7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dienoraštis iš Birštono, suskambusio gitaromis

Baltijos gitarų festivalio įspūdžiai

Milita Lozoraitytė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Muzika
Baltijos gitarų kvartetas. K. Caspeele nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas. K. Caspeele nuotr.

Kad ir koks banalus būtų festivalio apžvalgos variantas dienoraščio formatu, laikas Birštone – ypatingas. Atsidūrus čia tik ir norisi ilsėtis, skaityti knygą, vaikščioti Nemuno pakrante ir mėgautis gerais koncertais. Na, o įsijautus į kurorto dvasią geriausiu dienos pabaigimu tampa įrašas dienoraštyje. Tad nusprendžiau, kad šį kartą būtent toks bus mano atsiliepimas apie birželio 13–16 dienomis Birštone jau 15 kartą organizuojamą Baltijos gitarų festivalį, kuris laikomas vienu reikšmingiausių klasikinės gitaros renginių Lietuvoje.

 

Ketvirtadienis. Puiki pradžia – pusė darbo

Reikėtų prisipažinti, kad tikrai nesu klasikinės gitaros muzikos specialistė. Manau, nesuklysiu sakydama, jog klasikinė gitara – gana retas įvykis didžiosiose koncertų salėse Lietuvoje. Žinoma, taip yra dėl pačios instrumento specifikos, kuriam kur kas labiau tinka kamerinė aplinka, o ir sklandantis posakis „klasikinės gitaros muziką reikia mėgti“ neprideda didelio populiarumo šiam instrumentui mūsų krašte.

 

Baltijos gitarų festivalio (BGF) organizatoriai Baltijos gitarų kvartetas dar 2009 m. išsikėlė aiškų siekį pristatyti ir populiarinti klasikinės gitaros muziką Lietuvoje. Per 15 festivalio gyvavimo metų šis tikslas nepasikeitė ir toliau yra ištikimai puoselėjamas. Nors patys BGF organizatoriai šiame renginyje nekoncertuoja dėl ypač didelių organizacinių iššūkių, šie metai kvartetui – išskirtiniai. Baltijos gitarų kvartetas – Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius, Zigmas Čepulėnas, Chrisas Ruebensas, – šiemet švenčiantys ansamblio dvidešimtmetį, nusprendė būtent taip paminėti kvarteto muzikinės veiklos jubiliejų. Festivalio atidarymo koncerte Baltijos gitarų kvartetas pristatė neseniai išleistą albumą „Pievų taku“ ir prisiminė vienus ryškiausių per 20 metų sukaupto repertuaro kūrinių. Šis koncertas buvo labai įvairiaspalvis. Netrūko ir lietuvių kompozitorių kūrinių (Eduardas Balsys, Jonas Švedas, Mindaugas Stumbras, Faustas Latėnas), ir XX a. pradžios (Edwardas Elgaras) bei šiuolaikinių (Chrisas Ruebensas, Leo Broweris) opusų. Koncertas, manau, buvo puikus ir stiprus festivalio startas, parodytas išties aukštas lygis. Žavėjausi ne tik nepriekaištingu atlikimu, ansamblio kaip vieno kūno tvirtumu, bet taip pat ir labai gerai parinkta, kontrastuojančia, marga koncerto programa.  

 

Penktadienis. Kelionė po pasaulio muziką

Penktadienį BGF lydėjo ne tik prasidėjęs tarptautinis klasikinės gitaros atlikėjų ir ansamblių konkursas, bet ir net du koncertai. Pirmame pasirodė pernai metų to paties konkurso D kategorijos (šioje kategorijoje amžiaus limito nėra) pirmosios vietos laureatas Samratas Majumderis (Škotija–Indija). Pirmoje koncerto dalyje buvo jaučiamas stiprus gitaristo jaudinimasis, gal todėl kiek sudrebėjo atliekamas Johanno Sebastiano Bacho Preliudas, fuga ir Allegro (BWV 998) (bet juk kam lengva groti Bachą?). Antroje koncerto dalyje Majumderis pasirinko atlikti keturias dainas, inspiruotas kinų, japonų ir škotų kultūrų. Nors apskritai koncertas buvo geras, daug didesnį įspūdį padarė Majumdero artimas bendravimas su publika.

 

Antrame koncerte gitaros stygas kalbino Juodkalnijos gitarų duetas Goranas Krivokapićius ir Danijelis Cerovićius. Koncerto pradžioje duetas atliko savo aranžuotas Bacho prancūziškąsias siuitas. Pirmoji siuita, mano manymu, buvo atlikta tikrai labai gerai, tačiau antrojoje buvo girdimas gitaristų nuovargis – vietomis kiek pradėjo vilktis tempas, pritrūko tikslumo (bet vėlgi – kam lengva groti Bachą?!). Po pertraukos Birštono kurhauzo salę užliejo ispaniška muzika (Fernando Soras, Astoras Piazzolla, Manuelis de Falla). Džiugu, kad antroji koncerto pusė, kaip ir pridera ispaniškam temperamentui, išbudino kiek prisnūdusią publiką (ir mane pačią). Vis dėlto iš dueto tikėjausi kur kas daugiau. Kaip jau minėjau, atlikėjams trūko tikslumo, galbūt aiškesnės ir ryškesnės dinamikos, kūrybiškumo sudarant koncerto programą. Tiesa, dėl problemų kelionės metu Krivokapićius negalėjo atsivežti savo gitaros ir ją teko skolintis. Galbūt tai Juodkalnijos duetui kiek pakišo koją geriau pagroti koncertą.

