Altininkas Rolandas Romoslauskas: „Sugroti solinę partiją H. Berliozo simfonijoje „Haroldas Italijoje“ – sena mano svajonė“
„Man visada svarbiausia būdavo neištyrinėta žemė“, – sako Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisteris, vienas iš ansamblio „Vilniaus arsenalas“ įkūrėjų Rolandas Romoslauskas. Gegužės 10 d. LVSO koncertų salėje R. Romoslauskas minės savo kūrybinės veiklos 40 metų jubiliejų. Šiam vakarui kartu su ilgamečiu bendražygiu fortepijono virtuozu Alexanderiu Paley ir maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru altininkas kviečia klausytojus į įspūdingą romantinės muzikos koncertą, kuriame skambės Maxo Brucho, Roberto Schumanno ir Hectoro Berliozo kūrinių programa.
Rolandai, esate vienas ryškiausių alto muzikos skleidėjų Lietuvoje. Kas Jus skatina užsiimti tokia plačia veikla? Kuriame amplua jaučiatės geriausiai?
Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, esu to laikotarpio, kai gyvenome Sovietų Sąjungoje, vaikas. Tai buvo ilgas laikotarpis, įsimintinas tuo, kad praktiškai nieko nebuvo galima, visas gyvenimas buvo labai suvaržytas. Tas suvaržymas uždėjo antspaudą. Prasidėjęs Sąjūdis ir jį sekęs Nepriklausomybės atkūrimas buvo didelis laisvo oro gūsis. Staiga atsivėrė visiškai kitos galimybės, ir mano viduje prasiveržė energija, siekis įgyvendinti savo sumanymus. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrimas 1989-aisiais kaip tik sutapo su tuo gūsiu. Darbas orkestre labai įdomus tuo, kad galima susipažinti su labai daug įvairių epochų kūrinių, pamatyti daug gerų solistų ir dirigentų. Muzikine prasme tai labai turtina ir kartu disciplinuoja, nes orkestro partijos turi būti atliekamos tiksliai ir tvarkingai – kitaip bus daugybė nesutapimų ir byrėjimo. Simfoninis orkestras – tarsi didžiulė kamerinė muzika: čia reikia groti kaip vienam organizmui, bet kartu būti ansamblyje su kitais instrumentais. Tačiau vis dėlto muzikantas orkestre neturi galimybės daryti įtakos kūrinio interpretacijai. Interpretaciją kuria dirigentas, pilotuojantis didžiulį lėktuvą, kuris vadinasi simfoninis orkestras. Tad man norėjosi didesnės meninės saviraiškos, norėjosi kurti.
Tam padėjo kamerinė muzika?
Visada mėgau groti kamerinę muziką. Kamerinė muzika grojama ansamblyje, tačiau joje galima save išreikšti ir individualiai. Tai mane paskatino šalia darbo orkestre užsiimti platesne veikla. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys labai norėjo, kad muziejuose vyktų aktyvi veikla, klasikinės muzikos koncertai. Tai buvo visiškai nauja idėja, nes tuo metu beveik visi koncertai vykdavo tik koncertų salėse. Tad įkūrėme kamerinį ansamblį „Vilniaus arsenalas“. Ansamblyje buvome trise: aš, mano žmona fleitininkė Laima Šulskutė, su kuria susipažinome mokydamiesi Maskvos konservatorijoje, ir klavesinininkė Rita Žiedaitė. Vėliau R. Žiedaitė išvažiavo į Šveicariją – ją pakeitė Dainius Sverdiolas, paskui pianistas Arūnas Staškus ir dabar jau daug metų su mumis groja Sergejus Okruško. Svarbus postūmis vykdyti kamerinės muzikos veiklą buvo ir priimtas viešųjų įstaigų įstatymas, sudarantis galimybę juridiniams asmenims dalyvauti projektiniame finansavime. 1997 m. įkūrėme viešąją įstaigą – studiją „Vilniaus arsenalas“, jai vadovavau 25 metus. Iki tol valstybės dotacijas gaudavo tik Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai, o visai ateinančiai jaunajai kartai vykdyti savo veiklos nebuvo jokios galimybės. Priėmus šį įstatymą padėtis pasikeitė – su koncertais pradėjome važinėti po įvairius muziejaus filialus, dvarus ir kitas nestandartines erdves, lankydami atokiausius Lietuvos kampelius. Nuo 2000-ųjų metų iš barokinio repertuaro pasukome kur kas platesne kryptimi. Pradėjome domėtis vėlesnio laikotarpio ir lietuviška muzika, inicijuoti kūrinių sukūrimą. Tokiu būdu atsirado daugiau nei 100 „Vilniaus arsenalui“ parašytų kūrinių, 11 kūrinių altui su fortepijonu ir du man parašyti simfoniniai koncertai. Pirmasis 2014 m. buvo sukurtas Zitos Bružaitės. Jo premjerą atlikome su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir kiek vėliau – su Ukrainos nacionaliniu simfoniniu orkestru. 2019 m. Giedrius Kuprevičius parašė antrąjį koncertą altui ir simfoniniam orkestrui, kurį taip pat atlikome su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Kodėl šįkart koncerte nebus lietuviškų kūrinių?
