikti lietuviškų bažnytinių liaudies giesmių, kurios buvo žinomos Lietuvoje, taigi esu jiems parašęs keletą išplėstų moteto formos harmonizacijų ir dvi kantatas. Viena, choralo temos „Pranaše Didis“ kažkaip ypatingai pavyko. Tai buvo mano pirmas įsitraukimas į religinę muziką. „De Profundis“ irgi tokiai priklauso, bet kartu manytas ir kaip koncerto kūrinys.

Kokiu darbu dabar daugiausia rūpinatės, kokiais projektais užsiimate?

Dabar jokio didesnio projekto neturiu. Po to koncerto [Čikagoje] susikoncentravo orkestrinės partitūros, kurios anksčiau po koncertų pas mane negrįždavo, o dabar atsidūrė pas mane, ir aš tvarkau orkestrinę medžiagą, noriu dublikatus deponuoti Muzikologijos archyve, o kita pasilikt pas save. Daugiausia tuo esu užsiėmęs.

Jau daug metų matomi Jūsų straipsniai „Drauge“ ir kitoje lietuviškoje spaudoje, dažnai kritiškai, bet visada konstruktyviai žvelgiant į lietuviškos muzikos pasaulį ir Lietuvių operą. Gal galėtumėte pasakyti savo nuomonę apie lietuviškos muzikos augimą pokario metais Amerikoje?

Amerikoje žodis „augimas“ yra nelabai malonus, nes tokia emigrantinė tautos atskala iki tam tikro punkto gali augti, o paskui dažniausiai jau nebeauga, eina atgal. Tai dabar, ar mes jau priėjome tą punktą, po kurio einama atgal, ar nepriėjome? Atrodo, kad kai kas buvo sėkmingai padaryta, augome. Naujomis sąlygomis buvo organizuotos dainų šventės, pavykusios. Ir mūsų opera, jeigu tiek metų išsilaikė aktyvus ansamblis ir nepailsta, ir tokio lygio pasiekė, tai irgi visgi žymus dalykas. Jie ne visuomet stato lietuviškas operas, tai tas būtų sunku, bet pats faktas, kad jie sueina kartu, dirba, dainuoja lietuvių kalba, nors ir Verdį. Tai yra nemažas kultūrinis veiksnys.

Emigrantams svarbus dalykas yra chorai. Kaip girdėti, pasiruošimas kitai dainų šventei lyg aprimęs. Dainų šventę organizuodavo kas nors vienas, kaip iniciatorius. Pirmosios nežinau, antrą dainų šventę suruošė Juozas Kreivėnas, kuris tada buvo didelis visuomenės veikėjas. Trečią, irgi pavykusią, – Juozas Zdanius. Pernykščią, kuri nebuvo jau tiek gera, ruošė buvęs violončelistas Petras Armonas. O dabar tokia būklė, kad Kreivėnas dėl tam tikrų priežasčių lietuviškame veikime nedalyvauja, Zdanius persikėlė gyventi į Arkanzasą, Armonas buvo išvykęs iš Čikagos, dabar gyvena Čikagoje, bet lyg incognito, jokios muzikinės veiklos neturi. Šiuo momentu tikrų žinių neturiu, daug kur nedalyvauju, bet, kiek esu girdėjęs, nežinia, kaip bus. Kita dainų šventė parodys, kiek mūsų chorai dar laikosi, ar jau smunka – čia tas svarbiausia. Atskirų solistų yra. Jei dainininkai ką nors pasiekia, pavyzdžiui, Šukytė, dažniausiai jie mums yra dingę, važiuoja į Europą arba į Niujorką. Mūsų tarpe yra prieauglis, tas pats Vasaitis, kuris dirigavo mano koncertą, dabar diriguos operos spektaklį, yra keletas pianistų, antai Manigirdas Motekaitis. Bet vadovaujančių žmonių prieauglio klausimas yra labai opus, ir tiems, kurie jau nebejauni, labai sunku rasti pakaitalą.

Turint omeny, kad gyvename Jungtinėse Valstybėse ir esame apsupti anglosaksiškos kultūros, tokie asmenys kaip Darius Lapinskas, kiti, kurie bando savo muzikinę kūrybą išplėtoti, kiek jie mėgina lietuvišką kultūrą puoselėti – ar jie yra atspindys kultūros, kurioje mes gyvename? Ar mes turime savotišką visiškai unikalų veidą čia, išeivijoje?

Klausimas gana komplikuotas. Darius Lapinskas yra visiškai aiškus faktas. Prieš kurį laiką padarė nemažo įspūdžio keletu savo pastatymų. Gaila pasakyti, kad dabar tas įspūdis ėjo mažėjančia linkme, ir tikrai, naujas pastatymas mažina jo įdomumą ir reikšmę. Taip kad apie Lapinską galima kalbėti jau kaip apie praeitį – tam tikrame laikotarpyje sužibo kažkas nauja ir ką iš to galima laikyti lietuviška muzika. Ir jo plokštelėse, ir pastatymuose buvo labai įdomių momentų. Kas bus toliau, sunku pasakyti.

O kaip Jūs save įsivaizduojate šiame katile, kuriame mes gyvename, kaip įsivaizduojate savo vaidmenį kaipo asmens, kaipo kompozitoriaus?

Priklausau prie naujoviškai konservatyvių kompozitorių. Pagal tą madą, kuri dabar Amerikoj viešpatauja, reikia čia turėti vardą iš anksčiau, tai tada tavęs klausys. O jeigu ateisi kaip naujas žmogus, tai tu ir esi visiškai naujas. Bet mano kūrinių koncertas rado pritarimą ir iš rengėjų, ir choristų, ir publikos, kurios susirinko pilna salė. Visgi atrodo, kad tai, ką aš kalbu savo muzikos kūriniuose, yra prieinama mūsų žmonėms. Kartais aprengta šiek tiek naujoviškesniais rūbais, bet tai nėra naujoviška muzika, nors kartu ir nėra trafaretinė klasiška muzika. Taip kad galiu būti patenkintas ta savijauta, tuo, kad, pasirodo, yra ir suprantama, ir įdomu, ir reikalinga mūsų visuomenei.