 

Šeštadienis. Meistrų meistrai

Šiemet Tarptautinio klasikinės gitaros atlikėjų ir ansamblių konkurso D kategorijoje pirmą kartą pirmąją vietą pasidalino net du lietuviai – Milda Orvydaitė ir Rokas Jurkus. Išskirtinai norėčiau paminėti privalomą šios kategorijos kūrinį – Suzie Auclair preliudą „La Bienveillante“, kuris ypač gražiai suskambėjo laureatų koncerte atliekamas Orvydaitės. Nors Milda buvo išrinkta kaip antroji geriausiai interpretavusi šį kūrinį (ši nominacija atiteko trečios vietos laureatui Wojciechui Jakubowskiui, kuris, deja, negalėjo pasirodyti koncerte), jos atlikimas buvo labai subtilus ir jautrus.

 

Antrasis penktadienio vakaro koncertas tiesiog pribloškė. Zoranas Dukićius parodė, koks turi būti puikus klasikinės gitaros koncertas. Nuo pat pirmųjų stygų užkabinimo buvo juntamas atlikėjo užtikrintumas ir koncentracija. Pirmoje dalyje Dukićius pristatė jau ne vienus metus atliekamą savo programą, kurioje jungia Bacho ir Piazzollos kūrybą. Ši koncerto dalis padarė labai didelį įspūdį, nes Dukićius sugebėjo žaisti šių dviejų labai skirtingų stilių muzika ir per kontrastus ją pateikti ypač įdomiai. Gitaristo pasirinktas būdas dėlioti programą grojant tai vieną, tai kitą kompozitorių, tarsi šokinėjant tarp baroko ir romantiško tango, įnešė intrigos. Būtent tokiu būdu Bacho muzika buvo tarsi atokvėpis po Piazzollos kūrinių, ir atvirkščiai.

 

Antroje koncerto dalyje Dukićius pristatė dar vieną savo programą – dabar jau melancholijos tema. Čia gitaristas pasirinko atlikti kūrinius, kurie perteikia melancholiją ar nostalgiją skirtingose kultūrose. Sunku būtų išskirti kokį vieną ar kitą kūrinio atlikimą, tačiau ypač sužavėjo paskutinis programoje skambėjęs Stephano Gosso ciklas „Cinema Paradiso“. Tikras atradimas! Apskritai Dukićius puikiai valdė gitaros garsą, manierą bei emociją. Negaliu nepaminėti, kad gitaristas grojo sirguliuodamas, tad neapleido mintis, kokį tobulumą jis pasiektų grodamas visiškai sveikas. Bet koncertas ir taip buvo nepakartojamas.

 

Sekmadienis. Inspiruojantis ir jautrus flamenko

Festivalį pabaigė flamenko gitaristas iš Belgijos Myrddin. Nuo pat pirmų koncerto sekundžių matėme ir girdėjome, kad koncertas bus išskirtinis. Gitaristo atliekama muzika tiesiog užbūrė. Lygiai kaip ir per Dukićiaus koncertą, nepavyko atitraukti dėmesio nuo solisto. Koncertą dar jaukesnį darė ir tai, kad Myrddin atliko labai asmeniškus savo paties kūrinius, kuriuos inspiravo tam tikri žmonės, padarę jam svarbią įtaką, – dėdė, močiutė, sutiktas vaikas ir kt. Tai buvo išties labai aukšto lygio pasirodymas, emociškai palietęs ir įkvėpęs, o supratus, jog ne taip dažnai Lietuvoje galima išgirsti flamenko meistrų, jis tapo dar unikalesnis.

                     

Apmąstymai autobuse

Paliekant ramybės pripildytą Birštoną ir grįžtant atgal į šurmulingą Vilnių neapleidžia mintis, kokios turiningos, tačiau ir poilsio bei inspiracijų pripildytos buvo šios keturios dienos. Tiems, kas nori atrasti ką nors naujo, išgirsti, kaip skamba aukščiausiu lygiu atliekama klasikinės gitaros (o šiais metais – ir ne tik) muzika bei pabėgti į tykų žavingą kurortą, tikrai rekomenduoju apsilankyti kitąmet Baltijos gitarų festivalyje ir susikurti prasmingas atostogas kokybiškos muzikos apsuptyje.

Baltijos gitarų kvartetas. K. Caspeele nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas. K. Caspeele nuotr.
Myrddin Koen. K. Caspeele nuotr.
Myrddin Koen. K. Caspeele nuotr.
Zoran Dukić. K. Caspeele nuotr.
Zoran Dukić. K. Caspeele nuotr.