Turiu pripažinti, šiuo metu pasigendu iš lietuvių kūrėjų, kad muzika nebūtų tik žaidimas struktūromis, konstrukcijomis ar savo galimybių parodymas. Natos yra tik simboliai baltame popieriuje, bet svarbiausia yra jų siunčiama emocinė žinia. Jeigu jos nėra, kūrinį vieną kartą sugroji ir prie jo nebegrįžti. Manau, kad minėti Z. Bružaitės ir G. Kuprevičiaus koncertai svariai papildo alto repertuarą, tačiau tokių kūrinių – mažuma.
Į savo jubiliejinį koncertą pakvietėte fortepijono virtuozą A. Paley. Papasakokite, kaip kilo toks koncerto sumanymas?
Su Aleksandru kartu mokėmės Maskvos konservatorijoje. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė – išvažinėjome, kas sau, kurį laiką nesimatėme. Kai pradėjau groti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, išvažiavome gastrolių į Bazelį. Jų metu susirgo koncerto solistas, ir jį paskutiniu momentu pakeitė A. Paley. Taip mes susitikome, ir vėl atsinaujino mūsų bendravimas. Ėmėme kartu koncertuoti – iš viso surengėme apie 70 koncertų. Keturis kartus važiavau į A. Paley organizuojamą festivalį prie Paryžiaus, kartą – į Jungtines Amerikos Valstijas, Ričmondą. Tai žinodamas, maestro G. Rinkevičius pasiūlė mano jubiliejinį koncertą surengti kartu su A. Paley. Ir iš tiesų susidėliojo graži romantinė programa.
Koncerte kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite M. Brucho Romansą altui ir orkestrui ir H. Berliozo simfoniją „Haroldas Italijoje“, kurioje altas atlieka solo partiją. Gal galite plačiau papasakoti apie koncerto programą?
Altinis repertuaras yra labai siauras – daugelį metų altas buvo šešėlyje, laikomas tokiu instrumentu, kuris gali tik akompanuoti. H. Berliozo „Haroldas Italijoje“ unikalus tuo, kad tai – pirmas koncertas altui ir didelės sudėties simfoniniam orkestrui. Šis kūrinys turi mistinę trauką – jį yra įrašę labai daug žymių muzikantų: tokie smuikininkai kaip Davidas Oistrachas, Yahudi Menuhinas, Pinhas Zukermanas ir, žinoma, daugybė altininkų. Yra legenda, kad Niccolò Paganini užsakė H. Berliozui sukurti kūrinį altui ir simfoniniam orkestrui, mat neseniai buvo įsigijęs Stradivarijaus gamybos altą ir norėjo, kad būtų atskleistos jo virtuozinės galimybės. Tačiau pamatęs pirmuosius kūrinio eskizus, N. Paganini nusivylė ir į kūrinį numojo ranka, nes jame buvo per daug pauzių. Tai H. Berliozui atrišo rankas ir leido kūrinį rašyti taip, kaip jis įsivaizdavo. Įdomu, kad N. Paganini po kelių metų vis dėlto išgirdo šį kūrinį ir buvo taip sužavėtas, kad po koncerto priėjo prie H. Berliozo ir pabučiavo jam ranką. Šioje simfonijoje praeina tarsi visas žmogaus gyvenimo kelias – nuo jaunystės svajonių iki gyvenimo pabaigos nuovargio. Pati simfonija labai gražiai sukomponuota ir kartu labai sunki atlikti. Sugroti solinę alto partiją joje – sena mano svajonė.
Kokie įvykiai paliko ryškiausią pėdsaką Jūsų muzikiniame kelyje?
Viskas gyvenime vyksta etapais – kartais negali suprasti, kodėl tam tikru laiku atsidūrei tam tikroje vietoje ar sutikai tam tikrą žmogų. Baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą tuometinio mokytojo Tado Šerno dėka išvažiavau tęsti mokslų į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, aštuntą klasę. Ten sutikau daug naujų, įdomių žmonių, įvyko rimtas profesinis šuolis. Vėliau keletas žmonių man rekomendavo važiuoti studijuoti į Maskvos konservatoriją – ten vėlgi atsivėrė visiškai kitos galimybės: pamačiau daugybę aukščiausio lygio spektaklių, koncertų, menininkų, turėjau labai gerą specialybės dėstytoją. Pabaigęs studijas grįžau ir dirbau Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, R. Budrio dėka susikūrė ansamblis „Vilniaus arsenalas“. Labai didelę įtaką man padarė ir tai, kad prieš 30 metų atsiradau Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Filharmonijoje tuo metu buvo sąstingis, o maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamame orkestre virė gyvenimas. Vienas įsimintiniausių įvykių buvo ir kvietimas į Pasaulio filharmonijos orkestrą, su kuriuo grojome koncertus Paryžiuje ir Reimse. Tai buvo koncertmeisterių orkestras, kurį sudarė simfoninių orkestrų koncertmeisteriai iš 82 šalių. Kokią vietą kiekvienas užims savo grupėje buvo sprendžiama burtų keliu. Buvo labai įdomu bendrauti ir apsikeisti patirtimi.
Atsigręžus į nueitą kelią, kas, Jūsų nuomone, svarbiausia muzikanto profesijoje?
Čia susideda nemažai komponentų: smalsumas, emocinė trauka, atkaklumas, disciplina. Iš kitos pusės, jeigu nori didelių pinigų, nereikia eiti į meno pasaulį. Jeigu pradėtume skaičiuoti laiko sąnaudas, tai neatsiperka, ir nereikia norėti, kad atsipirktų. O kur dar instrumentų ir aksesuarų kainos. Man atrodo, jaunoji karta linkusi daugiau skaičiuoti. Mūsų laikais dėstytojai neskaičiuodavo savo darbo laiko. Dabar viskas daugiau persmelkta merkantilizmo. Kita vertus, materialinius poreikius taip pat suprantu – reikia gyventi. Iš meno gyventi galima, tačiau tai, visų pirma, yra nematerialus pasaulis, kuriame kiekvieną dieną susiduriame su tuo, ko negalime pačiupinėti. Po vieno kūrinio jaučiamės gerai, po kito – sunkiai. Tai – natūralu, juk į kiekvieną kūrinį įdedamas kažkoks kūrėjo kodas. Todėl meno pasaulyje materialios taisyklės sunkiai galioja – jei skaičiuosi savo laiką minutėmis, nieko nebus. Rimti dalykai yra daromi lėtai. O šių dienų kūrėjams dažnai svarbiausia yra gauti užsakymą ir kuo greičiau pasiimti pinigus. Paskui žiūri, kad po kartą atliktų užsakymų yra daug, o kur tikri kūriniai?
Kas Jums svarbiausia šiame gyvenimo etape?
Tiesą pasakius, man atrodo, kad svarbiausia kiekvieną rytą atsikelti ir džiaugtis atėjusia diena. Kai buvau jaunas, apie tai negalvojau – atrodė, viskas truks amžinai, kalnus nuversiu. Bėgant metams paaiškėjo, kad visi kalnai jau seniai nuversti (šypsosi). Dabar matau kiekvienos dienos vertę. Su metais suprantu laikinumą – mes esame pakeleiviai, ir stotelė čia labai trumpa. Kai mokiausi, visi man žinomi didieji menininkai buvo pačiame žydėjime – dabar daugelio iš jų nebėra. Dabar pats esu tokio amžiaus, kaip jie buvo tada. Sukasi gyvenimo ratas. Todėl nereikia susireikšminti – yra aukštesnės jėgos, kurios mus veda. Ir kiek jos mums duoda laiko gyvenimo smėlio laikrodyje, tiek jo ir yra.
Ko norėtumėte palinkėti sau ir kitiems?
Norėčiau palinkėti, kad naujojoje LVSO koncertų salėje vyktų turiningas koncertinis gyvenimas – būtų daug įdomių programų, solistų, dirigentų, kad salė turėtų savo įdirbį ir gerą aurą. Stebuklas, kad mes pagaliau turime puikios akustikos, pasaulinius standartus atitinkančią simfoninės muzikos koncertų salę, kurioje puikiai skamba ir monumentalūs simfoninės muzikos kūriniai. Deja, šiuo metu salė yra, o muzikantams skirta infrastruktūra dar nesutvarkyta. Todėl esame dviprasmiškoje padėtyje: žiūrovas ateina į šventę, o muzikantai neturi, kur repetuoti. Tad taip pat norėčiau palinkėti, kad kuo greičiau būtų sutvarkyti muzikantų repeticijų kambariai ir su koncertine sale susijusi infrastruktūra. Kai klausytojas ateina į salę, jis to nemato, bet tai yra didelė ir svarbi muzikantų gyvenimo dalis.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Rolandas Romoslauskas ir Alexander Paley“ įvyks 2024 m. gegužės 10 d. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina Bilietai.lt ir LVSO koncertų salės kasa. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
